Vaistų kainos mūsų šalyse vienos didžiausios Europoje, bet gydymo kokybė – atsilieka.
„Pacientų gydymą nulemia sveikatos sistemos valdininkai, nejaučiantys atsakomybės“, – teigė Pacientų asociacijos „Onkologija.lt“ prezidentė Zita Zamžickienė.
Palyginus kompensuojamų „senų“ (generinių ir patentą praradusių) vaistų kainas Lietuvoje ir Europoje, paaiškėjo, kad tiktai turime kur sutaupyti. Sumažinus „senų“ vaistų didmeninę kainą iki žemiausios kainos Europoje, sutaupytume daugiau nei 60 mln. eurų, kurie galėtų būti skiriami efektyvesniam pacientų gydymui.
„Yra daug mitų apie vaistų kainas, apie jų skaidrumą. Mes norime kalbėti skaičiais, o jie rodo, kad tikrai permokame už „senus“ vaistus“, – teigė tyrimo autorius Liudas Jurkonis.
Brangiausi „seni“ vaistai
Kompensuojami vaistai yra skirstomi į inovatyvius bei generinius ir praradusius patentą – „senus“ vaistus.
Pagal „senų“ vaistų kainas Lietuvą lenkia tik Bulgarija, kitose Europos šalyse jie kur kas pigesni. Įdomu tai, kad lyginant inovatyvių vaistų kainas, didelio skirtumo nėra.
„Taip yra todėl, kad norint gauti kompensavimą inovatyviems vaistams, būtina užtikrinti mažiausią jų kainą“, – sakė „Local Amercian Working Group“, užsakiusios tyrimą, vadovė Rūta Pumputienė.
Didžioji dalis Lietuvoje kompensuojamų vaistų yra būtent generinio tipo, tai yra „seni“ vaistai. „Generinių vaistų bazinė kaina nustatoma pagal kainas referentinėse šalyse, tačiau Lietuvos pasirinktos šalys yra tos, kuriose seni vaistai yra labai brangūs“, – teigė R.Pumputienė.
Kita problema, kurią ji įžvelgia – nėra atskirtas naujų ir senų vaistų teisinis reglamentavimas, nors jų kainodara gerokai skiriasi: „Originalių, inovatyvių vaistų kainos didžiąją dalį sudaro jų sukūrimo ir tyrimo išlaidos, o pasibaigusio patento vaistams tokių išlaidų nėra, taigi jų kaina negali būti nustatoma vienodai.“
Nevertinamas efektyvumas
„Lietuvoje nėra vertinamas senų vaistų efektyvumas ir neužtikrinamas racionalus jų vartojimas“, – kalbėjo R.Pumputienė. Jos nuomone, labai daug būtų galima sutaupyti ribojant mažai efektyvių vaistų kompensavimą ir vartojimą.
Lietuvoje taip pat nėra vertinamas netiesioginis vaistų poveikis pacientui. Kartais brangesnis vaistas gali padėti ir sutaupyti.
„Brangesnis, bet geresnius rezultatus duodantis gydymas taupo socialinio draudimo lėšas, leidžia žmogui greičiau grįžti į darbą. Nežiūrima į tai, kad pacientui kompensuojant pigesnius vaistus, jis galbūt ilgiau gulės ligoninėje ir jam reikės papildomo gydymo, kad dėl šalutinių šių vaistų poveikio“, – teigė R.Pumputienė.
Sutaupyti galima
Z.Zamžickienė teigė, kad pacientai Lietuvoje pasigenda aiškių įrodymų apie gydymo efektyvumą, o tikrai efektyvių vaistų kompensavimui nėra skiriama pakankamai dėmesio.
„Nuolatinis valdininkų pasiteisinimas – lėšų stygius, o atsikalbinėdami kaip argumentus naudoja neaiškios kilmės duomenis, skaičius, manipuliuoja statistika ir nepateikia tyrimų šaltinių“, – piktinosi Z.Zamžickienė.
Jai antrino ir Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotoja klinikai Aurelija Juškevičienė: „Pacientas, visą gyvenimą nesirgęs ir sąžiningai mokėjęs mokesčius į valstybės biudžetą, sunkios ligos atveju priverstas parduoti savo nekilnojamąjį turtą, išleisti paskutines santaupas ar maldauti valdininkų, kad jie suteiktų jam galimybę gauti gydymą, kurį tokiu atveju laisvai gauna estas, lenkas ar vengras, nekalbu jau apie daną, olandą ar italą.“
Jos teigimu, tai lemia ne tai, kad efektyvus gydymas yra brangus, o tai, kad vaistų kainos ir jų kompensavimo sistema Lietuvoje yra nustatoma atmestinai.
„Kasmet valstybė „seniems“ vaistams kompensuoti išleidžia 60 milijonų eurų daugiau, nei galėtų“, – teigia R.Pumputienė.
Tyrime teigiama, kad peržiūrėjus kompensavimo tvarką ir vaistų kainos kontrolę, būtų galima sutaupyti ne tik daugiau nei 60 mln. valstybės lėšų, bet ir pacientai vaistams per metus galėtų išleisti beveik 70 mln. eurų mažiau nei dabar.
