Anot R.Budbergytės, būtina
peržiūrėti dabar galiojančias įvairias mokesčių lengvatas,
skeptiškai vertino siūlymus įvesti naujas pridėtinės vertės
mokesčio (PVM) lengvatas.
Ministrė taip pat teigė ketinanti dar
šiai Vyriausybei pateikti siūlymus dėl biudžeto sandaros planavimo
pertvarkos.
„Tai mano artimiausias tikslas. Pamačiusi, kaip yra
formuojamas mūsų biudžetas, kaip yra planuojami viešieji finansai,
įsitikinau, kad yra ką tvarkyti“, – BNS tvirtino R.Budbergytė.
– Ar matote realių galimybių rinkiminiais metais subalansuoti valdžios finansus?
– Geriausia būtų turėti konstitucinį įstatymą, kuris kokius
pusę metų prieš rinkimus apskritai neleistų teikti siūlymų,
galinčių turėti įtakos viešųjų finansų tvarumui.
Mažai
rinkai, kaip Lietuva, viešųjų finansų tvarumas yra labai svarbus,
be jų neturėsime valstybėje finansinio stabilumo, augs mūsų
skola. Tai reiškia ne tik augančią našta ateities kartoms –
deficito turėjimas pavojingas ir tuo, kad kyla rizika, jog ateityje
reikės kada nors didinti mokesčius.
Žmonėms valstybės skolos
dydis dažnai yra neįdomus, sakoma, kad tai yra „ne mano ta
rona“, tačiau pradėjus kalbėti apie mokesčius, tai staiga tampa
„mano žaizda“, kurią jaučiame kiekvienas.
Deficito neturėjimas yra labai svarbus ne dėl Vyriausybės
patvirtintos Stabilumo programos, ne dėl Fiskalinės drausmės
įstatymo ar nuogastavimų, kad Europos Komisija gali mums pagrūmoti.
Tai yra labai svarbu dėl ekonomikos ir jos augimo cikliškumo.
Išorinių rizikų aplink mus yra daug – Brexit (Didžiosios
Britanijos ketinimas trauktis iš ES – BNS), gana lėtas Europos
Sąjungos šalių ekonomikų augimas, Kinijos ekonomikos būklė, tam
tikros rizikingos tendencijos Švedijos nekilnojamojo turto rinkoje.
Todėl aš labai norėčiau, kad visi politikai elgtųsi labai
atsakingai ir suprastų, jog žmonėms reikia padėti ne tik prieš
rinkimus. Žmonėms visada reikia skirti dėmesį, viešųjų finansų
investicijos pirmiausiai turi būti nukreiptos į žmogų, bet tuos
dalykus reikia daryti subalansuotai.
Pripažįstu, yra abejojančių mūsų noru turėti nedeficitinį
biudžetą, yra kalbančių, jog gal galima mums be jo apsieiti.
Tiesiog noriu pabrėžti, jog labai atsakingai žiūriu į valstybės
valdymą, ir kokia Vyriausybė, koks finansų ministras bebūtų po
Seimo rinkimų, aš jiems noriu palikti subalansuotą biudžetą.
– Visgi daugelis politikų tokią galimybę vertina skeptiškai, pavyzdžiui, Darbo partijos lyderis Valentinas Mazuronis įsipareigojimą dėl nedeficitinio biudžeto pavadino „per skubiu ir ambicingu“. Ar jūs jaučiate palaikymą Vyriausybėje, ar jus remia premjeras Algirdas Butkevičius?
– Aš gerbiu Valentiną Mazuronį ir kitus mūsų politinės
koalicijos partnerius, jų nuomonė yra labai svarbi.
Politinėje
taryboje priimti sprendimai yra tos gairės, kuriomis remiantis galima
tikėtis ir tam tikrų tiek Vyriausybės, tiek Seimo sprendimų.
Tačiau galiu patikinti, kad premjeras tikrai yra linkęs siekti, kad
būtų sutarimas (dėl subalansuotų valdžios finansų – BNS).
Tam
reikia rasti argumentų ir įrodymų, kodėl tai reikia padaryti.
