Gal reikia muilo, šampūno arba kempinių indams plauti? O gal baigėsi degtukai? Šie klausimai, kuriuos paštininkai užduoda kaskart pravėrę duris, mažų miestelių gyventojams įkyrėjo iki gyvo kaulo.
„Vos paštininkė atneša pensiją, jau žinau, kad ji siūlys ką nors nusipirkti. Kartais neištveriu – nusiperku kokį daiktą, kurio nė nereikia. Kad tik jam būtų gerai – kad tik žmogus atstotų“, – sakė 87 metų Širvintų gyventoja.
Tačiau ne tiek vyresni žmonės, kiek jų vaikai piktinasi tuo, kad paštininkai tapo labai įkyrūs – prie senolių jie limpa lyg musės. Prekes ant stalo jie suguldo tą pačią dieną, kai senoliams atneša pensijas, ir prašo būtinai ką nors nusipirkti.
Bet kiek tik iš pensijos gyvenantis žmogus gali sunaudoti plaukų šampūno ar skalbimo miltelių? Jiems ir pusmečiui vieno buteliuko šampūno į valias. Todėl, pasak širvintiškės artimųjų, tas paštininkų vizitas miesteliuose yra lyg močiučių reketas. Visos jos reikia nereikia prisiperka paštininko siūlomų daiktų.
Bijo netekti darbo
„Tik nerašykite mano pavardės. Neteksiu darbo“, – pasiteiravus, ar sunku paštininkams per mėnesį parduoti prekių už tam tikrą pinigų sumą, suskato prašyti netoli Vilniaus esančio miesto laiškanešė Emilija.
Lietuvos pašto skyriuje ji triūsia kone dešimtmetį.
„Pati esu pensinio amžiaus. Gerai, kad gavau pašte darbą ir galiu užsidirbti. Bet prekyba man pačiai yra lyg akmuo po kaklu“, – patikino Emilija. Esą jei nepavyktų parduoti prekių už nurodytą pinigų sumą, jai būtų apkarpyta alga. Arba, dar blogiau, nesiimdama tokios pareigos ji apskritai netektų darbo.
„Dirbdami mieste spaudą užsisakančių žmonių nematome. Leidinius sumetame į pašto dėžutes. Reikia ar ne kokių nors prekių, gyventojų galiu paklausti tik nunešusi registruotus laiškus arba pensiją. Tad išnešiojusi paštą paskui suku dar kartą pas žmones tempdama prekių nešulį“, – kalbėjo Emilija.
Jos teigimu, mieste įsiūlyti žmonėms prekių labai sunku.
Juk čia – parduotuvė prie parduotuvės. Kam jam pirkti muilo iš paštininko, jei tai gali padaryti parduotuvėje ir dar sulaukęs toms prekėms akcijos?
Prekių perka ir sau
Emilijos teigimu, spaudą ir pensijas į kaimą gabenantiems paštininkams lengviau. Jie bent jau prekes gali susikrauti į automobilį. Be to, atokiau miestelių gyvenantys žmonės dažniau ką nors nusiperka ir dėl to, kad į jų kiemą neįsuka parduotuvės ant ratų.
„Kaime žmonės iš paštininko nusiperka ir daržovių sėklų, ir kojinių, ir muilo arba kitų buities prekių, net vaikiškų knygų. O čia, mieste, viso to parduoti neįmanoma“, – sakė Emilija.
Be to, anot pašnekovės, miestų žmonės užsiėmę. Pavyzdžiui, pirmadienį gyventojams ji turėjo įteikti 30 registruotų laiškų, bet iš jų pusę parsinešė atgal.
„Nieko neradau namie. Tai kaip dar tų prekių jiems pasiūlyti? Tas pardavimas baigia įvaryti ligą – kelia nuolatinę įtampa. Pavyzdžiui, gruodį pati sau prekių – kelnes, liemenę – nusipirkau už 160 eurų, kad tik įvykdyčiau normą. O už tai prie algos gavau 19 eurų priedą“, – sakė Emilija.
Jos teigimu, iš aštuonių pašto darbuotojų vasarį vienas nutarė nebeprekiauti. Tad kolegos su nerimu laukia, bus jis už tai nubaustas ar ne.
Prekyba – ne prievarta
Pasak Lietuvos pašto Ukmergės skyriaus vadovės Angelės Račkauskienės, laiškanešiams nėra jokios prievartos.
„Atvirkščiai, mūsų pašto laiškanešiai patys nori kuo daugiau prekių parduoti, nes už tai gauna priedą prie algos.
Mieste jie noriai prekiauja žurnalais, knygomis, o dabar, artėjant Velykoms, ir šventiniais atvirukais. Be to, žmonės mielai perka ir įvairių akcijinių prekių, ypač tie, kurie gyvena kaimuose“, – sakė A.Račkauskienė.
Jos teigimu, laiškanešiai neturi įpareigojimo parduoti prekių už tam tikrą pinigų sumą. Limitas nustatytas tik pašto skyriui.
„Tačiau darbuotojai visada jų parduoda daugiau nei norma, nes visi nori papildomai užsidirbti“, – sakė A.Račkauskienė.
Tarp papildomų paslaugų – prekyba
Inga Dundulienė
Lietuvos pašto Pašto tinklo tarnybos direktorė
„Lietuvos paštas turi patį tankiausią paslaugų teikimo vietų tinklą visoje Lietuvoje. Todėl atsižvelgdami į gyventojų poreikius sudarėme sąlygas pašte ar per laiškininką susitvarkyti svarbiausius darbus – sumokėti mokesčius, išsiųsti pinigų perlaidą kitame mieste studijuojančiam vaikui, užsiprenumeruoti norimą leidinį, įsigyti būtiniausių prekių.
Mažmeninių prekių prekyba – viena Lietuvos pašto teikiamų paslaugų. Ją teikiame kelerius metus. Ji ypač aktuali mažesnių miestelių gyventojams – vyresniems ar neįgaliems žmonėms, kuriems sunku pasiekti artimiausią prekybos centrą, o kartais net neįmanoma. Tad laiškininkas tampa vieninteliu pagalbininku.
Prekių pardavimas naudingas ir patiems darbuotojams. Už sėkmingą prekybą mokamas darbo užmokesčio priedas, taip bendrovė skatina darbuotojų iniciatyvumą ir būtiniausių klientų poreikių tenkinimą. Priešingai, nesinaudojant šia galimybe, jokios negatyvios sankcijos nėra taikomos.“
