O ko labiausiai ji trokšta po 12 vartojimo abstinencijos
mėnesių? „Pėdkelnių“, – spontaniškai atsakė ji, apkabinusi
kapučino puodelį kavinėje Leipcige – mieste buvusioje Rytų
Vokietijoje.
„Ir tualeto reikmenų“, – skubiai pridūrė ji, atmesdama
ilgų šviesių plaukų sruogą.
Dabar atėjo galas savos gamybos dezodorantams, veido kremams ir
dantų pastoms – garantuotai 100 proc. natūraliems.
„Pati gaminausi net šampūną, – sakė ji. – Bet pradėjau
atrodyti tarsi neandertalietis. Mano draugai kalbėjo man: „Dabar
jau eini per toli“, – juokėsi G.Taubert.
Visus metus ši laisvai samdoma žurnalistė mainė sijonus ir
kelnes dėvėtų drabužių mainų parduotuvėse ir dirbo žemę
kolektyviniame sode, kad užsiaugintų kopūstų ir bulvių.
Per atostogas ji autostopu nukeliavo maždaug 1,7 tūkst. km ir
pabuvo Barselonoje, nors ir neteisėtai užimtame name.
Patyrusi tokių ekstremalių dalykų, ji parašė ir vasario
mėnesį išleido knygą „Šių dienų apokalipsė“ (Apokalypse
Jetzt!), kurią pavadino pagal garsųjį Francis Fordo Coppolos 1979 metų filmą apie Vietnamo karą
(Apocalypse Now).
Knygoje ji pasakoja apie savo gyvenimą toli nuo „H&M“
drabužių kabyklų, nuolaidas siūlančių prekybos centrų
kartoninių dėžių ir, tuo pačiu, nuo nemenko šiuolaikinės
vartotojų visuomenės atliekų kiekio.
Krūvos išmesto maisto
Jos „ekominimalistinis“ nuotykis prasidėjo vieną sekmadienio
popietę senelės namuose, kur ji susimąstė prie kumpio ir sūrio
sumuštinukais, obuolių pyragu, varškės plokštainiu, kremu
perteptu pyragu, vaniliniais sausainiais ir kava nukrauto stalo –
vos pora valandų po gausių pietų.
„Kai pasakiau, kad norėčiau pieno, mano senelė padėjo ant
stalo šokolado, bananų, vanilės ir žemuogių skonio miltelius“,
– prisiminė G.Taubert.
„Mūsų ekonominė sistema yra pagrįsta begalinio augimo
perspektyva, bet mūsų ekologinis pasaulis yra ribotas, – rašė
ji. – Mantra „daugiau, daugiau, daugiau“ mūsų labai toli
nenuves“.
2012 metais Vokietijoje į šiukšles buvo išmesta beveik 7 mln.
tonų maisto – vidutiniškai 81,6 kg vienam žmogui.
G.Taubert sako, kad Europos krizės metai atkreipė dėmesį į
dabartinio ekonominio modelio ribas.
„Žmonės suprato, kad nieko neišsprendė finansinės pagalbos
paketais ir Europos stabilumo mechanizmu, – sako ji. – Mes tik
tęsiame taip, kaip praeityje, bet ši sistema neturi tvirto
pamato“.
Jos argumentai primena tuos, kurie yra išdėstyti britų
rašytojų Roberto ir Edwardo Skidelsky 2012 metų knygoje „Kiek daug gana?“ (How Much Is
Enough?). Joje teigiama, kad šiuolaikinį pasaulį valdo
nepasotinamas troškimas sukaupti vis daugiau pinigų ir daiktų.
Tendencija „mažiau yra daugiau“ sulaukia vis daugiau sekėjų
ir skatina tokius dalykus, kaip dalijimosi maistu svetainės internete
ir „knygų medžiai“ Berlyne, kur žmonės palieka ir pasiima savo
mėgstamus skaitinius.
Pietų Europoje, kuri skaudžiai nukentėjo nuo krizės, darbo
neturintys graikų jaunuoliai mainais į anglų kalbos kursus moko,
pavyzdžiui, sodininkauti.
Per savo didįjį nuotykį G.Taubert sutiko neohipių,
ekoekstremistų ir survivalistų, ir, kaip su humoru aprašo knygoje,
išmoko susidoroti su lauko tualeto subtilybėmis.
„Šiandien bandau inkorporuoti į savo kasdienį gyvenimą tai,
ko išmokau per tuos metus, – sakė ji. – Bet džiaugiuosi, kad
nebegyvenu taip radikaliai“.