Nesakau, kad bus lengva, jeigu norėsime turėti subalansuotą
biudžetą, kažkur turėsime mažinti išlaidas. Rugsėjo mėnesį
tikrai nesulauksime prognozių, jog ekonomikos augimas bus toks
stebuklingai didelis, kad galėsime lengvai pasiekti subalansuotą
biudžetą.
Tikrai ne, turėsime galvoti kaip kaip kažkur pamažinti
asignavimus, kur dar yra galimybių pataupyti. Jei jų rasime, tai aš
tvirtai tikiu, kad galima turėti tą biudžetą.
Žinoma, finansų ministras ir premjeras yra labiausiai atsakingi
už tai, kad mūsų viešieji finansai būtų tvarūs, tai mums dėl
to daugiausiai ir skauda galvą. V.Mazuronis yra tiesiog partijos
lyderis, jis iš tiesų nėra atsakingas už viešuosius finansus ir
jų tvarumą.
– Kaip ketinate siekti pajamų ir išlaidų subalansavimo? Įvertinus planuojamą šių metų 640 mln. eurų biudžeto deficitą ir preliminarų 430 mln. eurų asignavimų didinimą 2017 metais, gali tekti uždengti maždaug 1 mlrd. eurų skylę?
– Yra truputėlį kitokie skaičiavimai, tie skaičiai yra gerokai
mažesni.
Pabrėžiu, kad kalbame apie valdžios sektoriaus
subalansavimą, kurį sudaro valstybės biudžeto, nebiudžetinių
fondų, socialinio draudimo fondų ir savivaldybių biudžetų visuma.
Valdžios sektoriaus deficito, taigi – ir skolos didinimas būtų itin
nepageidautinas ir pražūtingas finansų tvarumui.
Šiuo metu rengiamas ekonominės raidos scenarijus. Atsižvelgiant
į jį, rugsėjo pradžioje bus rengiamos trimetės valdžios
sektoriaus finansų rodiklių projekcijos.
Dėl to apie labai
konkrečius valdžios sektoriaus finansų rodiklius šiuo metu
nebūtų korektiška kalbėti, tačiau bus laikomasi pavasarį
patvirtintoje Stabilumo programoje įtvirtintų tikslų,
nacionaliniais ir ES teisės aktais įtvirtintų fiskalinės drausmės
taisyklių – jos padeda išlaikyti valdžios sektoriaus finansus
stabilius, cikliškai svyruojant ekonomikai ir sumažina skausmingų
padarinių riziką sunkmečio laikotarpiais.
Dabar turimais duomenimis, 2017 metais projektuojami
nedeficitiniai socialinio draudimo fondų ir savivaldybių biudžetai,
taip pat numatomi ir subalansuoti nebiudžetiniai fondai. Kadangi
didžiausi naujojo socialinio modelio įgyvendinimo kaštai teks
valstybės biudžetui, jis ir 2017 metais bus deficitinis.
Naujojo
socialinio modelio įgyvendinimo kaštai dar tikslinami, tačiau
Stabilumo programos rengimo metu buvo apskaičiuota, kad jie sieks
apie 0,6 proc. BVP.
Tikimasi, kad valdžios sektoriaus deficitas bus
artimas socialinio modelio kaštams, tačiau tam reikalingos
papildomos priemonės, kurios sudarytų galimybę sumažinti
valstybės biudžeto išlaidas ir padidinti pajamas. Tuomet mes
galėtume ramiai sakyti, kad nepažeidžiame fiskalinės drausmės ir
prisiimtų įsipareigojimų.
Matome galimybę dar 5 proc. mažinti valdymo išlaidas, taip pat
verta pamąstyti ir apie dalies naujų investicinių projektų
įgyvendinimo sustabdymą. Valstybės investicijų programoje turime
begalę nebaigtų investicinių projektų – metai iš metų jie
brangsta, tampa neekonomiškais ir neefektyviais.
