Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto dėstytoja Tatjana Nikonorova, analizuodama Partinės kontrolės komisijos archyvus, tiria valdžios atstovų vartojimą 1940-1950 metais. T.Nikonorova pasidalijo įžvalgomis, kas laikyta prabanga sovietmečiu ir kaip su metais keitėsi elito įpročiai.
-Ar stipriai skyrėsi prabanga sovietmečiu nuo šiandieninės?
-Sovietų Sąjungoje prabangą sąlygojo prekių ir paslaugų deficitas. Net jei ir turėjai pinigų, parduotuvėje negalėjai laisvai įsigyti dešros ar arbatos. Šiandien daugelis perka tokias prekes, kurieos ankstesniais metais laikytos prabanga. Kad ir „Chanel No. 5“ dar prieš 50 metų gauti buvo keblu. Šiuos kvepalus dovanojo pirmosioms Sovietų Sąjungos damoms. O dabar kone visos panelės gali leisti sau jais kvėpintis.
SSRS Aukščiausioji Taryba buvo išleidusi specialų įsaką: kiekvienas pilietis turėjo teisę nusipirkti ar pasistatyti namą, tačiau ne daugiau penkių kambarių. Buvo gudraujančių: gyvenamąjį plotą didino sąlyginai negyvenamųjų patalpų sąskaita. Šiandien – statyk, ką įsigeidi: šešių septynių kambarių namu mažai ką nustebinsi.
Arba, sakykime, poilsis užsienyje. Šiandien jis prieinamas daugeliui, o sovietmečiu išvykti į užsienį praktiškai buvo neįmanoma. Poilsis pagal kelialapius žinybinėse sanatorijose taip pat buvo pasiekiamas mažam skaičiui gyventojų.
Patirti geresnį gyvenimą buvo galima tik įsiliejus į nomenklatūrą. Būtent nuo padėties valdžios hierarchijoje sovietų laiku priklausė gyvenimo stilius ir kokybė. Šiomis dienomis tai greičiau lema pinigų kiekis.
-Daugelis ne be pagrindo svarsto, jog ir šiandien, kalbant apie pinigų kiekį, artumas valdžiai vaidina ne menkiausią vaidmenį. Ar sovietmečiu tapti valdininku savaime reiškė gyvenimo lygio kilimą?
-Žinoma. Visi, priklausiusieji sovietų nomenklatūrai, buvo privilegijuoti, jiems priklausė specialaus aptarnavimo skyriai.
Tarkime, ne pati aukščiausia nomenklatūrinė pozicija švietimo sistemoje – rajono liaudies švietimo skyriaus vadovas, remiantis archyvais, turėjo teisę gauti cukraus, sviesto, kruopų. Rodos, niekuo neypatingi produktai, tačiau jie leido išgyventi.
-Ar šalyje visuomet buvo drebama dėl produktų?
-Taip buvo dėl to, jog laisvai gauti negalėjai beveik nieko. Per karą ir pokariu maistas buvo didžiulė vertybė. Mūsų akims net ir pačius paprasčiausius produktus sau galėjo leisti tik išrinktieji. Statistiniai duomenys rodo, jog pokariu kaimiškose vietovėse šeimai per mėnesį tekliūdavo vienas vištos kiaušinis. Kitaip sakant, buvo badas.
Tačiau nomenklatūra gyveno geriau nei likusios žmonių masės. Iš atsiminimų ryškėja, jog tuo metu buvo visiškai adekvatu ir netgi sėkminga iškeisti kilogramą duonos į antikvarinį krėslą, užuolaidas ar paveikslą. Kai teko galvoti apie išgyvenimą, lygybės ženklą dėdavo tarp maisto produktų ir visų kitų daiktų. Maišas bulvių buvo tokios vertės kaip rojalis.
Tiesa, visa tai buvo karo ir pirmųjų pokario metų ypatumai.
O jau 1950-ųjų pradžioje padėtis ėmė keistis: žmonės pradėjo aukštą socialinį statusą pabrėžti daiktais. Jie ėmė pirkti baldų komplektus ir … pianinus. Galima teigti, jog po karo pianinas tapo tam tikru gerovės simboliu. Svarbiausias pianino vaidmuo – pabrėžti, jog jį įsigijusi šeima neturi kaimietiškų manierų.
