Savivaldybė pardavė gyventojų nuosavybę
Vilnietė Sigita Dimgailė aprodydama pačioje senamiesčio širdyje esantį 52 arų sklypą pasakojo, kad istorinėje Vilniaus vietoje vyksta į stebuklines pasakas panašūs dalykai.
„Visa ši siena, – mostelėjo ranka pašnekovė, – priklauso Radvilų dvarui, kuris, regis, XVII amžiuje buvo perduotas evangelikams liuteronams. Šalia esančiais pastatais jie naudojosi iki 1941 metų, o per karą, 1943 metais, čia buvo suteikti butai gyventojams. Prie pastatų buvo suformuotas žemės sklypas, o kadangi visi butai apšildomi krosnimis, tai kiekvienas butas turi ir savo sandėliuką malkoms“, – pasakojo ji. Moteris šiame name gyvena nuo 1991-ųjų.
Tokį sandėliuką turi ir S.Dimgailė. Tiesa, jos istorija mėginant įteisinti nuosavybę tęsiasi jau du dešimtmečius. Moteris turi net kvitą, įrodantį, kad jai priklausančią pastato dalį išsipirko, tačiau privatizavimo procedūra nebuvo baigta.
„Tuomet mano šeimoje įvyko tragedija, staiga mirė mano sesuo, paėmiau auginti jos mažametį sūnų. Mano turimoje nuosavybės inventorizacijos byloje šis sandėliukas yra įrašytas, bet nėra apie tai jokio įrašo Registrų centre. Seniūnija turėjo mane pakviesti pasirašyti pakeistą sutartį, bet ji to nepadarė, tad dabar teisme įrodinėju, kad sumokėjau pinigus, o daikto neturiu“, – rankomis skėstelėjo pašnekovė.
S.Dimgailės kaimynai taip pat sunerimo sužinoję, kad jų sandėliukai parduodami internete. Dar labiau gyventojai nustebo, kai po jų kiemą ėmė vaikštinėti galimi pirkėjai.
Moteris daugybę kartų kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir turi sukaupusi visą archyvą dokumentų, kuriuose matyti valdininkų išradingumas: „Kartą gavau atsakymą, kad galima privatizuoti tik mūrinius pastatus, bet plika akimi matyti, kad sandėliukas, kuriame laikomos mano ir kitų gyventojų malkos, yra sumūrytas iš plytų. Šiuo metu aš teisme įrodinėju, kad tai mūsų namo priklausinys“, – kalbėjo S.Dimgailė.
Nustebino savivaldybės pozicija
Moteris net buvo pasiryžusi savo sandėlį, kuriuo naudojasi ji ir dar šešios šeimos, pirkti iš naujo. „Siūlau savivaldybei taikos sutartį ir atsisakau bylinėjimosi išlaidų, kurios jau siekia apie 2 tūkst., bet valdininkai vis kartoja nematantys teisinio būdo. Neva, kokiu keliu atėjote iki tokios situacijos, tokiu pat ir grįžkite atgal.
Pati balsavau už merą Remigijų Šimašių, užsirašiau į priėmimą, laukiau pusantro mėnesio, bet nusivyliau, nes meras atėjo į susitikimą tuo klausimu net nepasidomėjęs ir po pokalbio pasakė, kad atsakys raštu. Gavau atsakymą, kad savivaldybė nemato galimybių sudaryti taikos sutartį“, – pasakojo ji.
Senieji namo gyventojai jau ne vieną dešimtmetį sandėliuku naudojasi ir yra tiesiog šventai įtikėję, kad tai jų nuosavybė. Panašų nuraminimą S.Dimgailė išgirdo ir iš savivaldybės darbuotojų: „Man savivaldybėje sakė: „Juk esate teisėti naudotojai, tad ir naudokitės“.“
Pardavė „nematomus“ pastatus
S.Dimgailei ėmus domėtis situacija po jos langais išaiškėjo ir dar vienas įdomus dalykas – kartu su sandėlių statiniais savivaldybė pardavė ir kelis pastatus, kurie lyg ir turėtų stovėti sklype, tačiau jų nėra.
„Kai iš valstybinio archyvo pasiėmiau planus, paaiškėjo, kad jokių pastatų čia nėra. Kai buvo atliekami žemės matavimai, taip pat nurodyta, kad jokių pastatų čia nėra, bet Registrų centre jie buvo įregistruoti. Tie pastatai stovi popieriuje“, – pasakojo moteris.