Asmeniškai matau
didelę problemą, kad mūsų investicijos yra daugiausiai nukreiptos
ne į ekonomikos infrastruktūrą, bet į gerbūvio sutvarkymą, į
grožį, kultūrą, socialinę infrastruktūrą.
Tikrai nenoriu
pasakyti, kad tai yra blogai, turime investuoti, kad Lietuvoje
žmonėms būtų gera gyventi, bet per du Europos Sąjungos lėšų
gavimo laikotarpius mes didžiąją dalį lėšų investavome į
kelius, tiltus, fontanus, upių ir ežerų krantines, kultūros namus,
mokyklų renovavimą. Visa tai yra labai gražu, bet tai yra
neekonominė infrastruktūra.
– Su ES paramos lėšomis yra susijęs savivaldos įsiskolinimo augimas. Ar savivaldybės išliks pajėgios finansuoti tolesnes investicijas, jau nekalbant apie sukuriamos infrastruktūros išlaikymą?
– Mes tikrai matome, kad investuota labai daug, priežiūros
kaštai yra dideli ir savivaldybės neturi savo biudžetuose
galimybės juos padengti.
Yra rizika, kad jos vėl atsigręš į
valstybės biudžetą prašydamos skirti papildomų lėšų, nes yra
nepajėgios išlaikyti sukurtos infrastruktūros.
– Kalbant apie viešuosius finansus, jų subalansavimui tik išlaidų mažinimo nepakaks. Kokius matote pagrindinius pajamų didinimo šaltinius?
– Matau dideles galimybes didinti verslo aplinkos skaidrumą,
sudaryti sąlygas verslui dirbti skaidriau ir sąžiningiau, sudaryti
vienodas ir sąžiningas konkurencijos sąlygas visiems verslo rinkos
dalyviams.
Mums būtinai gerinti PVM surinkimą, kovoti su
nelegaliu darbu, mokesčių landomis, iš tiesų baudžiant
mokestinius sukčius. Visur ta problema yra, šiuo metu ir
tarptautiniame lygmenyje bandoma bendromis priemonėmis aktyvinti
kovą, ypatingai su agresyviu mokesčių planavimu.
Aš tikiu, kad mes
taip pat turime aktyviai dalyvauti šiuose dalykuose, kas tikrai
leistų mums pritraukti papildomų pajamų į biudžetą.
– Ar kova su šešėliu ir griežtesnis mokesčių administravimas nevirs prieš maždaug dešimtmetį Lietuvoje jau matytomis griežtomis akcijomis?
– Kaip jau sakiau, pirmiausiai reikia skaidrinti verslą, sudarant
sąžiningesnes konkurencijos galimybes. Su mokestiniais sukčiais,
kurie bando veikti grubiausiu būdu, reikia kovoti dar baisiau nei
Vagnoriaus (tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus vyriausybės –
BNS) laikais.
Bet su tais, kurie norėdami sąžiningai vykdyti
ekonominė veiklą to daryti negali, nes šalia yra mokestiniai
sukčiai, sudarantys nevienodas konkurencijos sąlygas, tokiems
verslininkams mes turime padėti. Mokesčių inspekcija turi atlikti
didelį šviečiamąjį ir prevencinį darbą, padedama tiems, kurie
nori būti sąžiningais.
Reikia sukurti sąlygas, kad žmonėms
apsimokėtų būti sąžiningais mokesčių mokėtojais.
Mes dabar
diskutuojame, gal reikėtų įvesti kažkokias paskatas gyventojams.
Pasaulyje yra toks dalykas kaip loterijos (naudojant kasos fiskalinius
čekius – BNS), galbūt jas būtų verta rengti ir Lietuvoje, nes,
pavyzdžiui, taksi, kirpyklų, odontologijos, būsto nuomos,
visuomeninio maitinimo paslaugų, už kurias atsiskaitoma grynaisiais,
sektoriai yra pakankamai jautrūs būti pilkoje zonoje.
– Kas dar galėtų generuoti papildomas valstybės pajamas?
– Matau galimybių racionaliau naudoti valstybės turtą. Šiuo
metu valstybė yra didžiausia komercinio turto savininkė, tačiau
mes tikrai negauname adekvačios grąžos per pajamas, nes yra daug
yra neūkiškumo ir neefektyvumo.