Po karo visuomenėje itin ryškus tapo atsisluoksniavimas. Partiniai organai ėmė gauti nusiskundimų, jog įmonių direktoriai piktnaudžiauja banketais. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pinigai neturėjo didžiulės reikšmės. O štai banketai tapo korupciniais instrumentais: kai į gamyklą atvykdavo koks apskrities vadovas, jam lyg dovaną suruošdavo prabangų stalą.
Šiandien tai jau greičiau duoklė svetingumui, tradicija. O anuomet tai buvo reali pakiša stambiam nomenklatūrininkui. Archyvuose galima rasti darbininkų skundą dėl to, kad kai į jų gamyklą atvažiavo antrasis partijos srities komiteto sekretorius, jam ant stalo dėjo pyragėlius, raudonuosius ikrus. O šios išlaidos galiausiai buvo nurašytos į darbininkų maitinimo sąskaitą. Tais laikais korupcijos lygis, kaip ir prabangos lygis, matuotas deficitinėmis prekėmis.
Septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji importiniai šaldytuvai, elektronika, baldai.
Būtinu gerovės atributu buvo krištolo taurelės ir sekcija. Vis dėlto sovietinė prabanga niekuomet nepasivijo prabangos suvokimo, vyravusio Vakarų Europoje.
-Kas laikyta prabanga Sovietų Sąjungoje, ten buvo įprasti pirkiniai?
-Būtent. Tą galima patvirtinti archyviniais dokumentais. Pavyzdžiui, esama laiškų, kuriuos rašė sovietų kariai, 1945 m. įžengę į Berlyną. Kai šie pamatė, kaip gyvena eilinis vokiečių buržujus, jie buvo pritrenkti: net ir vokiečių namukai, kuriuose gyveno paprasti darbininkai ir tarnautojai, jiems rodėsi dvarais.
– Tikriausiai ir geležinė uždanga atsirado tam, kad nebūtų įmanoma palyginti vieno gyvenimo ir kito.
– Iš dalies. Įdomu ir tai, ką tais metais sovietų kariai gabenosi iš Vokietijos. Generolas leitenantas rinkosi toršerus, fotelius, rašomąsias mašinėles, įvairias smulkmenas: pieštukų drožtukus, veidrodžius, šviestuvus. Daiktus rinko chaotiškai, viską paeiliui. Skaičiau dokumentus, kuriuose rašoma, kad buvo išgabenti netgi vokiečių operos kostiumai. Ir dėl ko? Amžinas deficitas, trūkumas pačių įprasčiausių buities reikmenų – nuo drožtuko iki sofos.
Reikia pažymėti, kad nomenklatūra jautė, jog jos galimybės prieiti prie materialinių gėrybių – ribotos.
Ant kiekvieno prabangaus tarnybinio buto daikto buvo inventorizacijos žymės. Tai reiškia, kad bet kurią akimirką valdininkas visų šių privilegijų galėjo netekti. Tad biurokratai stengėsi didinti asmeninį turtą. Partinių nomenklatūrininkų žmonos ėjo iš proto: skirstant daiktus išsinešdavo po dešimt žieminių paltų, kelias poras batų, nes jautė: jei jų sutuoktiniai neteks vadovaujančių postų, jos liks tuščiomis. O paltą galima iškeisti į kitus produktus.
– O ką apie visa tai galvojo partijos vadovybė?
– Partija tai vertino nevienareikšmiškai. Faktiškai kiekvienam nomenklatūriniam darbuotojui buvo užvesta asmeninė byla. Tačiau ne visada ji turėjo tęsinį. Dažnai prieš tokius dalykus būdavo užmerkiamos akys, nes visa sistema laikėsi ant tokių pusiau legalių santykių.
-Jei prireiktų, kompromatu visuomet galima pasinaudoti?
-Žinoma. Viena garsiausių vėlyvojo stalinizmo represinių kampanijų – Leningrado byla. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje apie 300 nomenklatūros darbuotojų Leningrade buvo represuoti neva kovojant su prabanga. Tačiau dokumentai liudija, kad Leningrade nieko antgamtiško nebuvo – viskas taip, kaip ir kituose regionuose: aukštas pareigas einantys darbuotojai turėjo tarnybinius butus, pagal sąrašus gaudavo baldus, kuriuos atgabendavo iš Vokietijos, ir t.t.