Kaip vėliau paaiškėjo, kieme stovi net 23 pastatai, kurie priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. „Įdomu tai, kad, dar Artūrui Zuokui būnant meru, šie „nematomi“ pastatai buvo bandomi parduoti aukcione. Kreipėmės į teismą, bet pirmos instancijos teismą pralaimėjome, nes nepasisekė įrodyti, kad pastatų nėra“, – kalbėjo vilnietė rodydama į tuščią plotą kieme.
Net pateikus antstolio faktinį aplinkybių vertinimą – dokumentą, įrodantį, kad kieme tikrai nestūkso pastatai, teismo įtikinti nepavyko.
„Aš ir kiti šio namo gyventojai esame gana kurioziškoje situacijoje – už savo pinigus suformavome sklypą, kuris registruotas valstybės vardu. Labai norėjome prie įvažiavimo į kiemą pasistatyti vartus, nes būta stambių vagysčių ir nuolat kieme šmirinėja narkomanai“, – pasakojo moteris.
Nors anksčiau vartai į kiemą buvo, dabar Nacionalinė žemės tarnyba liepė gyventojams parengti 2 tūkst. eurų kainuojantį planą, kuriame būtų detaliai nurodyta kiekvieno pastato žemės naudojimo ribos.
„Nebežinome, ką daryti, ir matininkas nežino, kaip jam elgtis, nes jis negali numatyti sklypo plano nesančiam pastatui, bet Registrų centre tie pastatai „stovi“. Negalime parengti reikiamo plano, nes jame pastatų paprasčiausiai nėra. Negalime nei išsinuomoti šio žemės sklypo, nei jo išsipirkti“, – pasakojo D.Dimgailė.
2014-aisiais iš 23 pastatų tik penki spėti pasiūlyti aukcione ir ši procedūra sustabdyta. „Kuriozas tas, kad 2014-ųjų gruodžio 11-ąją vyko aukcionas, o vos kelios dienos po jo viename skelbimų portalų pasirodė pasiūlymas juos įsigyti“, – kalbėjo ji.
Buvo parduoti rūsiai su gyventojų daiktais
S.Dimgailės advokatas Antolijus Novikovas teigė, kad neseniai įvykęs susitikimas su savivaldybės teisininkais baigėsi tuo, kad nebuvo priimta jokio sprendimo.
„Yra įvykęs konkursas, yra ir jo nugalėtojas, kuris turi teisę šiuos pastatus įsigyti. Vienas asmuo aukcione įsigijo visus statinius kaip vieną objektą – ir tuos pastatus, kurių „nematyti“, ir gyventojų naudojamus sandėliukus. Sieksime aukcioną pripažinti negaliojančiu ar bent iš dalies negaliojančiu. Jei pavyks sprendimą rasti be teismo – džiugu, jei ne, tai ne“, – kalbėjo jis.
Teisininkas pripažino, kad ši istorija nėra išskirtinė: „Buvo atvejis, kai savivaldybė privatizavo Užupio gyventojų rūsius, pardavė juos aukcione su visais gyventojų daiktais. Naujoji valdžia paveldėjo šias problemas, bet kaip padėtį atitaisyti? Žinoma, visiems būtų paprasčiausia, jai tai padarytų teismas. Anksčiau niekas iniciatyvos per daug nerodydavo, tad džiugu, kad šiuo metu bent noro spręsti reikalą yra.“
Pirko ne pašiūres, o brangią žemę
A.Novikovas steigė, kad dar kartą analizuos aukciono, kuriame parduoti ir gyventojų malkų sandėliukai, nuostatus: „Jei meras šiems gyventojams įvestų dujas, neliktų problemos, kur laikyti malkas. Šiuo metu galioja teismo apribojimas, draudžiantis aukciono laimėtojui naudotis nuosavybe.“
„Kažkada gal ten kokie nors pastatai ir stovėjo, bet kai savivaldybė Vyriausybės nutarimu perėmė visus pastatus ir juos registravo Registrų centre, vietoje niekas nepatikrino, ar stovi ten kokie nors pastatai, ar ne. Jei savivaldybė elgtųsi ūkiškai, tai pamačiusi, kad iš tikrųjų statinių nėra, surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo aktą ir paprašytų Registrų centro tuos pastatus išregistruoti“, – teigė A.Novikovas.
Pastatų pirkimas – veikiausiai bandymas nukreipti dėmesį nuo labai svarbaus akcento – perkamos ne sukrypusios pašiūrės, o vieta pačioje senamiesčių širdyje. „Kodėl pats pirkėjas nepasidomėjo, ar kokios nors lūšnos ten stovi? Jos, matyt, niekam neįdomios, mat jų vietoje gali būti statomi nedidelių butų pastatai ar koks nors viešbutis. Paties kiemo ploto tikrai nemažai – 21 aras, tad kodėl ten ko nors neįspraudus“, – svarstė teisininkas.
