Niekas nepasikeitė. Maždaug porą mėnesių ištvėrę be Seinuose remontui uždarytos „Biedronka“ parduotuvės, lietuviai į ją sugrįžo. Iškart, vos tik ji užvakar, spalio 26-ąją, po remonto atvėrė duris.
Šeštadienį, trečią po remonto atidarytos parduotuvės dieną, ties ja esanti aikštelė nuo pat ryto buvo sausakimša automobilių su lietuviškais numeriais. Bet ar verta stebėtis? Koks lenkas eis pirkti duonos ar pieno į „Bedronką“ savaitgalį, kai keliu nuo Lazdijų traukia ir traukia ratuoti jų kaimynai?
Juoba kad darganotos savaitgalio dienos ypač tinka maistui skirtiems pinigams išleisti. Antra, čia pat – Vėlinės. Tad kone visuose lietuviškai klegančių pirkėjų vežimėliuose buvo prikrauta didesnių ar mažesnių žvakių.
Bet – ne alkoholio. Ir ne alaus. Vis dėlto Lenkija – ne Latvija, į kurią lietuviai sukaria kelią dėl to, kad prisipirktų gerokai pigesnių gėralų. Jei jau ir pirko kas nors „Biedronkoje“ svaigalų, tai gana saikingai. Nors žinantieji teigia, kad, nepalyginus kainų, „aklai“ Lenkijoje galima pirkti būtent alkoholį ir vaistus. Vis tiek bus pigiau.
Parduotuvėje – spūstys
Parduotuvėje kasininkės atkakliai kalba lenkiškai. O kaip kitaip? Juk Seinai – Lenkija. Ir nors dauguma, gal net 95 proc. tarp lentynų „Biedronkoje“ bezujančių pirkėjų yra lietuviai, jiems kasoje tenka arba palinksėti galva, arba atsakinėti lenkiškai.
Patrypčiojus kokia 15-20 minučių ties kasa nieko kita ir nelieka. Juoba kad perka lietuviai išties gausiai, tad ilgos eilės prie kasų nė negali ištirpti greitai.
„Ar neįkyrėjo lietuviai?“ – išslydo klausimas, kai Lenkijos lietuvis Adomas įsmeigė žvilgsnį į moteriškę, iš parduotuvės stumiančią vežimaitį, kone iki pusės prikrautą maltos mėsos.
„Kur jau ten įkyrės, mums gerai. Pinigais juk barstotės, – nusijuokė vyras. – Buvo laikas, kad mes pas jus važinėdavome pirkti maisto. Traukdavome ir į Lazdijus, ir į Alytų. Seniai viskas pasikeitė“.
Lietuvoje perka tik duoną
Šeši litrai riebesnio, kita tiek – liesesnio pieno bei kefyro. Makaronų pakuotės, arbatos, sausainių. Buitinė chemija, sviestas, aliejus, kava, vištiena, smulkina kiauliena, rūkyti ir šaldyti gaminiai, mėsos konservai, kapų žvakės. Tai – tik dalis prekių, kurias į automobilį sukrovė iš Viliaus į „Biedronką“ atvažiavę Vaidas ir Jolanta.
„Netoliese gyvena tėvai. Kas dvi savaites važiuojame jų aplankyti, visada pasiekiame ir Seinus. Jau treji metai, kai taip „kursiuojame“. Apskritai dar tada, kai nebeliko sienos, pradėjome sukti ratus į Lenkiją, tačiau ne taip dažnai, kaip dabar.
Tol, kol nuo rugsėjo „Biedronka“ buvo uždaryta remontui, pasiekdavome ir Suvalkus. Nuo Seinų tai vos 20 kilometrų. Ten yra ir turgus, ir ūkinės parduotuvės, ir avalynės bei drabužių. Viskuo apsirūpiname. Vilniuje perkame tik duoną“, – kalbėjo Jolanta.
Atsiskaityti eurais – brangiausia
Šeštadienį, spalio 27-ąją, konvertuodamas valiutą prekybos centras už 1 zlotą skaičiavo 0,252 euro. Arba, atvirkščiai, už eurą – 3,96 zloto.
Vis dėlto kortele ir dar eurais už prekes atsiskaito tik „neišmanėliai“. Mat daug verčiau mokėti grynaisiais (zlotais). Tuomet valiutų kursas yra palankesnis: už eurą - 4,2 zloto. O mokant kortele zlotais euro kursas siekia 4,08 – 4,10 zloto.
