Už sovietinės bankininkystės įstatymų pažeidimus nepriklausomos Lietuvos
generalinė prokuratūra R.Visokavičiui iškėlė baudžiamąją bylą, ir jis
buvo atitrauktas nuo litų gamybos proceso daugiau nei dvejiems metams
iki 1993-iųjų balandžio mėnesio. Tačiau keisčiausia iš visų, litų
kelyje susitikusių politikų, valdininkų ir verslininkų, buvo Beno
Gudelio istorija.
1990 metų spalį, neradusi tinkamos galimybės litus spausdinti Europoje,
Lietuvos Vyriausybė pasirinko Amerikos kompaniją „US Banknote Company“.
Ją premjerei K.Prunskienei rekomendavo garsus JAV verslininkas Juozas
Kazickas, daug prisidėjęs prie Lietuvos tarptautinio pripažinimo. Jo
žodis tuometinei valdžiai buvo šventas: niekam nešovė į galvą
pasidomėti, kas apskritai yra toji „US Banknote Company“.
Kaip prisiminė tuometė ministrė pirmininkė K.Prunskienė, 1990 metais
svarbiausia buvo gauti pinigų kontraktui apmokėti, o pagaminti juos
galėjo bet kas, kas tuo vertėsi.
Vieną alternatyvų, kaip surinkti pinigų litams išspausdinti, pasiūlė
tuomet JAV gyvenęs verslininkas B.Gudelis. Jis ragino Vyriausybę pinigų
litų gamybai užsidirbti, pardavus dalį lietuviškų pašto ženklų,
suvenyrinių monetų bei suvenyrinių lietuviškų pasų. Juos parduotų pati
firma gamintoja, o pelną pervestų tiesiai į „US Banknote Company“
sąskaitą. Be to, pašto ženklų firma turėjo būti garantas, atidarant
akredityvą litų gamybai finansuoti.
Šis projektas K.Prunskienei atrodė priimtinas, ir 1990 m. spalį ji
pasiuntė B.Gudelį derybų į pašto ženklų firmą ir į „US Banknote
Company“. Prisistatęs pinigų gamybos kompanijai, B.Gudelis jau rado
faksogramą iš Lietuvos, kurioje rašoma, jog jis nėra įgaliotas vesti
derybų dėl litų spausdinimo, nes Vyriausybė tą reikalą pavedusi
R.Purtuliui.
Nesusipratimą užglaistė K.Prunskienės telegrama „US
Banknote Company“ tarptautinio skyriaus direktoriui Jaremiui Jamesui
Willingsui, kurioje ji diplomatiškai pranešė, jog R.Purtulis yra
atsakingas už litų gamybą, B.Gudelis – už finansavimą. B.Gudelio
užduotis pinigų spausdinimo kompanijoje „US Banknote Company“ buvo
sumažinti kontrakto kainą, tačiau tai jis privalėjo padaryti ne kokybės
sąskaita.
Tos pačios kelionės metu B.Gudelis tarėsi dėl pašto ženklų spausdinimo
ir suvenyrinių monetų kaldinimo.
Versijos – įvairios
Egzistuoja net trys B.Gudelio
nuotykių litų gamybos istorijoje versijos.
1990 m. spalio 29 dieną (jeigu tiksli yra V.Terlecko informacija,
skelbta „Vakarinėse naujienose“) B.Gudelis faksu pranešė ministrei
pirmininkei K.Prunskienei, jog „kontraktai jo rankose“. O štai kaip
minėtąją situaciją aprašo 1992 m. veikusios Aukščiausiosios Tarybos
komisijos bankininkystės klausimams tirti pirmininkas Stasys Kropas bei
jos nariai Jonas Liaučius ir Jonas Prapiestis:
„1990 m. lapkričio 17 d. pasitarimo pas LR Ministrę Pirmininkę
K.Prunskienę protokolo pagrindu (dalyvavo V.Baldišis, B.Gudelis,
R.Purtulis) buvo nuspręsta banknotų spausdinimo organizavimo ir
finansavimo klausimus paskirti B.Gudeliui, pritarti ir galutinai
nuspręsti spausdinti banknotus JAV kompanijoje „US Banknote Company“,
avansinį mokėjimą pervesti per firmą „Fragrances International“.
B.Gudelio iniciatyva protokolavo R.Purtulis. Paruošus sprendimą
(tikriausiai čia turima galvoje B.Gudelio kelionė į „US Banknote
Company“ ir derybos su pašto ženklų firma. – B.V.), jis buvo aptartas
dalyvaujant V.Terleckui. Patvirtinti šį sprendimą atsisakyta. Jis liko
be eigos“.
Visai kitaip šį epizodą vaizduoja V.Terleckas („Vakarinių naujienų“
rusiška laida, 1994 m. Nr.76): „Mano paskutinis kontaktas su litų
gamybos priešistore įvyko 1990 m. rudenį (tikslesnės datos neprisimenu).
Iš Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salės pokalbiui mane pasikvietė
tuometinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Baldišis.
Jis
susijaudinęs papasakojo, jog pirmieji Vyriausybės asmenys nusprendė
visus litų spausdinimo klausimus perduoti Benui Gudeliui (amerikiečių
komersantui), kurio finansinė reputacija nepakankamai patikima, nes jis
net neturi sąskaitos banke (kaip V.Terleckas galėjo tai išsiaiškinti? --
B.V.). Su B.Gudeliu man teko susitikti viename posėdyje. Jis patraukė
mano dėmesį, švelniai tariant, kietumu, siekiant tikslo (...).
Neabejodamas V.Baldišio informacija ir suprasdamas, kad naujasis
kandidatas į litų gamybos organizatorius paims didelius komisinius, aš
sutikau nueiti pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininką...“
Kitaip tariant, V.Terleckas apskundė B.Gudelį Vytautui Landsbergiui
įtardamas, jog jis gali susišluoti visus „arbatpinigius“ iš „US Banknote
Company“ (USBC).
Tikrino net melo detektoriumi
Pats B.Gudelis tvirtino, jog susitaręs su USBC dėl kontrakto kainos
sumažinimo, o su pašto ženklų firma – dėl lietuviškų pašto ženklų
gamybos bei garantijų, atidarant dokumentinį akredityvą litų gamybai
finansuoti, jis buvo apšauktas KGB agentu ir pusę metų negavo vizos
įvažiuoti į Lietuvą.
Anot B.Gudelio, per tuos pusę metų JAV federalinio tyrimų biuro
darbuotojai du kartus tikrino jį melo detektoriumi.
1994 metais
prasidėjus V.Baldišio ir R.Purtulio teismui, kuriame jie buvo kaltinami
dėl sugadintų litų, vienas liudytojų prasitarė, jog informaciją apie
tariamą B.Gudelio bendradarbiavimą su KGB tuometinei valdžiai pateikė
Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas, buvęs aukštas
SSRS KGB karininkas Danas Arlauskas.
Pats D.Arlauskas kategoriškai atsisakė kalbėti su manimi apie litų
istorijoje veikusius KGB agentus, vadovaudamasis „etikos sumetimais“.
Tačiau Lietuvoje išlikusiuose KGB archyvuose nerasta dokumentų, kuriuose
būtų užsiminta, jog bent kartą su KGB bendradarbiavo toks verslininkas
iš JAV B.Gudelis...
Ištraukos iš 2003 m. knygos "Skandalingoji lito istorija".