Vladimiras Antonovas: „Pirmiausia reikia susitvarkyti su Lietuva“

Buvęs „Konvers Grupp“ vadovas apie savo santykius su milijardieriais, pabėgimą iš Londono, teismą su Lietuva, „Saab“ pirkimą ir draugų klastą.

Prieš šešerius metus Vladimiro Antonovo vadovaujamos bendrovės „Konvers Grupp“ turtas buvo vertinamas 7 mlrd. JAV dolerių.<br>Forbes.ru nuotr.
Prieš šešerius metus Vladimiro Antonovo vadovaujamos bendrovės „Konvers Grupp“ turtas buvo vertinamas 7 mlrd. JAV dolerių.<br>Forbes.ru nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Oct 9, 2016, 6:57 AM, atnaujinta May 11, 2017, 6:13 AM

Prieš šešerius metus Vladimiro Antonovo vadovaujamos bendrovės „Konvers Grupp“ turtas buvo vertinamas 7 mlrd. JAV dolerių, rašo Dmitrijus Jakovenka ir Antonas Verbžickis portale „forbes.ru“.

Jai priklausė Nyderlandų sportinių automobilių gamintojas „Spyker“, futbolo klubas „Portsmouth“, aviakompanija „AirBaltic“ ir keletas bankų Rusijoje ir Baltijos šalyse. Pats V.Antonovas gyveno Londone ir ketino tapti automobilių gamintojo „Saab“ savininku. Verslo imperija subyrėjo po to, kai Lietuvoje buvo nacionalizuotas V.Antonovui priklausęs bankas „Snoras“, o patį bankininką apkaltino turto pradanginimu.

Siekdamas išvengti ekstradicijos į Lietuvą, V.Antonovas paliko Londoną ir grįžo į Rusiją. Rugpjūčio mėnesį Maskvos arbitraže jis padavė ieškinį Lietuvai, reikalaudamas išieškoti iš jos daugiau kaip 40 mlrd. rublių (tuomet rublio kursas buvo maždaug 1 EUR = 72 rub., dabar 1 EUR= 69,569 rub.) už prarastą verslą ir patirtą žalą verslininko reputacijai. 

– Neseniai Rusijoje vyko pirmasis teismo posėdis, kuriame buvo nagrinėjamas jūsų ieškinys Lietuvai. Kokie įspūdžiai?

– O kokie gali būti įspūdžiai, tai juk preliminarus svarstymas. Lietuviai neatvyko, todėl teisėja išklausė tik vieną pusę. Lietuviai taip pat tvirtino, kad pranešimas apie ieškinio pareiškimą buvo perduotas nekorektiškai – be vertimo į lietuvių kalbą. Vos tik pradėjus nagrinėti bylą buvo įrodyta, kad jie meluoja, vertimas yra, ir pranešimas perduotas laikantis tarptautinės teisės reikalavimų. Spalio 24 dieną mes vėl susitinkame teisme.

– Ar jūs ketinate pateikti teismui analogišką ieškinį Latvijai?

 – Manau, pirma reikia susitvarkyti su Lietuva.

– „Latvijas Krajbanka“ inicijavo prieš jus ieškinį, kuriame jus kaltina padarius bankui nuostolių už 60,5 mln. eurų ir 30 mln. dolerių.

– Taip, Latvija irgi bando bylinėtis su manimi, ir reikia pasakyti, kad daro tai žymiai civilizuočiau už draugus lietuvius. Kas dėl ieškinio, tai reikia suprasti, kad tuo laikotarpiu, kai buvo dalijami jame paminėti kreditai, aš buvau „Latvijas Krajbanka“ direktorių tarybos narys, tai yra, techniškai negalėjau duoti kreditų ir dalyvauti kredito komitete, kadangi ten paprasčiausiai kalbama latviškai – aš latviškai nekalbu.

Pats bankas buvo stambus, jame buvo nustatytos aiškios sprendimų priėmimo procedūros, ir aš net ir labai norėdamas nebūčiau privertęs trisdešimties žmonių atlikti neteisėtą ar bankininkystės įstatymo neatitinkančią operaciją. Bankas reguliariai buvo inspektuojamas – ne kartą per dvejus metus, kaip Rusijoje, o kartą per metus. Tas inspektavimas gana gilus ir tęsiasi apie du mėnesius.

Niekada dėl tų kreditų nebuvo reiškiamos pretenzijos. Ir štai staiga jų atsirado.

Banko viduje po jo atėmimo vyksta daug stebuklų, jeigu pažiūrėtume, už kokius pinigus, kam ir kaip yra parduodamas turtas. Visi žino, kad advokatų kontora „Stephenson Harwood“, kuri užsiima byla, aptarnauja „KPMG Baltic“, likviduojančią „Latvijas Krajbanka“. Anglosaksų pasaulyje yra tokia sąvoka, kaip „referral fees“: aš jums atvedžiau klientą – jūs man skolingas 20–30 proc. nuo sąskaitos. „Stephenson Harwood“ sąskaita yra 10 mln. dolerių. Išeina, kad mes pavogėme 10 mln. dolerių klientų pinigų, kad tris įsidėtume sau į kišenę. Beje, visai neseniai aš pats iš laikraščių sužinojau, kad „Latvijas Krajbanka“ administratoriaus „KPMG Baltics“ biure atliekamos kratos.