Taip pat ir Turto bankas,
deja, iki šiol nėra pajėgus įvykdyti jam užkrautos centralizuoto
valstybės turto valdytojo funkcijos, nes valstybės institucijos
neatlieka savo namų darbų – nesuregistruoja, neperduoda visų
duomenų apie jų patikėjimo teise valdomą turtą.
Centralizuotai nevykdome pirkimų tokiu mąstu, kaip turėtume
daryti. Valstybės įmonės yra atskira tema – dividendai surenkami
geriau, neseniai pakeitėme jų mokėjimo tvarką, tai yra dar vienas
iš papildomų pajamų šaltinių. Taigi, pinigų yra ir reikia
galvoti kaip juos efektyviai panaudoti.
– Naujas socialinis modelis, ypač šiuo metu stringantis Darbo kodeksas, komplikuoja pastangas siekti subalansuotų valstybės finansų?
– Ne. Kaip jau sakiau, socialiniam modeliui Stabilumo programoje
mes jau esame įtvirtinę leistiną 0,6 proc. deficitą. Tai yra
struktūrinė reforma, kuri iš pradžių kainuos ir mes planuojame
tas išlaidas, bet vėliau suteiks teigiamą postūmį kitoms
reikalingoms ekonominėms struktūrinėms reformoms, kurios augins
mūsų ekonomiką.
Darbo kodekso įtaka irgi yra paskaičiuota, nors
dar nežinome kokį mes jį priimsime. Gal nereikėtų užbėgti už
akių Seimo rudens sesijai, tačiau aš bet kokiu atveju
džiaugčiausi, jeigu būtų priimtas Darbo kodeksas, kuris būtų
traktuojamas kaip struktūrinė reforma.
Protingo ir subalansuoto
Darbo kodekso mums reikia dėl besitraukiančios darbo rinkos –
gyventojų skaičius mažėja ir mes kažkokiu stebuklingu būdu šios
demografinės problemos neišspręsime. Naujo Darbo kodekso priėmimas
turėtų teigiamos įtakos ir viešųjų finansų tvarumui, bet
deficito prasme jis šiuo metu mums papildomų kaštų nesukuria.
– Nemanote, kad siekis bet kokia kaina subalansuoti biudžetą gali turėti ir neigiamos įtakos? Turiu omenyje Vyriausybės galimybes gerinti verslo aplinką ir mažinti socialinę atskirtį?
– Iš tiesų, yra teigiančių, kad jeigu toliau neaugini skolos
ir nedidini deficito, tu kaip ir neleidi augti ekonomikai. Aš tikrai
su tuo nesutinku. Fiskalinė politika gali būti neutrali, skatinanti
arba neskatinanti, ji priklauso nuo ekonomikos cikliškumo.
Mes šiuo
metu esame ekonomikos fazėje, kurioje nėra poreikio pradėti kažką
labai skatinti – pavyzdžiui, sumažinti pridėtinės vertės mokestį
ir taip padidinti vartojimą. Pagal visus rodiklius mūsų fiskalinė
politika šiuo metu turi būti neutrali.
Socialinės atskirties mažinimas kaip prioritetas yra be galo
svarbus. Darbo užmokestis, pensijos, neapmokestinamųjų pajamų
dydis, įvairios lengvatos, kurios gali, pavyzdžiui, padėti labai
mažas pajamas uždirbančioms šeimoms auginti vaikus, taip pat turi
būti pagal išgales finansuojamos.
Taip pat kaip ir kitas mūsų
prioritetas – gynyba, kuriai mes turime pagal tarptautinius ir
vidinius susitarimus didinti skiriamas lėšas. Taip pat turime
numatyti biudžete investicijas ir lengvatas, kad mūsų investicinis
klimatas būtų palankus, kad galėtume pritraukti tiesioginių
užsienio investicijų. Visus tuos dalykus mes dėliojame labai
atsakingai, ne kaip paprasti buhalteriai.
