– Kodėl žmogus ateina pas akių gydytoją?
– Ateina dėl vienos priežasties – pablogėjo regėjimas. Tai gali atsitikti bet kuriuo amžiaus tarpsniu. Skirtingos amžiaus grupės – skirtingas regos pablogėjimas. Jei vaikai, paaugliai pradeda blogiau matyti į tolį, jiems nustatoma trumparegystė. Per 40 metų perkopęs žmogus, visą gyvenimą gerai matęs, susiduria su kita problema – jam reikalingi akiniai žiūrėti iš arti, skaitymo akiniai. Tai vadinamoji amžinė toliaregystė.
Tad yra dvi akių refrakcijos ydos – trumparegystė ir toliaregystė. Trumparegių populiacija yra daug didesnė ir, kaip rodo statistika, vis daugės. Priežastys nėra iki galo aiškios, dažniausiai kalbama apie paveldimumą. Pati trumparegystė nėra paveldima, paveldimas polinkis į trumparegystę. Ją lemia ir intensyvus bei nuolatinis darbas iš arti. Žmonės neatsitraukia nuo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, knygų. Akys nebeturi laiko žiūrėti į tolį, todėl atsiranda trumparegystė. Žmogus blogai mato į tolį, todėl akis būtina koreguoti minusiniais kontaktiniais lęšiais arba akinių stiklais.
Kita akių gydytojų pacientų grupė yra toliaregiai. Toliaregystė dažniausiai nustatoma vaikams. Vaikas neretai gimsta toliaregis, tai yra jo fiziologinė būklė, bet iki septynerių metų jis turi iš tos toliaregystės išaugti. Todėl ikimokyklinio amžiaus vaikai turi būtinai apsilankyti pas akių gydytoją. Nustatyta toliaregystė koreguojama tam tikrais akiniais, pliusiniais akinių lęšiais. Jei to nedarytume, gali atsirasti žvairumas.
Mokyklinio amžiaus vaikams neretai diagnozuojama trumparegystė, nes atsiranda intensyvus krūvis akims. Tokiu atveju irgi reikalingi akiniai arba kontaktiniai lęšiai.
Nuo keturiasdešimties metų nedidelio laipsnio trumparegis žmogus neretai stebisi, kad aplinkiniai jau naudoja skaitymo akinius, o jam jų nereikia. Jis klysta manydamas, kad jo regėjimas į tolį pagerės. Pagal visus fiziologijos dėsnius sulaukus tokio amžiaus atsiranda amžinė toliaregystė.
Nedidelio laipsnio trumparegis žmogus ir toliau nematys į tolį, bet dažnai skaitys be akinių. Štai tuomet ir atsiranda dvejų ar net trejų akinių poreikis. Regėjimui į tolį koreguoti skirti akiniai jau negali koreguoti matymo iš arti. Taip yra todėl, kad amžinė toliaregystė, kuri atsiranda sulaukus 40–45 metų, priklauso nuo akies lęšiuko akomodacinių savybių. Tokiame amžiuje lęšiukas pradeda standėti, negali keisti formos, todėl reikalinga papildoma korekcija.
Jei žmogus gerai mato, jam visą gyvenimą nereikėjo akinių, tai sulaukus tiek metų prireikia skaitymo akinių. Žmonės juokauja, kad rankos pradeda ilgėti, norisi tekstą patraukti kuo toliau nuo akių. Taip atsiranda vadinamieji pliusiniai akiniai.
Praeitame šimtmetyje buvo sukurti dviejų židinių akinių lęšiai, kai akinių lęšyje suformuotos artumo ir tolumo zonos. Jie vadinami bifokaliniais. Jie ir dabar yra naudojami, pavyzdžiui, jei vaikui nustatyta toliaregystė ir žvairumas, tokie akiniai netgi labai gerai, nes veikia kaip gydomieji.
Turbūt pastebite ir vyresnių žmonių, kurie nuo senų laikų juos nešioja. Tokių akinių trūkumas tas, kad yra griežta skirtingų dioptrijų perėjimo zona, nėra regėjimo kanalų, kuriuos turi progresiniai, todėl žmogus mato arba taip, arba taip. Tai nėra patogu, nes daug sunkiau matyti nedideliu atstumu esančius daiktus.
– Ar žmonių tai psichologiškai neveikia?