– Dėl to, kad jūs palikote Didžiąją Britaniją, jus kaltina nepagarba teismui, nagrinėjančiam „Latvijas Krajbanka“ ieškinį.

– Didžiąją Britaniją aš palikau dėl kitų priežasčių, ieškinys – tai darinys. O ką, aš turėjau ten pasilikti? „Stephenson Harwood“ – pati brangiausia kompanija Londone, kuri aptarnavo Borisą Berezovskį. Prieš mane stovėjo dešimties žmonių kompanija, aš buvau vienas. Be to, iš pat pradžių viskas buvo gana agresyvu: kratos anksti ryte, bandymai įsilaužti į paštą, sekimas, dokumentų paėmimas. Psichologinio spaudimo elementas. Sprendimą jie gavo lengvai, kadangi aš ir nesipriešinau. Tikriausiai jų užduotis buvo išvaryti mane iš proto, kad aš visiškai užmirščiau apie tai, kad galima kažkaip atkurti teisingumą.

– Kaip jums pavyko palikti Didžiąją Britaniją? Turint galvoje vykstančius teismo procesus, uždavinys ne iš lengvųjų.

– Na, kaip tai įvyko techniškai, aš, aišku, nepasakosiu. Bet tai nebuvo nei labai sudėtinga, nei lengva.

– Jūs nebuvote Rusijoje nuo 2009 metų. Kaip jūs dabar gyvenate ir kuo užsiimate?

 – Dabar aš gyvenu savo name Nikolina Gora gyvenvietėje (Maskvos srities Odincovo rajone. – Red.), kurį mes pasistatėme dar 2001 metais. Keliuosi 7:30, sportuoju, važiuoju į Maskvą. Dirbu iki išnaktų.

– Jūs dabar gyvenate atskirai ar su šeima?

– Aš vienas. Žmona Anglijoje, bet atvažiuoja gana dažnai, vaikai – atostogų.

 – Jūs laukiate, kad galėsite sugrįžti?

 – Ne, aš to nelaukiu.

 – Kur ilsitės?

 – Krymas, Sočis. Puikios vietos pailsėti su šeima. Sočis tikrai pastatytas gerai ir kokybiškai, jausmai labai teigiami. Kryme – kai kuriose vietose. Visa kita pusiasalyje – šiurkštus „flešbekas“ (iš angl. flashback – sugrįžimas prisiminimuose į praeitį. – Red.) į 1991 metus. Apskritai, pati Rusija labai pasikeitė. Dabar, jeigu žiūri į permainas Maskvoje ir Sankt Peterburge, tai visai ne ta šalis, iš kurios mes išvykome 2009 metais. Mano vaikus sudėtinga nustebinti, jie daug keliauja, bet tai, ką jie dabar mato Rusijoje, jiems daro didelį įspūdį.

– Ar jums liko kokio nors turto?

 – Man neliko nieko.

– Šaltiniai pasakoja, kad jūs vėl užsiimate verslu Rusijoje ir jau nusipirkote keletą bankų.

 – Netiesą pasakoja jūsų šaltiniai. Taip, mes žiūrėjome keletą bankų, bet įspūdis liko slogus – ir kredito portfelių požiūriu, ir galimybės paskirstyti lėšas. Bet finansų rinka didelė, ten yra ne tik bankų.

 – O kas dar? Valdančiosios kompanijos?

 – Ir jos taip pat. Bet aš juk dirbu ne sau. Aš padedu įvairiems žmonėms rinktis ir pirkti aktyvus.

 – Už komispinigius?

 – Ne, jeigu aš pasakoju žmonėms, kaip kurti kompaniją ir padedu jiems tai daryti, aš gaunu arba opcioną, arba pinigų, arba pinigų ir opcioną. Už komispinigius dirbti neįdomu.

 – Bet kažkokį savo projektą jūs turite?

 – Turiu, bet apie jį kol kas nepasakosiu.

 – Jis iš finansų srities?

 – Taip. Finansai – tai yra tai, ką aš moku, kas man sekasi ir patinka. Traukia dar automobilių gamyba.

 – Kuo jūsų tėvas (Aleksandras Antonovas) užsiima dabar?

 – Tėvas – vienos iš kompanijų, gaminančių elektros įrenginius, generalinis direktorius.

 – Laikoma, kad viena iš priežasčių, dėl kurių suklestėjo jūsų bankininkystės verslas, buvo pažintis su Jelena Skrynnik...