Anot jo, itin įdomi aplinkybė yra tai, kad konkurso laimėtojas po aukciono buvo įdėjęs skelbimą internete, kad pastatus parduoda gerokai brangiau nei nusipirko. Glumina ir kainų skirtumas, mat už maždaug 70 tūkstančių litų įsigyta nuosavybė iš karto pabrango net keletą kartų – kaina šoktelėjo iki 200 tūkst.
Advokatas: „Netikėjome, kad savivaldybė parduoda ne savo turtą“
Aukcioną laimėjusio pirkėjo advokatas Justinas Borevičius komentuodamas situaciją sakė: „Mano klientas iš savivaldybės įmonės „Start Vilnius“ aukciono būdu pirko penkis pastatus. Įvedus šių pastatų duomenis į nekilnojamojo turto registrą, vieta iš karto parodoma. Pačius pastatus atsirinkti yra sunku, nes tai sandėliukai ir rūsiai.“
Anot advokato, viskas šioje istorijoje gana paprasta: „Žmogus įsivertina, kiek gali mokėti, ir savo kainą pasiūlo, o jei savivaldybė į savo balansą yra įsitraukusi turto, kurio neturi, tai jau čia ne mūsų reikalas. Juk mano klientas nežinojo, kad savininkas ne savivaldybė – net negali būti minties, kad perkant iš savivaldybės įmonės turtą gali paaiškėti, jog ji parduoda ne savo turtą.“
Į klausimą, ar klientas matė, kad iš tiesų toje vietoje, kurią nurodo Registrų centras, pastatų net nėra, advokatas atsakė: „Negaliu atsakyti į šį klausimą. Ten daug sandėliukų, vieni inventorizuoti, kiti – ne, tad atsirinkti tikrai nelengva.“
Aukciono laimėtojas taip pat ieškos teisybės
Jei vis dėlto paaiškėtų, kad savivaldybė pardavė turtą, kurio neturėjo, J.Borevičiaus teigimu, bus ginamasi teisinėmis priemonėmis. „Jei to vis dėlto prireiks, ar nebus čia taip pat , kaip su pajūrio botelių istorijomis, kai valstybė priima sprendimą, bet neturi iš ko atlyginti žalą“, – svarstė advokatas.
J.Borevičius įsitikinęs, kad visos kaltės dėl kurioziškos situacijos nereikia versti tik savivaldybei, nes tam tikro aplaidumo esama ir gyventojų veiksmuose. „Jei aš perku nekilnojamąjį turtą, turiu jį registruoti Registrų centre. Jei to nepadarau, tai jokia sutartis per trečiuosius asmenis negalioja.
Juk kai perkate butą, jį registruojate savo vardu, mat jei paliksite seno savininko vardu, tai jis gali sumąstyti antrą kartą jį parduoti, arba seno savininko kreditoriai gali jį areštuoti per antstolius. Jei kažkas privatizavo sandėliuką ir jo neįregistravo, tai iš kur man ar savivaldybei žinoti, kad tai yra to žmogaus nuosavybė?“ – kalbėjo teisininkas.
Savivaldybė: „Šalys derasi“
Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja, Juridinio skyriaus vedėja Aušra Glėbienė patvirtino, kad šiuo metu civilinę bylą pagal Sigitos Dimgailės ieškinį nagrinėja Vilniaus miesto apylinkės teismas (pirma instancija). Teismo posėdis nagrinėjamoje byloje paskirtas gruodžio pabaigoje.
Į klausimą, ar savivaldybė linkusi sudaryti su ieškove taikos sutartį, A.Grėblienė atsakė: „Vilniaus miesto savivaldybė visuomet teikia pirmumą taikiam ginčų sprendimo būdui, jeigu taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Ne išimtis ir ši civilinė byla. Šiuo metu bylos šalys derasi dėl galimybės bylą užbaigti pasirašant taikos sutartį.“
Kalbėdama apie aukcioną savivaldybės atstovė padėtį apibūdino lakoniškai: „2014 m. įvyko viešasis konkursas dėl penkių ūkio pastatų, esančių Liejyklos g. 4, Vilniuje. Aukcionas buvo laimėtas, pradinis įnašas sumokėtas. Daugiau duomenų apie patį aukcioną ir jo laimėtoją Vilniaus miesto savivaldybė negali atskleisti, atsižvelgdama į asmens duomenų apsaugos reikalavimus.“