„Sausa, – liūdnai ištarė pusamžis Gintautas, šalia senojo kelio Kaunas – Marijampolė, ties Ąžuolų Būdos kapinėmis pardavinėjantis voveraites. – Kas iš tokio lietaus? Reikia, kad bent kokias tris savaites palytų. Ir uogoms, ir grybams trūksta drėgmės.
Uogos mažutės, o voveraitės suvysta beaugdamos“.
Litrą voveraičių Gintautas parduoda po 5 eurus ir tikina, jog iš uogų ir grybų bent jau šiemet tikrai neįmanoma užsidirbti.
„Ne taip lengva grybų pririnkti. Daug kilometrų tenka nužingsniuoti, uodai sukandžioja.
Šiandien dar nieko nepardaviau. Niekas nebuvo net sustojęs“, – sakė Gintautas, į pakelę atsinešęs maždaug du kilogramus voveraičių.
Po kiek laiko prie grybų stabtelėjo lengvasis automobilis su Didžiosios Britanijos registracijos numeriu.
Išlipusi jauna moteris lietuviškai pasiteirauja kainos ir iš karto sėda prie vairo. Voveraitės jai per brangios.
Šviežiais grybais nesusiviliojo ir po akimirkos stabtelėjusio kito automobilio keleiviai. Jiems voveraičių kaina pasirodė irgi per didelė.
Tolėliau už kaimo kapinių esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje kasmet būna prekiaujančiųjų miško gėrybėmis.
„Šioje vietoje grybus ir uogas aš pardavinėju jau 20 metų. Iš manęs pirko ir Brazauskas, ir Prunskienė, ir keli Seimo nariai, – didžiavosi pensininkas Jonas. – Mano vaikai per atostogas gatvėje nesitrina, po du kartus per dieną į mišką uogauti eina“.
Litrą mėlynių Jonas pardavinėjo po 3 eurus, tiek pat prašė ir už puslitrį aviečių.
„Gegužės ir birželio mėnesį pardaviau raudonviršių, lepšių ir baravykų.
Jau dvi savaitės – nieko nėra. Miškuose labai sausa.
Prieš keliolika metų atsiveždavau po kelis tūkstančius baravykų, o pastaraisiais metais – vos po 200.
Manau, jog voveraičių dar turėsime. Jų kartais būna ir po pirmojo sniego.
Su uogom prastai. Jos smulkios, suvytusios, byra.
Čia ne verslas, o vergovė“, – nusivylęs kalbėjo Jonas, ant variklio dangčio išrikiavęs kelis stiklainius su uogomis ir nedidelę saują voveraičių. ˙
