Nors 2020-ieji, kai baigsis dabartinis ES finansavimo laikotarpis, dar atrodo tolokai, jau dabar akivaizdu, kad mūsų šalies tokie pinigų srautai, kokie plūsta iki šiol, po šio termino tikrai nebepasieks.
Kad bent šiek tiek prisivytų Bendrijos senbuves, Lietuvai buvo atseikėtos milžiniškos sumos: neskaičiuojant paramos žemės ūkiui, 2007–2013 m. skirta 6,775 mlrd., 2014–2020 m. – 6,709 mlrd. eurų.
Ir didmiesčių, ir atokių kaimo gyventojų jau seniai nestebina lentelės, skelbiančios, kad čia kas nors tvarkoma ar statoma už ES lėšas.
Lietuva sugebėjo pasinaudoti šia dovana: kuriamos naujos darbo vietos, skatinamas verslumas, be pernelyg didelių investicijų įmonės gali apmokyti darbuotojus, finansuojama verslo ir eksporto plėtra. Tai suteikė ir dar suteiks ateityje nemenką postūmį šalies ūkiui.
Tik ar visa ES parama naudojama išmintingai? Tikrai ne. Vienas labiausiai akis badančių pavyzdžių – investicijos į vandentvarkos sektorių. Kad būtų nutiesti nauji švarūs vamzdžiai, įrengti šiuolaikiniai valymo įrenginiai, buvo sukišta šimtai milijonų eurų.
Visa bėda, kad didelė dalis šių pinigų užkasta į žemę net nesusimąsčius apie ateitį. Daugelyje mažesnių miestų ar miestelių įrengta tokia infrastruktūra, kokios pakaktų dvigubai didesniam vartotojų skaičiui, nei yra dabar. O gyventojų per tą laiką, kol buvo naudojamasi ES lėšomis, smarkiai sumažėjo.
Todėl nėra ko stebėtis, kad vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo kainos šiuo metu Prienuose, Pakruojyje, Lazdijuose, Anykščiuose, kai kuriose kitose vietovėse kone dvigubai didesnės nei, tarkime, Vilniuje ar Klaipėdoje, nes didmiesčius emigracijos banga paveikė ne taip drastiškai.
Vargu ar visuomet protingai buvo panaudojamos investicijos ir į kitus objektus. Tarkime, daugelyje miestų aikštės ar skverai tapo gražesni, tačiau savivaldybes, žūtbūt besistengusias pasisemti ES paramos, užgulė skolų našta, nes joms pačioms teko prisidėti finansuojant projektus.
Briuselio skirti pinigai taip pat byrėjo integruotiems mokslo, studijų ir verslo centrams – vadinamiesiems slėniams. Iškilo šiuolaikinių pastatų su specialiai tyrimams pritaikytomis patalpomis, laboratorijų įranga. Lietuvai to tikrai reikėjo.
Vis dėlto spalį sostinės centre vykęs mokslininkų piketas priminė, kad toli gražu ne viskas taip gražu. Pastatais pasirūpinta, tačiau netgi laipsnius turintys mokslo darbuotojai ne visuomet uždirba pusę tūkstančio eurų „ant popieriaus“. Vieni sugeba prisidurti dalyvaudami tarptautiniuose projektuose, kitiems lieka po darbo sėsti prie taksi vairo, o treti tiesiog nusispjauna ir emigruoja.
Šviesesnę ateitį gali užtikrinti tik švietimas ir investicijos į žmogų, o ne vien į kelius ar mašinas. Tai jau ne pirmi metai tiek valdžiai, tiek verslui kartoja ekonomikos analitikai. Bet jų balsas dažnai lieka neišgirstas.
Ekonomistai seniai sutaria, kad sveiko ūkio pagrindas yra smulkusis verslas. Būtent apie jam teiktiną pirmenybę užsiminė ir į ūkio ministro postą paskirtas M.Sinkevičius.
Pradedantiems verslininkams sukurta galybė programų, jais rūpinasi ne viena institucija, padedanti ir patarimais, ir lengvatinėmis paskolomis, ir galimybe gauti ES finansavimą. Tai veikia: antai net Klaipėdos rajono Brožių kaimo bendruomenės aktyvistės sugebėjo pasinaudoti parama, įsigijo virtuvės įrangą ir sukūrė naujų darbo vietų.
Panašių pavyzdžių galima rasti kone kiekviename regione. Tikėtina, kad ateityje jų bus dar daugiau, nes dabartiniu ES paramos laikotarpiu, skirtingai nei ankstesniu, stambiajam verslui numatyta gerokai daugiau apribojimų nei smulkiajam.
Vis dėlto bet kokio kalibro įmonėms iki šiol sunkiai suvokiama, kodėl ta pati Ūkio ministerija ilgai vilkino paramos skyrimą.
Nepaisant barjerų, kurių daugiausia atsirado dėl mūsiškių politikų ar valdininkų trumparegystės, ES injekcijos padėjo Lietuvai stipriau atsistoti ant kojų. Bet ką reikės daryti, kai pinigų srautas po kelerių metų smarkiai nuseks?
Jau dabar siūloma patiems kurti specialų fondą, į kurį patektų valstybinių įmonių mokami dividendai ir pajamos, gautos už parduotas valstybės valdomų bendrovių akcijas. Analitikai apskaičiavo, kad vien padidinus biržoje kotiruojamų penkių valstybinių energetikos kompanijų laisvų akcijų dalį iki 33 proc. būtų galima surinkti 500 mln. eurų.
Žinoma, dabartinės ES paramos tai neatsvertų, tačiau vis būtų šiokia tokia pradžia, o vėliau fondą galėtų papildyti dividendai ar kitokios pajamos. Tiesa, jei ši idėja būtų įgyvendinta, pirmiausia reikėtų aiškiai numatyti, kaip šios lėšos galės būti panaudojamos.
Jei pinigai būtų skirti investicijoms į verslą, švietimą ar naujas gamyklas, tai tikrai duotų naudos. Vadinasi, reikia politinės valios ir sutarimo, kad tie milijonai nevirstų, tarkime, didesniais atlyginimais ar pensijomis.
Juk kuo daugiau pinigų susikauptų, tuo didesnė pagunda gali kilti tautos išrinktiesiems juos imti ir išdalyti. Juolab kad Briuselis jau nebegalėtų nurodinėti.