Ne šiaip sau, matyt, prie „Biedronkos“ yra pastatytas ir naujas bankomatas. Tie, kurie yra penkandę valiutos konvertavimo subtilybes, pirmiausia jame išsigrynina pinigų, ir tik tada eina į parduotuvę.
Kokybe neabejoja
„Dažniausiai prekėms Lenkijoje paliekame apie 100 eurų. O prekių kokybė tikrai ne prastesnė nei Lietuvoje, net – geresnė. Dar niekada jomis nenusivylėme. Pienas geras, ilgai nepasensta, mėsos konservai irgi labai skanūs.
Šįkart pirkiniams išleidome apie 150 eurų, bet prikrovėme jų pilną bagažinę. Devynių žmonių šeimai to pakaks maždaug dviem savaitėms.
Net nesukame galvos, kiek išleidžiame degalams. Nuo Vilniaus iki Seinų ir atgal pakanka maždaug 15 eurų, – patikino Vaidas. – Suprantate juk patys, koks yra brangus maistas Lietuvoje. Atlyginimai juk nekyla. Tad išlaidos degalams, palyginti su tuo, ką parsivežame, yra smulkmena“.
Įžvelgė apgaulę
„Žinote, kas čia vyksta? Ne kas kitas, bet mes, lietuviai, esame apgaudinėjami, – kirto iš Alytaus Seinus pasiekusi Danutė. – Dabar, atnaujintoje „Biedronkoje“, viskas fasuota, nebeliko sveriamų produktų. O už fasavimą juk reikia mokėti.
Turiu patirties. Anksčiau apsipirkdavome Lenkijoje nors kartą per mėnesį. Dabar matau, kad daugelio produktų svoris yra sumažėjęs, nes pakuotės tapo mažesnės. O kas kilogramo kainą bežiūri?
Tokio paties sviesto kaladėlė Lietuvoje kainuoja 3,09 euro, čia gi 0,89 centais pigiau. Ar verta tiek kelio dėl jo sukarti?
Reikia važiuoti gilyn į Lenkiją, į Suvalkus. Seinuose apsipirkti jau nebeverta. „Maudo“ čia lenkai lietuvius, bet jie lekia, neskaičiuoja, ir dar vienas kitą stumteli“.
Prisiperka ir vaistų
„Kone kas savaitę atvažiuojam pirkti ne tik maisto, bet prireikus – ir vaistų. Tai jau tapo įprasta. Gyvename Lazdijuose, tad kelio mums tėra vos 20 kilometrų.
O ir smalsoka buvo, ar po remonto „Biedronka“ kiek pasikeitė“, – prie parduotuvės savo artimųjų belūkuriuojanti, neįgaliojo vežimėlį po pastoge pristūmusi moteris noriai leidosi į kalbas.
„Cerebrinis paralyžius man. Parduotuvėje juk – grūstis, didelės eilės. Man ten nejauku, o ir kitiems kliūčiau“, – užsiminė.
Pasak šios moters, kaskart maistui Lenkijoje jos šeima išleidžia apie 50-100 eurų. Nemažai. Nes abiejų su vyru pajamos tėra neįgalumo pensija: vyro Dariaus ji sukasi apie 200 eurų, jos pačios – apie 300 eurų. Jiedu augina ir sūnų.
„Prekių štai tiek, – į su kaupu prikrautą vežimėlį ranka mostelėjo jos vyras Darius. – O kasos kvite – 238 zlotai (apie 60 eurų). Už kiaušinius, kelis kilogramus svogūnų, žvakių, daugybę jogurto, grietinę ir kitką. Pavyzdžiui, toks pat jogurtas Lietuvoje kainuoja apie eurą, čia – perpus pigiau.
Bandžiau skaičiuoti. Jei pirkinių reikia daugiau nei už 20 eurų, labiau verta atvažiuoti į Seinus, nei pirkti juos Lazdijuose. Ten prekių už tokią kainą parsinešame ant maišelio dugno.
Tėra tuščios tos kalbos, kad išvežame pinigus iš Lietuvos ir taip keliame Lenkijos ekonomiką. Patys verslininkai yra kalti. Dažnas jų tiekėjus riečia į ožio ragą – viską superka pigiai. O paskui nulupa devynis kailius nuo Lietuvos žmonių, viską pabrangindami dvigubai ar dar daugiau.
