Apsisprendimas dėl euro įvedimo Lietuvoje yra daug sudėtingesnis procesas, nei paprastas aritmetinis skaičiavimas. Neužtenka suskaičiuoti, kiek galėtume sutaupyti dėl galimo palūkanų normų ir valiutos keitimo sąnaudų sumažėjimo. Neužtenka apskaičiuoti ir kiek kainuos apskaitos sistemų keitimas, informacinės kampanijos, aiškinančios žmonėms euro įvedimo naudą, ar įnašas į Europos finansinio stabilumo fondą.
Euro įvedimo klausimas yra sudėtingesnis. Jis susijęs su tuo, kuria valdžia – Lietuvos ar ES – labiau pasitikime. Ekonomine prasme ne taip svarbu, kokios spalvos ar užrašais banknotais mainysimės. Kad ir kokie pinigai Lietuvoje būtų, svarbu, kad jie gerai atliktų šią funkciją.
O pinigai savo funkciją atlieka blogai, jei jie nuvertėja. Žmonės, prisimenantys ar skaitę apie didelės infliacijos, hiperinfliacijos atvejus Lietuvoje, Vokietijoje, Vengrijoje ar kur kitur, žino, jog pinigų nuvertėjimas yra užtikrintas būdas sužlugdyti šalies ekonomiką. Prastos pinigų politikos padarinius galima pastebėti ir šiandieninėje Baltarusijoje, kur devalvuojama valiuta didina kainas, mažina žmonių perkamąją galią, trikdo stabilumą ir stabdo ekonomiką.
Žalinga yra ne tik hiperinfliacija, kai kainos padidėja kelis ar keliolika kartų, bet ir nuolatinė nedidelė infliacija. Kainų augimas, apie kurį diskutuojama bene nuolat, daugiausia yra sukeltas pinigų nuvertėjimo.
Ne godūs verslininkai kalti, kad kasmetis prekių ir paslaugų kainų padidėjimas yra įprastas reiškinys. Pinigų kiekis nuolat didėja, nes juos daugina centriniai bankai, vykdydami pinigų politiką, ir komerciniai bankai per dalinę rezervų bankininkystę. Didėjantis pinigų kiekis reiškia, kad už tiek pat pinigų nupirksime vis mažiau. Kuo daugiau centriniai bankai didins pinigų kiekį – tuo labiau kils kainos.
Tačiau didelio ir staigaus kainų šuolio tik dėl euro įvedimo nebus. Skaičiuojama, kad šalyse, kurios įsivedė eurą, kainos padidėjo iki 0,3 procento. Tai reiškia, kad dėl prognozuojamos 2 proc. infliacijos 2015 metais 10 Lt kainuojanti prekė vidutiniškai pabrangs 20 ct, o dėl euro įvedimo – dar 3 centais. Tai nėra daug, todėl ir kalbos dėl staiga smarkiai sumažėsiančios žmonių perkamosios galios ir skubaus poreikio didinti minimalų mėnesio atlyginimą nėra pagrįstos.
Tačiau skeptiškai euro atžvilgiu nusiteikę gyventojai, labiausiai bijantys kainų augimo, nėra visiškai neteisūs. Kainų padidėjimas šalyje labai priklauso nuo to, kokius pinigus turime ir kokią politiką vykdo institucija, leidžianti pinigus.
Litų kiekis šiandien Lietuvoje yra susietas su eurų kiekiu Lietuvos centriniame banke vadovaujantis Valiutų valdybos modeliu. Pagal jį Lietuvos centrinis bankas negali laisvai didinti pinigų kiekio ir taip paskatinti kainų augimą. Kainos Lietuvoje nuolat didėja daugiausia dėl to, kad Europos centrinis bankas didina pinigų kiekį. Naujai sukurti eurai ES paramos, užsienyje dirbančių lietuvių pervedimų pavidalu, Lietuvos valdžiai skolinantis užsienyje ar kitais būdais atkeliauja į Lietuvą ir taip padidina litų kiekį. Nuo euro įvedimo pradžios eurų kiekį Europos centrinis bankas padidino 3,3 karto (daug sparčiau, nei augo bendrasis vidaus produktas). Taigi net ir esant Valiutų valdybos modeliui Europos centrinis bankas yra kainų augimo Lietuvoje šaltinis.
Svarbu tai, kad šiandien Lietuva turi galimybę pasirinkti, su kuo susieti savo valiutą. Prieš įstojant į ES litas buvo atsietas nuo dolerio ir susietas su euru. Jei būtų imta galvoti, kad euras nebėra tas „inkaras“, į kurį vertėtų įsikabinti siekiant užtikrinti stabilią ir patikimą Lietuvos valiutą, šį inkarą būtų galima pakeisti į ką nors patikimesnį.
Todėl jeigu norime lėčiau didėjančių kainų bei stabilaus ir patikimo lito, turime savęs paklausti, kuria valdžia – Lietuvos ar ES, kuriuo centriniu banku – Lietuvos ar Europos – pasitikime labiau. Klausimas nėra paprastas. Pirmiausia dėl to valdžios sprendimus sudėtinga prognozuoti. Antra – dėl to, kad didžiausia grėsmė tiek litui, tiek eurui kiltų tuomet, kai Lietuvą ir ES ištiktų krizė, o tokiu atveju prognozuoti dar sudėtingiau.
Turint litą tie gyventojai, kurie nenori, kad kainos augtų, turėtų bijoti lito devalvavimo bei Valiutų valdybos panaikinimo, t.y. lito atsiejimo ir teisės Lietuvos centriniam bankui dauginti pinigus suteikimo. Tačiau įsivedus eurą lygiai taip pat jie turėtų bijoti ir Europos centrinio banko galios dauginti pinigus. Jis šią galią turi beveik neribotą ir ja gana aktyviai naudojosi pastarosios ekonominės krizės laikotarpiu, siekdamas „stimuliuoti“ ekonomiką.
Diskusijos dėl euro nesibaigė ne tik dėl to, kad visuomenės nuomonė nėra vieninga, bet ir todėl, kad ne visi svarbūs euro įvedimo aspektai yra tinkamai įvertinti. Pagrįsta nuomonė dėl euro neturėtų apsiriboti tik tikėtinų sutaupymo iš palūkanų ar konvertavimo sąnaudų skaičiais. Gali būti, kad nėra rimtų priežasčių pasitikėti Lietuvos politikais ir tikėtis, kad kritiniu laikotarpiu jie priimtų tinkamą sprendimą ir prieš eurui sužlungant persietų litą prie patikimesnės valiutos. Užuot taip padarę, jie gali devalvuoti litus ir pradėti juos dauginti. Tačiau tikėjimas sėkminga euro, kaip patikimos valiutos, ateitimi taip pat nėra užtikrintas. Euras nebėra toks, koks jis buvo savo gyvavimo pradžioje.
Svarbu ir tai, kad jei tapsime euro zonos nariais, nesektume neatsakingų šalių, gyvenančių į skolą, pėdomis. Taip pat, kad įstoję turėtume tvirtą nuomonę apie tai, ką daryti, kad euras būtų stiprus ir Europos centrinio banko galimybės dauginti pinigus būtų kaip įmanoma labiau apribotos.
Komentaro autorius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertas.
