Atsivėrus Europos sienoms, Baltarusija atsitvėrė ir tapo nepatraukli dėl vizų reikalavimų. Bet pernai rudenį Baltarusijos valdžia pasiūlė į Gardino sritį iki penkių dienų atvykti be vizos – tik sumokėjus kelių eurų registracijos mokestį.
Mūsų kelionių agentūros nesnaudė ir iškart pasiūlė keletą variantų savaitgaliui – nuo 10 eurų už vienos dienos kelionę iki 49-79 už kelionę su viena nakvyne.
Vilioja ir samagonu
Vieną dieną akis internete užkliuvo už tokio pasiūlymo ir štai – mes paryčiais jau keliaujame į Gardiną sumokėję vos 10 eurų už kelionę, 1,40 euro už vienos dienos draudimą ir 3 eurus už bevizį režimą. Agentūra dar pasiūlė ekskursiją po Gardiną už 5 eurus su vietos gidu bei pietus su balalaikos muzika ir samagono degustacija už 15 eurų.
Girtauti nepanorome, o štai trijų valandų pasivažinėjimas ir pasivaikščiojimas, kad ir apledėjusiomis Gardino gatvėmis sudomino ir nenuvylė.
Nors gidas Aliaksandras labai žavisi tankais ir kita karine technika, kurios pristatyta ir prie Šlovės kurgano, ir ant postamento prie teatro, Gardinas visų pirma yra senas LDK miestas, kuriame išlikę daug istorinių statinių, vertų dėmesio.
Ant Nemuno kranto čia yra išlikusi 12 amžiaus Kalodžos gotikinė bažnyčia su nuostabia akustika viduryje, o miesto centre žavi įspūdinga Jėzuitų bažnyčia su veikiančia vaistine muziejumi ir... kalėjimu. Šios bažnyčios medinis interjeras – tikras meno kūrinys, o vargonai vieni seniausių Europoje. Per lenkiškas mišias giedojusi solistė be vargo laimėtų Eurovizijos atranką.
Gardino srityje lenkų yra apie 20 procentų gyventojų, o mieste taip pat galima sutikti ir tikrų Lenkijos gyventojų, kuriems irgi galioja bevizio režimo sąlygos.
Atvykėlius vilioja kainomis
Gidas rekomendavo kelias užeigas, kuriose turėtų būti skanu, todėl pietauti atsidūrėme „Karčmoje“ – nacionalinio stiliaus restorane – ir iškart pastebėjome, kad jo salėse – tik mūsų bendrakeleiviai. Kol pietavome, dar pasirodė kelios lenkų kompanijos – vietinių nerasta.
Gardinas tuo ir stebino, kad mieste vietos gyventojų ir mašinų beveik nematyti. Vėliau supratome, kad jie kur kas maloniau žiemos savaitgalį leidžia dideliame prekybos centre „OldCity“, kuris ne ką nusileidžia Vilniaus „Akropoliui“. Ten tiek pat akcijų su 50-70 proc. nuolaidomis, tačiau bendras kainų lygis bent jau drabužių („DeFacto“, „Waikiki“) yra tikrai žemesnis nei Lietuvoje (pilna kelnių, marškinių, megztinių po 7-10 eurų, striukių po 20-25 eurus).
„Karčmoje“ baltarusiški „dranikai“ (bulviniai blynai) su grybais (3,5 euro) ir vietinis „Alivaryjos“ porteris (1,80 euro) tikrai nenuvylė.
Eurų turintys turistai – laukiami svečiai
Gido teigimu, dabar Gardine yra net 365 tūkst. gyventojų, veikia per 20 didelių gamyklų, o vidutinis atlyginimas – vos apie 200 eurų.
Akivaizdu, kad regionui reikia tvirtos valiutos, todėl lietuvių ir lenkų turistai čia yra geidžiami ir laukiami, nes Baltarusijoje – viskas pigiau, o kai kas net protu nesuvokiamai.
Tam reikia nueiti į vaistinę, kuriose klientai aptarnaujami kaip sovietmečiu, – be savitarnos. Tačiau pardavėja geranoriška ir paslaugi.
Akis užkliuvo už paprastų vitaminų: 10 tablečių su skoniu kainuoja vos 0,21 euro (Lietuvoje apie du eurus), vitamino C dražė – 0,80 euro (Lietuvoje identiški – 3,50 euro).
Nosies purškalas „Nazarin“ su eukaliptu – vos 1,02 euro (Lietuvoje – 4-5 eurai), o labiausiai pribloškė vaistai nuo alergijos „Loratadin“: 10 tablečių – 0,26 euro (Lietuvoje – mažiausiai 3,5 euro arba 14 kartų brangiau).
Vaistinėse pilna vaistų tais senaisiais pavadinimais, kurie daugeliui buvo žinomi vaikystėje. Jie irgi labai pigūs, tik vargu ar reikia vien dėl to pirkti, o paskui galbūt išmesti. Tačiau tikrai verta prieš kelionę panaršyti internete ir susirasti jums reikalingų vaistų analogų. Retai kuriems vaistams reikalingi receptai, be jų galima įsigyti net ir antibiotikų.
Sovietizmas jau priblėsęs
Šiandienis Gardinas – ir istorinis, ir sovietinis, tačiau tas sovietizmas jau gerokai priblėsęs, nes mieste daug senų pastatų puikiai sutvarkyti, o ant jų kabo lentelės, kad tai padaryta už Europos Sąjungos pinigus.
Nuo istorinės gaisrinės į miesto centrą vedanti gatvė išsaugojo Zamkovaja (Pilies) pavadinimą, o štai buvusi Rotušės gatvė vadinasi Saveckaja, nors joje neveik nieko sovietinio – na, nebent ZAGSas (Santuokų rūmų atitikmuo) pačioje pabaigoje.
Žiemą Gardine trūksta spalvų, bet baltarusiai labai rimtai rengiasi šiltajame metų laikui, tvarko Augustavo kanalo apylinkes ir tikisi daug turistų.
Tikrai verta praleisti čia ir dvi savaitgalio dienas, laikas čia slenka risčia, o ne paknopstomis. Nėra jokių spūsčių, nervingų vairuotojų, o dėl ekonominės veiklos žiemą neužšąlantis Nemunas irgi ramiai neša savo vandenis į Lietuvą.
Kas nuvylė?
Trumpoje kelionėje nuvylė tik du dalykai: kelias nuo Lietuvos sienos iki Gardino yra toks pats kalvotas ir siauras kaip prieš 30 metų.
Na, o pats sienos pervažiavimas irgi nykus procesas: ir Lietuvos, ir Baltarusijos pasieniečiai neskubėdami rankioja pasus, nešasi skenuoti, baltarusiai dar reikalauja pildyti tas savo atvykimo ir išvykimo korteles, tad gaišatis trunka po dvi valandas į vieną ir į kitą pusę.
Ar važiuotume į Gardiną dar sykį? Be abejo, taip – tik vasarą ir su nakvyne.
