Lietuvoje darbo užmokestis per pastaruosius trejus metus augo vidutiniškai beveik 5 proc. kasmet, t. y. gerokai sparčiau nei darbo našumas, kuris kasmet padidėdavo tik apie 1,2 proc. Tokia padėtis verčia sunerimti, nes verslas darbo užmokestį didinti savo pelno sąskaita gali tik ribotą laiką. Vėliau gali tekti kelti prekių ir paslaugų kainas. Tiesą sakant, spartesnį paslaugų kainų augimą Lietuvoje matome jau kurį laiką (liepos mėn. sudarė 3,4 proc.).
Atlygio kaita taip pat lemia Lietuvos įmonių gebėjimą konkuruoti su kitų šalių gamintojais. Pastaraisiais metais tik trijose ES šalyse – Latvijoje, Estijoje ir Bulgarijoje – atlygio ir našumo augimo atotrūkis buvo didesnis nei Lietuvoje. Kitose ES šalyse, įskaitant daugumą naujųjų ES šalių, šie rodikliai buvo atitrūkę mažiau.
Vidutinis darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo atotrūkis 2013–2016 m. I ketvirtį
Kas lemia augimą?
Lietuvoje prie darbo užmokesčio augimo nemažai prisideda minimaliosios algos didinimas, kuris pastaruoju metu buvo atliktas net kelis kartus (palyginti su praėjusių metų birželiu, dabar minimalioji alga yra apie ketvirtadalį didesnė). Tačiau net jei minimalioji alga nebūtų didėjusi, gana spartų darbo užmokesčio augimą lemtų kiti veiksniai.
Viena dažniausiai nurodomų atlygio augimo priežasčių yra darbuotojų trūkumas. Apie jį girdėjome ir ekonomikos bei nekilnojamojo turto rinkos pakilimo laikais (2006–2007 m.). Kyla klausimas, ar galėtų pasikartoti darbo rinkos „perkaitimo“ istorija?
Palyginti su 2006–2007 m., dabar darbuotojų trūkumas vis dėlto yra kitoks. Tada trūkumą daugiausia lėmė ciklinė ekonomikos padėtis, t. y. ekonomikos „perkaitimas“. O dabartinį darbuotojų trūkumą nemaža dalimi lemia struktūriniai veiksniai, pavyzdžiui, netobulai veikianti švietimo ir profesinio mokymo sistema. Kad šių problemų esama, rodo faktas, jog įmonėms trūksta ne apskritai darbuotojų (kaip buvo prieš ekonomikos krizę), o dažniausiai būtent kvalifikuotų darbuotojų.
Emigracijos įtaka
Nuo krizės pabaigos iki dabar vykusi gana didelė emigracija taip pat pastebimai prisidėjo prie dabartinio darbuotojų trūkumo. Nuo 2012 m. dėl nepalankaus emigracijos ir imigracijos skirtumo Lietuva neteko apie 87,8 tūkst. gyventojų. Šis skaičius sudaro 6 proc. darbo jėgos ir yra pernelyg didelis, kad neturėtų jokio poveikio darbo rinkai.
Emigracija darbo užmokesčio augimą veikia ir tiesiogiai. Gana dažnai Lietuvos darbdaviai dėl darbuotojų turi konkuruoti ne su Lietuvos, o su Jungtinės Karalystės, Norvegijos ar Airijos darbdaviais. Kad tokią kovą laimėtų, atlygį pakelti tik keletu procentų, matyt, ne visada pakanka.
Mažėja dirbančio jaunimo
Pastaraisiais metais prie darbuotojų trūkumo problemos didėjimo prisidėjo dar vienas veiksnys: mažėja į darbo rinką ateinančio jaunimo. Tai lemia per 1990–2002 m. laikotarpį beveik per puse (nuo 57 iki 30 tūkst. per metus) sumažėjęs gimstamumas.
Lietuvoje jaunimas pradeda dirbti sulaukęs maždaug 22 m. amžiaus. Taigi, 2012 m. darbuotojų gretas galėjo papildyti 57 tūkst. 1990 m. gimusių asmenų (aišku, dalis jų emigravo arba nusprendė nedirbti). Šiais metais prisijungti galėjo jau tik 42 tūkst. gimusiųjų 1993 m. Ateityje į darbo rinką įsiliejančio jaunimo turėtų būti dar mažiau, pvz., 2024 m. – tik 30 tūkst.
Jeigu padėtis, kai darbo užmokestis auga pastebimai sparčiau nei darbo našumas, tęsis ilgą laiką, Lietuvos ekonomikos plėtra gali tapti mažiau tvari. Norint to išvengti, reikėtų šalinti darbuotojų trūkumą lemiančius veiksnius, pvz., mažinti paskatas emigruoti. Našumo augimą galėtų paspartinti labiau darbo rinkos poreikius atitinkanti švietimo ir profesinio mokymo sistema.
Tomas Šiaudvytis yra Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas.
