Lito istorija: premjeras kažkodėl gavo tik sutarties kopiją

Išvykdama į užsienio komandiruotę – į Japoniją ir Australiją – 1990 m. gruodžio viduryje, K.Prunskienė prigrasino savo pavaldinius, kol ji negrįšianti, sutarties dėl litų gamybos nepasirašyti, nors V.Baldišis ir R.Purtulis tiesiog lipo ant galvos.

Pirmiausia, anot K.Prunskienės, reikėjo surinkti pinigus kontraktui apmokėti. Tačiau ne K.Prunskienė tuomet buvo galingiausias asmuo valstybėje, o Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis.

Kaip teigia oficialūs dokumentai, litų kontraktas buvo pasirašytas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu. Tiesą pasakius, man niekada neteko to sprendimo regėti, kad ir kiek bandžiau jo ieškoti.

Buvęs K.Prunskienės pavaduotojas R.Ozolas ligi šiol širsta ant tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio, kad šis įbruko jam pasirašyti lemtingąją sutartį, o pats jis kažkodėl nusprendė likti nuošalyje. K.Prunskienei nebuvo lemta pasirūpinti Lietuvos pinigų sugrąžinimu tautai - istorijos audros apvertė jos vedamą Vyriausybės laivą.

Po 1991 m. sausio 13 d. į valdžią atėjęs premjeras G.Vagnorius ant savo darbo stalo nerado nei litų gamybos kontrakto, nei ankstesnės Vyriausybės pavedimo pervesti pinigus už litų gamybą.

Tačiau G.Vagnorius pats ėmė ieškoti siūlo galo litų gamybos labirintuose. Tada Lietuvos banko vyriausiasis ekspertas R.Purtulis įteikė premjerui kontrakto kopiją. Trečiasis, Vyriausybei priklausantis originalas, kažkur paslaptingai dingo.

G.Vagnorius gana greitai suprato, kad informacija apie litų gamybą laisva valia su juo niekas nesidalys, ir ėmėsi ieškoti informacijos savo iniciatyva.

Tačiau tada jis dar nenujautė pradėjęs pavojingą žaidimą su ugnimi - 1991 m. rudenį slaptas premjero atstatydinimo mechanizmas jau skaičiavo valandas iki jo karjeros pabaigos.

Buvo 1991 metų spalis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nusprendė parodyti dėmesį neseniai nepriklausomybę iškovojusioms Baltijos valstybėms – Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Indianos valstijos sostinėje Indianapolyje turėjo įvykti pompastiška šventė, kurios metu Baltijos valstybių vyriausybių vadovai buvo kviečiami pasirašyti sutartį su JAV viceprezidentu Danu Quayle'u dėl investicijų skatinimo.

Vyriausybė pasiūlė keletui žurnalistų vykti į Indianapolį ir tiesiogiai iš ten perdavinėti žinias apie pirmųjų tarptautinių sutarčių pasirašymą. „Lietuvos rytas“ į šią kelionę pasiūlė mane. Tačiau Vyriausybėje kažkas pasirinko kitą žurnalistą (šis vėliau redakcijos vadovams prisipažino sovietmečiu bendradarbiavęs su KGB).

Redaktoratas nesutiko su pačiu principu, kad valdžia diktuotų redakcijai, ką siųsti į komandiruotes. Tada Vyriausybės spaudos tarnyba apgailestaudama pareiškė, jog „Lietuvos ryto“ atstovui pritrūko bilieto. Aš pati nusipirkau bilietą ir išskridau į JAV viena.

Atsidūriau Niujorke su 25 doleriais kišenėje ir viltimi, jog VLIK (Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas – išeivijos lietuvių organizacija) Amerikoje pasirūpins manimi taip, kaip ir kitais anksčiau sudarytos oficialios delegacijos nariais.

Tačiau tuometinio VLIK pirmininko Kazio Bobelio sudarytame sąraše mano pavardės nebuvo, ir jis kategoriškai atsisakė nupirkti man bilietą iš Niujorko į Indianapolį. Jei ne Amerikoje gyvenanti tetulė Agota, 10 dienų būtu tekę šluoti gatves Niujorke, laukiant atgal grįžtančios Lietuvos delegacijos.