Lenkija mums, gaunantiems nedaug pajamų, yra išsigelbėjimas. Ir nesvarbu, ką bepirktume: ar maistą, ar vaistus, ar ūkines prekes, ar drabužius. Viskas joje pigiau, ir dar nė karto nenusivyliau. Esu ne kartą girdėjęs kalbas, kad kaimynų maisto kokybė prastesnė. Bet ar esi esi garantuotas, kad Lietuvoje ji geresnė“?
Teigia, kad daug sutaupo
Apie 40 eurų. Štai tiek pinigų išleido iš Simno (Alytaus raj.) į Seinus atvažiavusi Aušra. „Ne tik dėl maisto važiavau. Reikėjo ir vainikų – gėlių puokščių kapams papuošti. Tiek gėlių, kiek į juos prismaigstyta, Lietuvoje nė nebūna, o kaina čia perpus mažesnė.
Kava, skalbimo priemonės, cukrus, miltai, įvairių rūšių jogurtas – tai dažniausi pirkiniai. Esu paskaičiavusi, kad Lietuvoje visa tai perkant viskas būtų dvigubai brangiau“, – patikino Aušra.
Tai ką belieka pirkti Lietuvoje? „Nebent tai, ko pritrūksta“, – užsiminė.
Iš Kauno atvykęs Povilas Seinų „Biedronkoje“ paliko 260 zlotų – apie 65 eurus. Tai – maždaug ketvirtadalis to pinigų kiekio, kurį per mėnesį maistui išleidžia šio vyro šeima.
„Šeimoje dirbame dviese, mūsų pajamos sukasi apie 2 tūkst. eurų. Apsipirkti Lietuvoje mums vis tieks skausminga – labai brangus maistas. Kadangi šįkart iš Kauno važiavau į Lazdijus pas gimines, nutariau ir iki atnaujintos parduotuvės atvairuoti“, – sakė Povilas.
Apie 200 zlotų arba 50 eurų. Štai tiek „Biedronkai“ atriekė kaime greta Lazdijų gyvenantis Vygantas.
„Ir aliejus, ir margarinas čia daug pigiau. „Mlekovita“ sviesto puskilogramis parduotuvėje, mačiau, kainavo apie 13 zlotų (3,25 euro). Lietuvoje dabar gi 200 g kaladėlės kaina siekia 2,2 euro.
Bet sau mieliau perku margariną. Čia, Lenkijoje, jo dėžutė nė euro nekainavo. Ir mineralinio vandens visada prisiperku“, – kalbėjo Vygantas. Jis pats sakė gyvenąs kaime, tad nei pieno, nei kitų pieno produktų neperka – tebelaiko karvių.
Seinuose – lyg namie
„Lazdijuose gyvenu, tai Senuose jaučiuosi kaip namie. Kartais ir porą kartų per savaitę Lenkijoje apsiperku. Net ir duonos perku. Nedaug. Nes jos atsargų neįmanoma prisikrauti“, – sakė Jonas.
Už pirkinius – 3 l aliejaus, šviežią mėsą, įvairias dešras, kavą, limonadą, ėdalą šunims, buitinę chemiją – jis paklojo kone 200 zlotų (apie 50 eurų).
O gal jis ir pasmalsavo – atidžiau apsidairė, kaip atrodo atnaujinta „Biedronka“?
„Nieko ten nuostabaus, tik prekės lentynose išdėstytos kitaip, nei anksčiau. Būna, juk ir mūsų parduotuvėse viskas sumaišoma, kad tik žmogus, ieškodamas to, ko reikia, prisikrautų į krepšį ir to, ko nereikia.
Kitą kartą kai atvažiuosiu, žinosiu, kas kur padėta“, – šyptelėjo Jonas.
„Gavome viską, ko tik reikėjo. Nė pirkinių sąrašo iš anksto nebereikia sudaryti, viską mintinai žinome, – pasidžiaugė iš Veisiejų į Seinus atvykusi Aušrinė su Vilniuje gyvenančiu sūnumi Justu. – Perkame daug negendančio – šaldyto ar konservuoto maisto, tuo pačiu ir vaisių, daržovių, jei prireikia – ir valymo priemonių.
Ir pieno prisiperkame. Jis skanus, geras, daug išgeriame. Nepamenu, kada bebuvau parduotuvėje Lietuvoje“.
