Tuo tarpu daugelis europiečių įsitikinę, kad tokie kaltinimai yra nepagrįsti. Gaudami įvairias pašalpas, nemokamas medicinos paslaugas, maitinimą ir stogą virš galvos, atvykėliai kartais gyvena daug geriau, nei vidutinis statistinis Europos Sąjungos gyventojas.
„Mes nesijaučiame lygiateisiais šios visuomenės nariais. Ši apyrankė – akivaizdi diskriminacija. Kartais man atrodo, kad su ja aš – kaip naminis gyvulys“, – pasakojo neseniai Velse, Kardife įsikūręs 41-erių pabėgėlis, pasivadinęs Machseriu.
Privati kompanija „Clearsprings“, kuri tiekia maistą pabėgėliams, įpareigojo juos nešioti ryškias apyrankes. Kompanijos atstovų žodžiais, taip elgiamasi vien patogumo sumetimais. Kad būtų žinoma, kam priklauso nemokamas maitinimas.
Migrantai ir žmogaus teisių gynėjai muša pavojaus varpais, lygindami apyrankes su geltonomis žvaigždėmis, kurias naciai vertė nešioti žydus. „Pamatę šiuos atpažinimo ženklus, mums šaukia: „Varykite į savo šalį!“, – piktinasi lapkritį pabėgėlio statusą gavęs 36-metų Erisas Nheilis.
Nusiimti iš lengvo plastiko pagamintas apyrankes nėra lengva, o jeigu ir pavyksta, išlieka rizika likti alkanam.
„Kai aš atėjau be apyrankės, man tiesiog nedavė valgyti. Be to, mums visada kalbėjo, kad praneš Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijai apie tuos, kurie jas nusiima. Aš parašiau skundą kompanijai „Clearsprings“, tačiau jie nekreipė dėmesio. Aš jaučiuosi kaip atstumtasis“, – piktinosi E. Nheilis.
Diskriminacija piktinasi ir kito Britanijos miesto – Šiaurės Jorkšyro grafystėje, Midlsbro mieste, apgyvendinti pabėgėliai. Ten jais besirūpinanti kompanija migrantų duris nudažė raudona spalva, kad būtų lengviau identifikuoti, kuriuose namuose jie gyvena. Nepatenkinti vietos gyventojai gatvę su namais, kurių durys išdažytos raudonai, pavadino Pabėgėlių alėja. Pastatus jie apmėto kiaušiniais, akmenimis, o kartais ir šunų išmatomis. Tik po vietos žiniasklaidoje kilusio triukšmo durys buvo perdažytos įprastine spalva.
Nuosavybė konfiskuojama
Danija, sekdama Šveicarijos, Norvegijos ir iš dalies Vokietijos federalinių žemių pavyzdžiu, priėmė įstatymą, leidžiantį paimti iš atvykėlių vertybes mainais už valstybės išlaidas jų apgyvendinimui. Kalbama apie papuošalus, mobiliuosius telefonus ir kompiuterius. Išimtis daroma tik atminimui brangiems ir šeimos daiktams – apdovanojimams ir vestuviniams žiedams.
Tiesa, šis įstatymas galioja ir Danijos piliečiams – pirmiausia tiems, kurie nori gauti pašalpas. Jie turi parduoti vertingą turtą.
Naujai priimtas įstatymas sukėlė ir pačių atvykėlių, ir Europos žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą. Daug triukšmo dėl to kilo ir socialiniuose tinkluose.
„Brangioji Danija, kam gi jums apsiriboti tuo, kad jūs atimate iš pabėgėlių juvelyrinius papuošalus ir asmeninius daiktus? Priverskite juos atidirbti už skolą. Arbeit macht frei (darbas išlaisvina – Red.) ir panašiai», — ironizuoja vienas tinklaraštininkas.
Be to, naujasis įstatymas apsunkina pabėgėlio statuso gavimo procedūrą, taip pat iki trejų metų pailgėja šeimų susijungimo laikotarpis.
Asmenys, kuriems bus atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą, dabar bus išsiųsti iš šalies per savaitę, o ne per 15 dienų, kaip anksčiau. Dar praėjusių metų rugsėjį vyriausybė Libano laikraščiuose paskelbė kreipimąsi į pabėgėlius, kurio esmė reiškė viena: „Nereikia vykti į Daniją“.