-Vis dėlto anksčiau stengtasi neafišuoti turtų. Šiandien – atvirkščiai. Kodėl?
-Sovietmečiu buvo pavojinga pasirodyti, kad gyveni geriau, nei likusieji. Viename laiškų, kurį gavo partinė kontrolės komisija, pilietė skundėsi aukštas pareigas einančio tarnautojo žmona. Ponia parduotuvėje, pamačiusi ilgiausią eilę, pasakė: „Ir ko jūs, kvailės, stovite? Mano namuose visuomet yra kavos, kakavos. Aš visada žinau, kuo pamaitinti savus vaikus. Prasta šeimininkė, kuri neturi uogienių atsargų“. Tarnautojo žmona sulaukė papeikimo. Tačiau šiandien žmonės gyvena geriau, todėl panašus incidentas įspūdžio nepadarytų. Rezonansą sukelia neeilinės situacijos.
-Poilsis brangioje jachtoje, skrydžiai išsinuomotu lėktuvu...
-Taip, tačiau, atsižvelgiant į ekonomikos sukrėtimus, kuriuos išgyvena rusai, neatmetu, kad kažkuriuo momentu ir vėl gali būti grįžta prie to, kai maisto produktai taps vertybe. Ir į tuos, kurie valgo sviestą, kiti žiūrės jei ne smerkdami, tai su pavydu.
Iš „19-ųjų Spalio revoliucijos metinių“ pramonės artelės pirmininko Kudriavcevo pranešimo Valstybės kontrolei apie banketą, vykusį 1946 m. viename pamaskvės rajono centrų.
„Reikia pažymėti, kad vakarinis banketas buvo prabangus. Ant stalų buvo šaltienos ir keptų paršelių, ryžiais įdarytų vištų, kukulių, juodųjų ikrų, įvairių dešrų, sūrių, sviesto, įvairiai patiektos avienos, iš saldumynų: šokoladinių tortų, riešutinių, grietininių, šokoladinių saldainių ir t.t. Iš vaisių: ananasų, kriaušių, obuolių ir t.t. Iš gėrimų: šampano, likerių, ypatingos kokybės konjako. Taip pat alaus ir papirosų“.
Partinės kontrolės komiteto atsakingojo kontrolieriaus I.V.Byšovo pažyma, 1950 m. rugsėjis
„Nuo 1943 m. lapkričio 30 d. iki gruodžio 25 d. Leningrado miesto darbo žmonių deputatų taryba komisinėse parduotuvėse įsigijo įvairių buities daiktų ir prabangos prekių už 305877 rublius. Tarp pirkinių: brazilinės dalbergijos medienos svetainė už 16,5 tūkst. rublių, du miegamojo komplektai – 565 tūkst. rublių ir arbatos servizas už 7 tūkst. rublių, o komunalinis bankas padengė visas šias neteisėtas išlaidas“.
1950 m. balandį bolševikų partijos Leningrado miesto komiteto sprendimu nurodyta atlaisvinti Leningrade neteisėtai užimtą butą, kuris priklausė generolui majorui F., tačiau jis jau kelerius metus čia negyveno. Bute rasta:
„19 lagaminų ir 16 dėžių su įvairiais daiktais, 114 kailių, šilko ir kitų medžiagų atraižų, kurių bendras ilgis – 750 metrų, stalo sidabro, 6 akordeonai, 4 rašomosios mašinėlės, 5 radijo imtuvai, 4 medžiokliniai šautuvai, 36 skirtingos poros batų, 39 kailiniai ir 19 skirtingų kailinių dirbinių, 19 kilimų ir didelis kiekis maisto produktų: bidonai su sviestu, dėžutės šokolado, razinų, kiaušinių milteliais ir pan., kurie nebetinkami vartoti. Be to, rastas didelis skaičius užsieninių monetų, buvusios carienės Aleksandros Fiodorovnos Romanovos įrėmintas portretas, vokiečių ordinų“.