Jau kalbėjome apie naują socialinį modelį, tačiau reikia ir
kitų struktūrinių reformų, kurios dėl politinės valios stokos ar
kitų priežasčių iki šiol nepadarytos – kalbu apie švietimą ir
sveikatos apsaugą.
Mes turime ekspertinių tyrimų duomenis, kad
švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos pagal joms skiriamas
išlaidas pas mus yra vidutiniškai perfinansuotos, o štai
socialinės apsaugos sistemoje turime nepakankamą finansavimą.
Taigi, tuos dalykus reikia subalansuoti.
– Kas galėtų paskatinti realias permainas švietimo ir sveikatos apsaugos sektoriuose? Mokestinės priemonės ar politinė valia?
– Geriausia būtų priimti būtinus politinius sprendimus,
finansinių ir ekonominių paskatų mechanizmus sukurti yra pakankamai
sudėtinga. Ar Vyriausybė turi tuos politinius svertus? Žinoma, kad
ne.
Čia yra bėda, kad nėra galimybės, pavyzdžiui, ministrui
nuspręsti ir pasakyti, jog kažkurioje savivaldybėje vietoje
dvylikos mokyklų bus paliktos tik keturias. Dar man dirbant
valstybės kontroliere atlikome mokyklų tinklo optimizavimo audita,
pateikėme rekomendacijas. Tai buvo 2008 metais ir jau tuomet matėme,
kad būtinų svertų vyriausybės lygmenyje nėra, kad viską
sprendžia savivaldybių tarybos, kurioms dėl visų tokių
reiškinių, kaip pavyzdžiui nepotizmas, yra labai sunku priimti tuos
valinius sprendimus. Lygiai tas pats su sveikatos apsaugos
įstaigomis.
– Savivaldybių lygmenyje tos politinės valios tikėtis tikrai sunku.
– Aš dabar daug tikiuosi iš tiesiogiai renkamų merų, tikiuosi,
kad jie yra atsakingesni. Paprasčiausiai, jei tu esi tiesiogiai
išrinktas meras, tu tikriausiai norėsi būti išrinktas ir kitą
kartą.
Tačiau bet kokiu atveju, tiek ministrai, tiek Vyriausybė
taip pat yra atsakingi už reformų įgyvendinimą. Aš nesikratau
atsakomybės, mes neturėtume į šiuos dalykus žiūrėti iš šono,
sakyti, kad tai yra ne mūsų daržas.
Jei mes norime gyventi su
mažesne socialine atskirtimi, tikrai turėsime tas reformas padaryti.
– Kitąmet naujų mokesčių neplanuojate, tačiau kaip vertiname jau esančias ir siūlomas naujas įvairių mokesčių išimtis. Pavyzdžiui, PVM lengvatą centralizuotam šildymui?
– Aš manau, kad visos lengvatos turi būti pasvertos. Tikriausiai
visi žino, kad dabar lengvatos daugelio iš tiesų nepasiekia,
pavyzdžiui, kalbant apie lengvatas maistui, bent jau dalis jų
nusėda gamintojo kišenėje.
Turime lengvatą knygoms, tačiau aš
esu įsitikinusi, kad ji yra daugiau naudinga leidėjui, nei knygos
pirkėjui. Juo labiau, ši lengvata nėra taikoma elektroninėms
knygoms, tai yra neteisinga ir iškraipo konkurencines sąlygas.
Šildymo lengvata – dabar mes subsidijuojame visus, ir turtingus, ir
vidutinę klasę.
Turėtume daugiau investuoti didinant energijos
efektyvumą, kad šilumos kaina apskritai mažėtų, tačiau turėtume
ir apsibrėžti, ką remiame – tam tikras pajamas gaunančius
gyventojus, dirbančius ir vaikus auginančius žmones, neįgaliuosius
ir taip toliau.
Tų kriterijų gali būti įvairiausių, tačiau mes
negalime lengvatomis centralizuotai maitinti visų, kadangi tai yra
pats primityviausias ir lengviausias kelias.
– Panašu, kad jūs nesate naujų PVM lengvatų šalininkė?