Pavargusi nuo puolimo jos adresu, Danijos valdžia pareiškė, kad konfiskuoti turtą ji nusprendusi sekdama kaimyninės Vokietijos pavyzdžiu. Tarkime, Bavarijoje iš pabėgėlių atima grynuosius ir brangenybes, jei jie viršija 750 eurų, kaimyninėse Badeno-Viurtembergo žemėse – jei viršija 350 eurų, o Šiaurės Reino-Vestfalijos atvykėliams iš viso palieka ne daugiau kaip 200 eurų.
Maža to, kad Šveicarijos valdžia konfiskuoja vertingus daiktus, dar ir verčia dirbančius pabėgėlius mokėti į šalies iždą 10 proc. savo uždarbio iki tol, kol jie nekompensuos 15 tūkst. frankų (13,5 tūkst. eurų), kuriuos valdžia išleido jų priėmimui. Jeigu migrantas nuspręs palikti šalį per artimiausius septynis mėnesius, jam bus grąžinti paimti pinigai ir daiktai.
Pinigų negaili
Tuo metu, kai migrantai ir žmogaus teisių gynėjai kaltina Europos šalių valdžią migrantų diskriminacija, daugelis ES piliečių įsitikinę, kad atvykėliai neretai gyvena geriau nei vietiniai. Europiečiai mano, kad pabėgėliai ir taip gauna pakankamai: nemokamą maitinimą ir būstą (ne tik specialiuose pabėgėlių centruose, bet ir tradiciniuose namuose ir butuose), medicinos paslaugas, kalbų kursus, išsilavinimą ir teisę dirbti (išskyrus Didžiąją Britaniją), išmokas vaikams.
Nepaisant to, daugybė savanoriškų organizacijų aprūpina migrantus pirmos būtinybės daiktais ir drabužiais. Tiems, kas negali įsidarbinti, moka pinigus, skirtus kasdienėms išlaidoms. Beje, ES gyventojų nuomone, daugelis pabėgėlių įsigudrina išsiųsti dalį šių pinigų giminaičiams į Artimuosius Rytus arba Afrikos valstybes.
Suma, kurią gauna pabėgėliai, kiekvienoje šalyje yra skirtinga. Tarkim, britų valdžia suaugusiam žmogui per savaitę išmoka 37 svarus (49 eurus), besilaukiančioms arba motinoms, kurios augina vaikus iki trejų metų, – 5 svarais (6,5 euro) daugiau, ką tik pagimdžiusiai moteriai vienkartinė išmoka siekia 300 svarų (395 eurus).
Prancūzijoje tiems, kurie gauna maistą ir būstą, mokamas 91 euras žmogui per mėnesį, 718 eurų mokama šešių asmenų šeimai. Pabėgėliai, kurie negyvena specialiuose centruose, gali tikėtis 340 eurų žmogui.
Migrantų kišenpinigiams švedai skiria po 256 eurus per mėnesį, olandai — 36 eurais mažiau, tačiau jie nuomoja pabėgėliams atskirus butus. Šeimos, turinčios kelis vaikus, vidutiniškai per mėnesį gauna po 1,6 tūkst. eurų.
Viena dosniausių šalių – Vokietija. Valdžia per mėnesį suaugusių migrantų kišenpinigiams skiria po 330 eurų ir nuo 217 iki 283 eurų vaikams iki 18 metų. Dirbti leidžia po trijų mėnesių nuo oficialaus pabėgėlio statuso suteikimo — pirmiausia reikia baigti kalbos ir integracijos, taip pat profesinio perkvalifikavimo kursus.
Kad pabėgėliai integruotųsi į visuomenę, Vokietijos televizijoje yra transliuojamos programos anglų ir arabų kalbomis. 2015 metų pabaigoje laikraštis „Bild“ išspausdino priedą arabų kalba. Buvo išleista 142 puslapių metodinė knyga „Vokietija: Pirmoji informacija pabėgėliams“, kurioje aprašomos visuotinai priimtinos kultūrinės normos. Skyriuje „Namas ir mašina“ pranešama, kad „vokiečiai labiausiai už viską vertina švarą ir tvarką savo namuose.“
Parengė Eugenija Grižibauskienė