 – Mes su Jelena Borisovna susitikome 2001 metais, mes turėjome bendrą pažįstamą, ji kaip tik rinko kolektyvą į „Rosagrolizingą“ ir pasiūlė man tapti generalinio direktoriaus pirmuoju pavaduotoju. Pasielgiau neatsargiai – sutikau. Kodėl neatsargiai – todėl, kad bankas atėmė daug laiko ir tuo pačiu metu reikėjo užsiiminėti kompanija. Mes juk laikome, kad valstybės tarnyba – tai garbinga, o dirbti nereikia. Ne, dirbti reikia. Aš praleisdavau ten visą laiką. Todėl teko rinktis: „Rosagrolizing“ ar širdžiai mielas bankas. Po šešių mėnesių aš išėjau. Kas dėl rangovų, būkime vienas kitam sąžiningi, tuomet buvo visiška bėda su kreditais, ir mes kai kuriuos rangovus kreditavome, už tai reikalavome atidaryti sąskaitas. Tai normali praktika.

 –  Jus visą laiką siejo su milijardieriais: Olegu Deripaska (Nr.41 „Forbes“ reitinge), Suleimanu Kerimovu (45), Romanu Trocenka (115), broliais Magomedovais (93), Aleksandru Mamutu (37). Buvo kalbama, kad jūs kaip bankininkas atstovavote jų interesams.

 – Bankai buvo stambūs, ir, suprantama, mes aptarnaudavome galingas pramonines grupes. Mes teikėme paslaugas, kurių niekas be mūsų neteikė, gal tik „MDM Bank“. Kiekviena pamoninė grupė turi padalinių užsienyje. Gauti paslaugą tuo pačiu metu ir Rusijoje, ir ten viename kabinete buvo galima tik pas mus. Vykdant tarpusavio atsiskaitymus jiems reikia spartos, priimtinos kainos ir patikimumo. Jeigu mes, tarkime, konvertavimą atlikdavome tą pačią dieną, kiti tą darydavo tris dienas.

Kas dėl jūsų paminėtų pavardžių, tai Olego Vladimirovičiaus aš asmeniškai nepažįstu, bet visą jo aukščiausio rango vadovų kolektyvą – taip. Suleimaną Abusaidovičių pažįstu gerai. Aš turėjau vadybininką, kuris visą gyvenimą aptarnavo „Nafta Moskva“ Pabaltijyje, jis juos pas mus ir atvedė. Romanas Trocenka (115) – mano geras bičiulis. 2009 metais jis pardavė mums koncerną „Sviazstroj“, sandoris buvo pasirašytas labai patogiomis sąlygomis, tiesiog per savaitę. Praradus „Investbanką“, per kurį buvo sujungti visų Rusijoje turėtų aktyvų galai, „Sviazstroj“ irgi buvo prarastas, o vėliau nemokšiškai privestas iki bankroto. Brolių Magomedovų aš apskritai niekada nepažinojau. Kas dėl Aleksandro Mamuto, tai man visada buvo didelė mįslė, kodėl mus siejo rinkos dalyviai ir žurnalistai. Mes matėmės, bet iš tolo renginiuose.

 – Jūsų klientai jums neturi jokių pretenzijų dėl to, kad viskas kažkuriuo metu sužlugo?

 – Jeigu atvirai, labai pasisekė: didelių likučių sąskaitose nebuvo. Su visais klientais vienaip ar kitaip bendrauju. Kada „prasibylinėsime“ – išsiaiškinsime, mūsų įmonės sėkmės atveju visi viską atgaus. Tokių yra keletas žmonių, tarp jų Romanas Viktorovičius Trocenka. Mes suprantame, kad privalome jiems viską grąžinti. Tai džentelmeniška, kitaip neišeina. Be to, visi adekvačiai supranta, kas įvyko. Iki tol mes niekada nieko nepavesdavome, viskas dirbo kaip laikrodis, netgi 2008 metais.

 – Jūs sakote, kad „Investbank“ buvo prarastas. Bet žiniasklaida 2011 metais rašė, kad jūs pardavėte jį Sergejui Mendelejevui, jūsų partneriui.

 – S.Mendelejevas nebuvo partneris, o buvo mano vadybininkas. Ir niekas parduoti „Investbank“ nesiruošė. Buvo sudaryta situacija, kuriai esant neparduoti negalėjai. Dabar jau buvę centrinio banko vadovai darė administracinį spaudimą. O kodėl gavėju paskirtas Sergejus Mendelejevas, neturtingas neaiškių galimybių žmogus, vietoje stiprios komandos, nesuprantama. Kartu su banku ponas Mendelejevas pasiėmė ir visa kita: patronuojamus bankus „Jenisej“ ir „Baikalinvestbank“, o taip pat koncerną „Sviazstroj“. Dėl žinomų įvykių 2009 metais, kada buvo pasikėsinta į mano tėvą, mes abu palikome mūsų tėvynės platybes.

Parengė Leonas Grybauskas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.