– Žmonės pripranta, tačiau akiniai su bifokaliniais lęšiais nėra labai estetiški. Neatsitiktinai jie kartais pavadinami senų žmonių akiniais.
Bifokaliniai akinių lęšiai gali būti vieno židinio, dviejų ir kelių židinių. Pastarieji vadinami progresiniais. Jie leidžia matyti įvairiais atstumais. Dabar galima išsirinkti šiuolaikinio dizaino, modernius, plataus matymo zoną turinčius progresinius lęšius. Su jais patogu ir skaityti, ir žiūrėti į tolį. Tokie lęšiai atrodo kaip įprastas stiklas, nelieka to psichologinio „senuko akinių“ barjero. Specialios technologijos būdu jie taip optiškai apdirbti, kad ir kur žvelgtum, leidžia gerai matyti.
– Kada savo praktikoje pirmą kartą susidūrėte su progresiniais lęšiais?
– Lietuvoje jie atsirado maždaug prieš keliolika metų. Anksčiau progresinių lęšių gamybą lietuviai patikėdavo šimtametes tradicijas turinčiai vokiečių kompanijai „Zeiss“, prancūzų „Escilor“ ar japonų „Hoja“. Šie lęšiai kainuodavo didelius pinigus. Vėliau atsirado ir kitų gamintojų.
Tokius lęšius kuria ištisos laboratorijos, mokslininkai, inžinieriai. Medicina labai tobulėja. Dabar į kiekvieną klientą stengiamasi žiūrėti individualiai.
Panašaus dizaino, technologijų progresiniai lęšiai jau gaminami Lietuvoje – šių metų pradžioje savo veiklą pradėjusioje BOD akinių lęšių laboratorijoje. Šis lietuvių produktas pagal gamybai naudojamas technologijas niekuo nenusileidžia žymiausiems pasaulio gamintojams. Nereikia užsakinėti už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų gaminamo produkto, kai jis yra arčiau. O šiuolaikiška, automatizuota gamybos technologija leidžia žmogui gauti gerą, kokybišką produktą per maksimaliai trumpą laiką – 48 valandas.
Maža to, tai sukuria visai kitą atmosferą, nes žinai, kad ten dirba lietuviai, jie kalba lietuviškai. Ta aura, kaip bet kokiame procese, yra labai svarbi. Tarkime, Prancūzija turi gilias optikos tradicijas. Jų individualių lęšių ir optiniai sprendimai yra labai aukšto lygio. Lietuviška laboratorija, taikanti nepaprastai aukštas technologijas, žengia panašiu keliu.
Atsirado puiki galimybė kiekvienam žmogui parinkti tik jam tinkamus akinius. Kalbu ne apie rėmelius, o apie Lietuvoje pagamintus akinių lęšius. Lietuvių gamintojai garantuoja, kad konkrečiam asmeniui, atsižvelgiant į asmeninius poreikius, akių būklę, veido ypatumus, individualią elgseną, bus greitai ir kokybiškai pagaminti akinių lęšiai. Jie bus nestandartiniai, nes į juos įdedama daug žmogiškos šilumos.
– Koks tas progresinių lęšių pirkėjas buvo anksčiau ir koks dabar?
– Progresinius lęšius anksčiau galėjo įsigyti žmonės, kurie turėjo pinigų, arba tie, kuriems jų labai reikėjo darbe. Tai buvo odontologai, architektai, kartais menininkai, mokytojai. Žmonės, kuriems nekaitaliojant akinių reikėjo gerai matyti žiūrint į įvairius atstumus.
Dabar už 200–300 eurų galima pasigaminti pačius moderniausius, naujausius progresinius akinius. Juolab kad didelę dalį akinių kainos sudaro rėmelis, ypač jei jis vardinis. Pagamintas individualus lęšis, įdėtas į kokybiškus rėmelius, aišku, bus brangesnis negu tas, kuris atvežtas iš Azijos šalių. Juk pusgaminis taip pat gerokai pigesnis už šviežią ir originalų produktą.
Tiesa, įsigydamas progresinius akinius žmogus turi žinoti, kad iš pat pradžių bus tam tikrų nepatogumų nešiojant ir ne kiekvienam jie tiks. Apie 10–15 proc. visų pacientų, kurie pirmą kartą pradeda nešioti tokius akinius, susiduria su tam tikrais nepatogumais: gali svaigti galva, dvejintis akyse, sunku lipti laiptais. Tai dažniau susiję su centrine nervų sistema, nes, kaip ir prie visko, turi priprasti ne tik akys, bet ir smegenys. Juk mūsų akys yra smegenų centrinės nervų sistemos dalis. Jos nėra izoliuotas organas. Jos yra šviesos signalų priėmėjos. Galima teigti, kad žmogus mato ne akimis, o galvos smegenimis. Akys reikalingos norint priimti šviesos signalą, paversti nerviniu impulsu ir sugeneruoti jį į galvos smegenis.
