„Taip taip, bambukinės“, – nėriniuotus apatinio trikotažo gaminius ėmė kilnoti praeivė. Vienos kelnaitės – 2,5 euro, kitos – 3 eurai. „Brangu“, – ir moteris nuslinko paplūdimiu taip ir neatvėrusi piniginės.
„Tuščia“, – viena kitai signalus sekmadienį, rusėjo 13-ąją siuntė moterų karalijoje besidarbuojančios dvi pardavėjos. Kaip sužvejoti pirkėjų, jei iki vidurdienio saulė turėjo skverbtis pro dangų aptraukusį debesų dirvoną, o Palangą visą savaitgalį košė smarkus vėjas?
Bet saulei pavyko. Rytys nors ir nenurengė pajūriu vaikštinėjančių savaitgalio poilsiautojų striukių, vis dėlto po vidurdienio išdraikė dangaus arimą. Pavymui saulės paplūdimio kopose ėmė šnarėti išsirenginėjančios moterys. O kur jos, ten ir turgus.
„Vis tiek rizikavau, atsivežiau prekių“, – greta pirmosios besidarbuojančios pardavėjos nuotaika pragiedrėjo kartu su dangumi. Oro temperatūra – kokia 15 laipsnių šilumos, bet ši solidaus amžiaus moteris lankstėsi be perstojo, kilnodama ir rodydama prekes. Ties jos „prekystaliu“ – plėvele apdengtu smėlio kalneliu – besisukiojančios poilsiautojos ne tik kamantinėjo, kiek kas kainuoja, bet ir šį tą matavosi bei pirko.
Buvo ir tokių, kurios rugsėjo vidury pasigedo maudymosi kostiumėlių. Bet dauguma jų tiesiog knaisiojosi tarp tvarkingai surikiuotos, nėriniuotos moteriškos „atributikos“.
„Privalote turėti nors vieną raudoną kostiumėlį – ir kelnaites, ir liemenėlę. 10 eurų, ir vyras jus išvys kitomis akimis“, – taip nuoširdžiai pirkėjų, ko gero, neaptūpinėja nė garsių prekės ženklų apatinio trikotažo pardavėjos solidžiose parduotuvėse. Per tas tris-keturias saulėtas sekmadienio valandas prekybininkė mažai teturėjo laiko atokvėpiui.
12, 10 ir 8 eurai. Tai „viršutinės dalies“ trikotažo gaminių kainos, kurias derantis buvo galima sumažinti 2-3 eurais.
„Labai gerai perka baltarusišką trikotažą. Jis – brangus, bet kokybiškas. Tačiau jums netiks“, – ištiesia moteris didžiulį juodą siuvinį. „Kaip patranka“, – bjauroka mintis akimirksniu perskrodė smegenis.
Pardavėja ir gyrė, ir siūlė matuotis latvišką trikotažą. Kiek jį bevartytum rankose, žvilgsnis niekaip neįstengė prisikabinti prie siuvinių kokybės. Tačiau ir kainos nuo 8 eurų nuspausti žemyn nepavyko. O gal tiesiog pritrūko meno derėtis?
Ir vis dėlto, kodėl dviems palangiškėms pardavėjoms, kurių „prekystalius“ skyrė vos dešimt žingsnių, taip skirtingai klostėsi prekyba?
Pirmoji – apsimūturiavusi striuke, ilgiau sėdėjo nei darbavosi. Antroji, išsirengusi nuogai iki pusės, paslaugiai aptūpinėjo kiekvieną artyn priėjusią moterį. Ir per keletą sekundžių paversdavo ją kliente. Kas čia per „nuogališka“ įtaiga? O gal tik akivaizdus priminimas, kad visos mes – tokios pat: prieš pinigus ir apatinį trikotažą visada nuogos. Sumečiau: jei kas dešimt minučių darbštuolė moteris ką nors parduodavo kad ir už 5 eurus, per tris valandas ji suktelėjo maždaug 90 eurų apyvartą. Daug čia ar mažai, jei viskas priklauso nuo rugsėjo saulės malonės?
„O kiek per dieną parduodavote prekių rugpjūtį?“ – šis klausimas akivaizdžiai sutrikdė į prekybą pasinėrusią moterį.
„Vasarą? Kokia ten bebus apyvarta... Juk tuo metu buvo tokie baisūs karščiai, kad beveik niekas nieko nepirko“, – štai tokiu gudriu kaip lapės atsakymu teko pasitenkinti.
Ir tebūnie. Juk tai – Palanga, kurioje šiųmečio verslo saulė netrukus pasieks horizontą.
