Senatvė – ne diagnozė
Pasak šeimos gydytojos, pastaruoju metu kone po porą žmonių kasdien praveria jos kabineto duris vien tam, kad paprašytų tos pašalpos. Arba jie be skrupulų gviešiasi valstybės – visų mūsų per mokesčius suneštų pinigų, arba juos tyčia kažkas klaidina.
„Sužinoję, kad sunkiai sergantis panašaus amžiaus kaimynas gauna tuos globos pinigus, jie eina pas mane. Ir reikalaute reikalauja to, kas jiems nepriklauso. Nes tėvui arba motinai, kuriems atsirado pirmųjų senatvinės demensijos, – silpnaprotystės požymių, nereikia tokios globos, kaip ištiktam insulto, po sunkios širdies operacijos ar dėl kitokios ligos negalinčiam vaikščioti žmogui. Skirti pašalpą ar ne, juk nulemia žmogaus sveikatos būklė. Tačiau senolių artimieji to nė nenori girdėti. Jiems reikia pinigų. Kam? Išgirstu atsakymą, kad už juos nors maisto papildų nupirks. Bet jie juk neskursta. Tačiau grasina. Ir aiškina, jei aš to nepadarysiu, tuomet tą medicinos pažymą jie kitur nusipirks.
Yra daugybė atvejų, kai tėvai, pardavę butus, pinigus išdalina vaikams tikėdamiesi, kad prireikus šie juos paslaugys. Bet ar žmonių moralė taip supuvo, kad viskas daroma tik už pinigus, – tik už atlygį, net jei tai – tavo paties tėvai?“, – susikaupusias nuoskaudas išliejo gydytoja.
Kur riba?
Apie tokį medikų „reketą“ ji kalbėjosi ir su savo kolegomis medikais, ir su žmonėmis, neturinčiais nieko bendra su medicina. Tad ir nuomonių išgirdo kuo įvairiausių.
Vieni įtikinėjo, kad nereikia sukti galvos. Juk yra medicininiai kriterijai, – specialūs testai, į kuriuos atsižvelgiant ir nustatoma, ar žmogui jau reikia globos, ar jis yra pakankamai savarankiškas.
Kiti patarė neignoruoti tokių prašymų. Juk yra žmonių, kurie, slaugydami savo artimuosius, atiduoda širdį, – kurie pervargsta. Ar tai nusikaltimas, jei už tuos globos pinigus jie pasamdys dienai kitai pagalbininką, o patys išvažiuos kur nors atsipūsti? Ar nueis į teatrą, kuriam paprastai nelieka nei jėgų, nei laiko?
O jei žmonės, globojantys kitame miesto pakrašty gyvenančius artimuosius, – nuoširdžiai jais besirūpinantys, sukantys ratus kone kasdien link jų namų, kad nuvežtų maisto, – ar jie prasilenks su morale, jei už tuos pinigus į automobilio baką prisipils degalų?
„Visa tai – tik pasvarstymai. Tačiau realybė yra kitokia. Yra žmonių, kurie tikrai nežino, kada ta globa skiriama. Bet kažką kažkur nugirdę, atžingsniuoja į polikliniką. Išklausę jie padėkoja ir išeina.
Kiti, atvirkščiai, ima niršti. Nes jiems rūpi ne senstantys tėvai, bet pinigai, kuriuos dar gali nučiulpti iš valstybės“, – sakė gydytoja.
Moka savivaldybės
Įvairias pašalpas žmonėms sumoka savivaldybių socialinės paramos skyriai. Tačiau medikai, o ne tokių skyrių darbuotojai sprendžia, priklauso ar ne kompensacijos tų išlaidų, kurios atsiranda slaugant ar prižiūrint ligotą žmogų.
Anot socialinių darbuotojų, kartais medikai pyksta, kad pas juos nukreipiami pensininkai, tačiau ne savivaldybių darbuotojai, bet būtent gydytojai ir gali jiems paaiškinti, kokiais atvejais skiriamos tos pašalpos.
Pavyzdžiui, į priežiūros pašalpą gali pretenduoti tik tie ligoniai, kuriems dėl didelių organizmo sutrikimų reikia kito žmogaus pagalbos namuose bei tvarkant asmeninį arba socialinį gyvenimą. Tačiau pašalpos neskiriamos tik todėl, kad žmogus sulaukė pensijinio amžiaus.
Kompensacijos – kitokios nei sunkmečiu
Pagalba namuose sergančiam žmogui ir ligonio slauga – skirtingos socialinės paslaugos. Tad ir išmokos yra skirtingo dydžio. Slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (žmonės ją tiesiog vadina slaugos pašalpa) šiuo metu siekia 262,5 euro (905 litus). Tuo tarpu priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinių kompensacijų dydžiai skiriasi.
Už pagalbą sunkią negalią turintiems vaikams ir suaugusiesiems, netekusiems 75-100 proc. darbingumo, per mėnesį mokama 105 eurai (362 litai).
Už vidutinę negalią turinčių vaikų globą ir asmenų, netekusių 60-70 proc. darbingumo bei pensinio amžiaus žmonėms, kuriems reikia nuolatinės specialiosios pagalbos – 52,5 euro (181 litas).
Užpernai tokias kompensacijas Lietuvoje gavo apie 96 tūkst. sunkiai sergančių žmonių. Tam buvo skirta 487 mln. litų (141 mln. eurų). 2014-aisiais jas gavo daugiau – 97 tūkst. žmonių. Iki 587 mln. litų (170 mln. eurų) pasunkėjo ir kompensacijų krepšelis, nes nuo 2014 m. sausio 1 dienos vėl buvo mokamos tokios išmokos, kokios buvo iki sunkmečio, – sunkmečiu jos buvo sumažintos.
Išmokos – be improvizacijų Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Valstybinių pensijų skyriaus vedėjo pavaduotojos Ingos Barauskaitės, specialusis nuolatinės priežiūros poreikis nustatomas vadovaujantis bendru dviejų ministrų – Socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Sveikatos apsaugos ministro įsakymu.
Toks įsakymas atsirado ne šiaip sau. Nes sunkiai sergantis žmogus negali išsiversti be medikų pagalbos, tad jie geriausiai ir žino, kokia jos sveikatos būklė. Tačiau slaugant tokį ligonį neįmanoma neatsižvelgti ir į specialiuosius jo poreikius.
Todėl, anot I.Baranauskaitės, specialiuosius poreikius nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, – vienuolikoje miestų esantys teritoriniai jos skyriai.
„Sprendimas dėl specialiųjų poreikių priimamas atsižvelgiant į gydytojo nustatytą diagnozę bei į tai, kad, taikant gydymą ir reabilitacijos priemones, vis tiek išlieka organizmo funkcijų sutrikimų“, – sakė I.Baranauskaitė.
Ar ligoniui reikia nuolatinės priežiūros, nustatoma pagal minėtu įsakymu patvirtintus kriterijus. Kito asmens nuolatinė priežiūra (pagalba arba globa) namuose, tvarkant asmeninį ar socialinį gyvenimą, skiriama esant labai dideliems organizmo funkcijos sutrikimams.