– Kiek trunka adaptacinis periodas?
– Iki mėnesio. Jį sutrumpinti arba visai panaikinti gali kompetentingo specialisto konsultacija. Sakoma, kad progresinius lęšius geriausiai dėti į metalinius rėmelius, tada optikui lengviausia juos tinkamai pritaikyti.
Svarbu, kad žmogus žiūrėtų pro vadinamąjį regėjimo kanalą progresiniame lęšyje. Tarkime, jis turi akinius su progresiniais lęšiais, tačiau besidėdamas ant akių metalinius rėmelius netyčia palenkia. Tada jo žiūros zona pasikreipia. Jis gali vaikščioti ilgą laiką ir niekaip nepriprasti. Todėl svarbi optikos meistro kvalifikacija. Antraip žmogus gali sakyti, kad akiniai blogi.
– Ar konkrečiam pacientui parenkant akinių lęšius atsižvelgiama į amžių, profesiją, tam tikrus įgūdžius?
– Pokalbio metu su specialistu įvertinama, kokio tai amžiaus žmogus, kokie jo poreikiai. Individualus sprendimas priimamas atsižvelgiant į žmogaus įpročius.
– Ar jau turėjote pacientų, kurie norėjo užsisakyti Lietuvos laboratorijoje pagamintus akinių lęšius?
– Be abejo. Lietuvoje pagal individualius užsakymus naudojant naujausias technologijas pagamintus akinių lęšius galima gauti per porą dienų. Jei panašios kokybės lęšius nuspręsite vežti iš užsienio, užtruks apie porą savaičių.
– Su kokiomis regėjimo problemomis, be trumparegystės ir toliaregystės, dar susiduria jūsų pacientai?
– Su astigmatizmu. Populiariai kalbant, tai yra trumparegystės ir toliaregystės porūšis. Tai šiek tiek sudėtingesnė refrakcijos yda, ji yra sąlygota akies paviršiaus, t. y. regenos, topografijos.
Idealiai žmogaus ragena turėtų būti lygi, bet taip nėra, o astigmatizmo atveju ji yra nelygaus paviršiaus. Idealią galima padaryti tik su lazeriu nušlifuojant, bet tai jau yra operacija. Astigmatizmas yra įgimtas dalykas. Kuo didesnis ragenos nelygumas, tuo didesnis astigmatizmas.
Tokiems pacientams reikalingi sudėtingesnės technologijos sprendimo lęšiai. Pagaminti progresinius akinius turintiems stiprų astigmatizmą yra techniškai sudėtinga, bet įmanoma. Esu girdėjęs, kad BOD laboratorija atlieka sudėtingus technologiškai dalykus – sėkmingai gamina akinių lęšius didelį astigmatizmą turintiems žmonėms. Tai sudėtingas procesas. Daug kas priklauso nuo dioptrijų. Kuo jų daugiau, tuo tų lęšių gamyba sudėtingesnė, nes reikia vis daugiau fizikos, vis daugiau sprendimų.
Jei žmogui nebuvo diagnozuotas astigmatizmas, iš karto išrašius cilindrinius akinius reikalingas adaptacinis laikotarpis. O kartais pacientas negali nešioti tokių akinių. Sakoma, jeigu vaikystėje, jaunystėje nenešiojo, tai vyresniame amžiuje sunku pripratinti. Žmogui svaigsta galva, jis jaučia diskomfortą. Tačiau prie individualių astigmatinių lęšių priprantama lengviau, nes jie parenkami konkrečiam žmogui, sukuriamas unikalus specialus paviršius.
– Esu girdėjęs, kad sparčiai populiarėja akinių lęšiai, skirti specialiai biuruose dirbantiems žmonėms.
– Mes juos vadiname progresinių lęšių pusbroliais – biuro lęšiais. Kai žmogus biure nešioja akinius su progresiniais lęšiais, kyla nemažai problemų. Ypač tuomet, kai progresiniai lęšiai įdėti į nedidelius rėmelius. Kai jie dideli, visos dioptrijos tarsi išsiskleidžia didesniame paviršiuje.