Tetos A.Tiškuvienės dėka man pavyko patekti į lemtingų istorinių įvykiu sūkurį. Į Indianapolį jau buvo atvykusi didelė grupė valdininkų, jaunų mokslininkų ir politikų iš Lietuvos, tarp jų - ministras be portfelio Aleksandras Abišala ir tarptautinių ekonominių santykių ministras Vytenis Aleškaitis.

Abu jie jau turėjo Lietuvos Vyriausybės įgaliojimus premjero G.Vagnoriaus vardu pasirašyti tarptautinę sutartį dėl investicijų skatinimo.

Pats premjeras tuo metu pagal kažkieno klastingą scenarijų turėjo vykti į Floridą pas K.Bobelį praleisti keletą malonių dienų prie šilto vandenyno, o paskui atvykti tiesiai į VLIK seimą Čikagoje.

Išgirdusi apie tokią komišką premjero vizito darbotvarkę, nusprendžiau telefonu susisiekti su Lietuvos ambasadoriumi Vašingtone Stasiu Lozoraičiu. Iš prigimties ramus, pajuokauti mėgęs S.Lozoraitis (1924-1994 m.) tąsyk buvo nejuokais įpykęs.

G.Vagnoriaus neatvykimas galėjo sukelti tarptautinį skandalą ir sužlugdyti JAV bei trijų Baltijos valstybių keturšalės sutarties pasirašymą ir grandiozinę šventę, kuriai Indianapolis ruošėsi kelias savaites. Anot S.Lozoraičio, dviejų ministrų įgaliojimų pasirašyti minėtąją sutartį Jungtinių Amerikos Valstijų administracija nebūtų pripažinusi.

Prieš keletą dienų iki Indianapolio susitikimo „Lietuvos ryte“ pasirodęs mano rašinys privertė premjerą G.Vagnorių pakeisti planus ir vietoj Floridos skristi į Indianapolį. Kitaip iš šios kelionės ministras be portfelio A.Abišala būtų grįžęs su ministro pirmininko portfeliu, o G.Vagnorius – be jokio.

Po Indianapolio sutarties pasirašymo Čikagoje vyko VLIK seimas, kuriame premjeras G.Vagnorius susitiko su advokate Regina Narušis.

Tos kelionės metu aš pirmąkart išgirdau, kad yra kažkokių labai rimtų problemų dėl litų. Tiksliai nebeprisimenu, ar apie tai užsiminė Lietuvos televizijai kelionėje atstovavęs Saulius Sondeckis, ar Vyriausybės atstovas ryšiams su visuomene Egidijus Meilūnas.

Žinia apie litams iškilusį pavojų įstrigo man giliai į atmintį ir atsigamino po kelių mėnesių, kai tuometinis ministras pirmininkas viešai paskelbė, jog litų spausdinimas buvo piktybiškai uždelstas.

Paslaptis – kodėl įstrigo litų gamyba

Rengdama šią knygą lito įvedimo dešimtmečiui, paprašiau dabar Seimo nario, nuosaikiųjų konservatorių lyderio G.Vagnoriaus, kad jis atskleistų paslaptį, kas ir kada jam pranešė, jog mūsų pinigų gamyba pavojingai įstrigo.

Pasirodo, tai visai nestulbinanti paslaptis. Po sužlugusio Maskvos komunistų pučo 1991 metų rugpjūtį Lietuvos nepriklausomybę viena po kitos ėmė pripažinti Europos valstybės. Vyriausybei tai buvo ženklas, jog atėjo laikas įvesti ir savus pinigus.

1991 m. rugsėjį premjeras kreipėsi į Lietuvos banką, kad šis pateiktų litų banknotų pavyzdžius ir duomenis apie tai, kiek jų yra pagaminta.

Tuometis Lietuvos banko vadovas V.Baldišis, anot G.Vagnoriaus, ėmęs muistytis aiškindamas, jog tokią informaciją gali pateikti tik Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui.

Tada premjeras pradėjęs atakuoti Lietuvos banką raštu. Kažkas iš šio banko darbuotojų (G.Vagnorius sako turįs išsaugoti paslaptyje to žmogaus pavardę) Vyriausybei slapta pranešęs, jog V.Baldišis vengia teikti informaciją dėl to, kad litų įvedimui nėra pasirengta – jų spausdinimas atidėtas. Netekęs kantrybės, Vyriausybės vadovas apie tai prabilo viešai.

Ištraukos iš 2003 m. knygos "Skandalingoji lito istorija".