– Nesu. Aš palaikau tikslines subsidijas. Suprantu, kad žmonėms
reikia padėti, daug žmonių gyvena skurde, jie metai iš metų yra
užmarštyje, o politikai juos prisimena tik tuomet, kai pradeda
galvoti apie rinkimus.
Aš nekalbu apie visų lengvatų atsisakymą,
tačiau mes jų turime per daug ir todėl turėtume jas kompleksiškai
peržiūrėti.
Reikia įvertinti vieną iš pagrindinių veiksnių –
gyventojų skaičius Lietuvos mažėja ir tai reiškia, kad mažėja
uždirbančių mums pajamas bei pensijas, o, pavyzdžiui, lėšos,
kurias savo šeimoms atsiunčia emigrantai, negali būti laikomos
tvarių viešųjų finansų šaltiniu. Turime galvoti ir apie
lengvatas investicinėje aplinkoje, nes investicijos mums yra
svarbios, siekiant ekonomikos augimo.
– Kalbate apie lengvatą reinvestuojam pelnui?
– Ne. Aš manau, kad ši lengvata, nors dėl jos galutinio
sprendimo mes dar nesame priėmę, vargu ar yra tikslinga. Ir ne dėl
to, kad biudžetas negaus pajamų, bet todėl, kad ji nesudarys
sąlygų, kurios staiga paskatins įmones tikrai reinvestuoti ir
daryti tai labai atsakingai. Suprantu, kad sąžiningam verslui tai
būtų gera paspirtis, tačiau ši lengvata sukurs ir daugiau
galimybių piktnaudžiauti, yra rizika, kad mes galime jos
nesukontroliuoti pakankamai. Manau, yra kitų būdų padėti verslui,
aš labai norėčiau, kad pas mus gamybinė infrastruktūra gausėtų.
– Kaip vertinate kapitalo apmokestinimą Lietuvoje?
– Tarptautinio valiutos fondo, Europos Komisijos, Ekonominio
bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai sako, kad
Lietuvai reikia didinti kapitalo apmokestinimą, kad turime daryti
poslinkį nuo darbo jėgos apmokestinimo link didesnio kapitalo
apmokestinimo. Tačiau aš esu nueinančios Vyriausybės atstovė ir
mes dabar tikrai susėdę nediskutuojame, ką darys nauja Vyriausybė,
kurioje manęs galbūt iš viso nebus.
Tačiau tam tikrą viziją aš turiu. Akivaizdu, kad darbo jėgos
apmokestinimą reikia sumažinti, esame priversti tai daryti ir čia
nėra jokio kito pasirinkimo. Tarkime, jaunam žmogui pradėti verslą
šiandien yra sunku ir dėl to, kad jis turi iš karto sumokėti kokį
nors mokestį už darbuotoją „Sodrai“, tai daugeliui dabar yra
nepakeliama našta.
Tikrai reikia pagalvoti apie mokestines lengvatas
pradedančiam verslui, kaip yra, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje
ar Airijoje. Nepaisant to, kad yra pas mus rizikų dėl
piktnaudžiavimo, svarstyti apie tai reikia.
Na, o dėl kapitalo
apmokestinimo galiu pasakyti, kad kiek pasikalbu su mokesčių ir
teisės specialistais, visi vienu balsu sako, kad pas mus nėra tos
pajamos iš kapitalo taip blogai apmokestinamos. Jau keletą metų iš
eilės mes nuosekliai geriname kapitalo apmokestinimą ir judame link
to teisingesnio apmokestinimo.
– Kaip vertinate ilgalaikio biudžeto planavimo galimybes? Ar labai tam trukdo Seimo rinkimai?
– Mes turime įstatyme įtvirtintą reikalavimą planuoti trejų
metų biudžetą, tačiau jis nėra realus, tik teoriškas.
Faktiškai
mes turime tik metinį biudžetą – jo planavimą ir įgyvendinimą.
Ilgalaikis planavimas yra sunkus ne tik rinkimų, bet ir dėl to, kad
Lietuva yra maža bei atvira rinka ir išorės rizikos veiksniai mums
daro labai didelę įtaką.