Kas nutinka, kai žmogus sėdi darbe ir nuolat dirba su kompiuteriu ar dokumentais? Tarkime, finansininkas. Daugybę valandų dirbdamas nepakeldamas akių jis jaučia diskomfortą. Akiniai su vadinamaisiais biuro lęšiais padeda padidinti skaitymo zoną, dar šiek tiek – vidutinį atstumą, bet sumažinama žiūrėjimo į tolį zona. Tai ir yra toks progresinių lęšių išvestinis produktas.
– Bet tokie akiniai nori nenori verčia žmogų neatitrūkti nuo darbo, nes pakėlęs galvą nuo kompiuterio ar popierių nesijaus gerai.
– Bet juk yra nemažai žmonių, kurie prisėda prie darbo ir nepakyla. Tokie akiniai padeda gerai matyti viską, kas pakliūva į 4 metrų zoną. Jie tampa savotišku darbo įrankiu.
Biuro akiniai ypač populiarūs Skandinavijoje. Rinkoje jie yra pigesni, nors norint juos sukurti pastangų ir darbo reikia panašiai kaip tradiciniams progresiniams akinių lęšiams.
– Kalbant apie akis ir akinius sklando įvairių mitų. Noriu paprašyti juos patvirtinti ar paneigti:
1 mitas. Žmogaus akys turi nuolat dirbti, todėl reikia gaminti silpnesnius akinius, nei iš tiesų reikėtų.
– Tai nėra taisyklė, kiekvienu atveju gydytojas išrašydamas akinių receptą sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į refrakcijos ydą, jos laipsnį ir t.t.
2 mitas. Kai akys gauna didelę apkrovą, būtina daryti pertraukėles, prieiti, pažvelgti pro langą, pažiūrėti į tolį.
– Nuolat dirbant prie kompiuterio ar su dokumentais išties reikėtų daryti pertraukėles. Kai žmogus žiūri pro langą ar šiaip į tolį, jo akys nedirba, nevyksta akomodacijos procesas. Tai naudinga ir vaikų, ir suaugusiųjų akims. Jeigu valandą žmogus dirba intensyviai prie kompiuterio, tai bent kelias minutes reikia pažiūrėti į tolį.
3 mitas. Akiniai geriau nei kontaktiniai lęšiai arba akių operacija.
– Yra trys savarankiškos akių korekcijos būdai – akiniais, kontaktiniais lęšiais ir lazerine chirurgija. Aš pasisakau už visus tris būdus. Kodėl? Todėl, kad yra pacientų, kuriems gali padėti tik akiniai, kurie negali nešioti kontaktinių lęšių dėl alergijos, kitų medicininių dalykų, arba jiems negalima daryti operacijos, nes jų akių ragena plona. Tada lieka nešioti akinius.
Kita vertus, žmonės renkasi tai, kas jiems geriausia. Akiniai yra klasika, bet nepamirškime, kad egzistuoja ir mada. Akiniai yra ir tam tikro įvaizdžio dalis. Vakarų kultūroje žmogus nori išsiskirti, pabrėžti savo asmenybę. Gerai parinkti akiniai žmogų neretai padaro gražesnį, užmaskuoja tam tikrus trūkumus. Net pasidarę operacijas žmonės kartais toliau nešioja akinius. Be dioptrijų, kaip aksesuarą. Jauni žmonės užsideda akinius, kad solidžiau atrodytų. Akiniai – tarsi nebylus intelekto signalas.
Tačiau yra tam tikrų profesijų, kurių atstovams akiniai sukelia nepatogumų. Tarkime, nardytojams, lakūnams, krepšininkams. Jie renkasi kontaktinius lęšius. Tačiau iš šių trijų regėjimo korekcijos būdų kontaktiniai lęšiai sukelia daugiausia komplikacijų, nes tai svetimkūnis ant akies. Beje, sąmoningas kontaktinių lęšių nešiotojas turi turėti gerus akinius, nes akys nuo kontaktinių lęšių pavargsta.
Tik gydytojo ir paciento bendras sprendimas lemia, kas geriausia. Operacijos yra gerai, tačiau ne kiekvienam gali būti atliekamos. Tai priklauso nuo paciento amžiaus, nuo akies parametrų, nuo ragenos storio.
