Paskaičiuokime, kiek Jurgita išleido. Apie 75 eurus atsiėjo bilietai į filmus. 13 eurų kainavo kelionė į Vilnių ir atgal. Į Kauną žiūrėti filmų moteris važiavo penkis kartus – už autobuso bilietus teko pakloti apie 25 eurus.
Taigi 113 eurų. Žinoma, teko paišlaidauti ir maistui: salotos kavinėje ir taurė vyno po ar tarp filmų, ir daugmaž 80 eurų nebėra.
Neatsispyrė pirkinių pagundoms
Jurgita neslėpė: kadangi dalis filmų vyko kino teatruose, kurie tiek Vilniuje, tiek Kaune įsikūrę „Akropoliuose“, išlaidos dar išaugo. Moteris neatsispyrė pagundai užsukti į vieną kitą parduotuvę. Tad rankinėje atsidūrė sijonas už 37 eurus, palaidinė už tiek pat ir kvepalai, kainavę 25 eurus.
Akį patraukė ir nuolaidos, tad Jurgita įsigijo ir suknelę už 15 eurų bei marškinėlius už 7,5 euro.
„Šias išlaidas priskyriau „Kino pavasariui“, – šypsojosi Jurgita.
Be to, ji gali guostis: vienas pažįstamas, į filmus vaikštantis tai su visa šeima, tai vien su žmona, „Kino pavasariui“ šiemet paskyrė 400 eurų.
Norėjo, bet nenuėjo
„Šiaip į Vilnių važiavau dėl to, kad „Kino pavasaris“ man visų pirma yra tarsi Vilniaus sinonimas – jie abu kaip ir neatsiejami vienas nuo kito. Juolab kad ten galima pamatyti visus filmus, o ne tik tuos, kuriuos veža ir į kitus miestus.
Labiausiai kino pavasaris justi „Vingyje“ – ten yra tik kino salės, jokių parduotuvių. Ir nuotaika tokia – labiau „kiniška“, – svarstė Jurgita.
Tačiau Vilniuje ji susidūrė ir su bėda – sostinėje gerokai sunkiau gauti bilietus į populiariausius filmus, mat jie dažnai išperkami iš anksto.
„Kaune man nebuvo taip, kad norėčiau į kokį nors filmą, bet nebūtų bilietų. Buvo visada“, – pabrėžė jonavietė.
Filmus rinkosi pagal rekomendacijas
Kokie filmai iš „Kino pavasario“ jonavietei Jurgitai labiausiai patiko?
„Dar prieš „Kino pavasarį“ žinojau, kad labai noriu pamatyti filmus apie Iraką. Tačiau iš anksto bilietų nepirkau, mat savaitgalį Vilniuje šiek tie derinau su darbais, nežinojau, kada į filmą galėsiu eiti. Tad tų dviejų filmų taip ir nepamačiau – nebuvo bilietų.
Kaune žiūrėjau filmą, kuris labai domino ir nenuvylė – „Ten visad šviečia saulė“. Tai filmas apie Šiaurės Korėją, o jo pristatyme dalyvavo ir operatorė – labai įdomu.
Iš visų matytų filmų man pačiai sau labai netikėtai labiausiai patiko „Avinai“ – filmas apie du brolius, Islandijos kalnuose auginančius avis. „Čia visad šviečia saulė“, „Avinai“, „Mustangės“ – filmai, patikę labiausiai, bet dar žiūrėsiu „Komuną“, kuriai mano vienas bičiulis davė 10 balų, tai manau, kad bus puikus filmas.
Visi filmai geri – tik renkiesi pagal temas, kurios domina, pagal kritikų rekomendacijas ir, žinoma, pagal tai, kada gali eiti. Kartais labai gaila – supranti, kad net skirdamas daug laiko pamatyti visko tiesiog nespėsi, nes tai neįmanoma.
O kinas man yra geriau ir už knygą, ir už koncertą, ir už teatrą. Kinui nereikia kompanijos – aš galiu eiti į kiną viena.
Šiaip gyvenant provincijoje geras – nekomercinis – kinas yra didžiulė prabanga. Jo nėra arba jo reikia ieškoti Vilniuje, nekomercinį kiną Kaune rodo ir „Romuvos“ kino teatras. Tarkim, per „Kaili bliuzą“ Kaune buvo gal vos kelios dešimtys žiūrovų ar net mažiau, o „Muzikinių klipų konkursą“ (ten buvo pristatomi sukurti vaizdo klipai) salėje žiūrėjome aš ir dar viena mergina, ir dar festivalio savanoriai“.