Bet aš esu už ilgalaikį planavimą ir
tikiuosi, kad galbūt dar šioje Vyriausybėje pateiksiu siūlymą
dėl mūsų biudžeto sandaros planavimo pertvarkos. Tokį sau keliu
artimiausią tikslą. Pamačiusi, kaip yra formuojamas mūsų
biudžetas, kaip yra planuojami viešieji finansai, matau, kad yra ką
tvarkyti.
– Ką konkrečiai reikėtų keisti biudžeto planavime?
– Įvesti ne vienmetį, bet realų bent jau trejų metų
planavimą. Reikėtų suteikti didesnes galias Finansų ministerijai
kartu su Ministro pirmininko tarnyba priimant sprendimus, kad
biudžetas ir prioritetai daugiau remtųsi viešųjų išlaidų
efektyvumo kriterijumi.
Jei per tam tikrą laiką nesugebama pasiekti
tam tikro pokyčio, tam tikro rezultato, tuomet reikia galvoti apie
kai kurių programų finansavimo nutraukimą, taip didinant realų
viešųjų išlaidų efektyvumą.
Atsiranda tikras programinis
biudžetas, su realiais pokyčiais ir prioritetais, o ne siekiu
finansuoti visus poreikius, kuriuos galima turėti. Nes kartais yra
finansuojami jau nueinančios visos mūsų visuomenės poreikiai,
kurių nebereikia, nes pasaulis yra toks dinamiškas ir keičiasi.
Nesakau, kad aš turiu labai aiškų matymą, čia dirbu dar
nepilnus du mėnesius. Tačiau aš labai tikiu, kad Lietuvoje mes
turime ne tik Finansų ministerijoje ir ne tik Vyriausybėje, bet ir
privačiame sektoriuje dirbančius žmones, kurie yra labai
suinteresuoti prisidėti prie to, kad mūsų viešieji finansų būtų
tvarūs.
– Valstybės kontrolė yra išsakiusi rimtų nuogastavimų dėl visuomenės senėjimo įtakos valstybės skolos tvarumui?
– Net ir dabar, kai mūsų skola yra šiek tiek didesnė kaip 40
proc. BVP, tai jau yra pakankamai daug. Turime būti labai atsakingi
ir nepaisant to, kad dabar skolinamės pigiai, turime daryti viską,
kad skola neaugtų, o mažėtų. Toks yra mano matymas.
Ir jeigu
prieš krizę aš dar turėjau abejonių, jog gal tikrai yra gerai
gyventi skolon ir didelėn skolon, tai dabar aš tokių abejonių
neturiu.
– Kaip vertinate Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkiminį siūlymą Lietuvos pašto pagrindu įsteigti Regionų plėtros banką, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pažadus dėl valstybės valdomo arba mišraus kapitalo banko „Vytis“?
– Tai tėra tik rinkiminės programos, aš nematau poreikio,
kodėl mes tai turėtume daryti. Finansų ministerija kartu su
Lietuvos banku daug dirba, siekiant skurti verslui prieigą prie
alternatyvių finansavimo šaltinių – tai yra naujas modernus kelias,
kuriuo mes turime eiti. Visi tie pasiūlymai dėl valstybinio banko,
man tai yra praeitis.
--------------
Teisininkės išsilavinimą turinti R.Budbergytė yra dirbusi ministro pirmininko padėjėja, bendrovės „Lelija“ juriskonsulte, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros asistente, buvo Teisingumo ministerijos sekretore, viceministre, Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus pavaduotoja ir sekretorė. 2005–2010 metais R.Budbergytė vadovavo Valstybės kontrolei, o nuo 2010-ųjų gegužės iki šių metų gegužės dirbo Lietuvos atstove Europos audito rūmuose.
R.Budbergytė finansų ministro poste birželį pakeitė socialdemokratą Rimantą Šadžių. Jis vietoje R.Budbergytės išvyko atstovauti Lietuvai Europos Audito Rūmuose.