Knygos apie namų ruošą
Kultūros darbuotojai Marijai Poltiovai daug reiškia praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio knygų apie namų ruošą kolekcija.
„Ištekėjau 1954-aisiais. Man buvo 18 metų. Kokia iš manęs šeimininkė? Iki santuokos nemokėjau išvirti kiaušinio ir nesugebėjau apsišluoti. Vestuvių proga gavau keturias vienodas knygas apie ruošą namuose. Su vyru jas perskaitėme ir nutarėme tvarkytis taip, kaip rašoma.
Su vyro tėvais gyvenome komunaliniame bute. Alioškos tėvai gyveno 12 kv. m kambaryje su nedideliu balkonėliu. Mes – penkių. Dar augo ir Liošos jaunesnysis brolis. Mums skyrė kampą, kurį atsitvėrėme širmomis iš paprastų lentų. Brėžinį vyras nusižiūrėjo vienoje padovanotų knygų. Taip gyvenome beveik septynerius metus“.
Pianinas „Zaria“
Fiziko Pavelas Rudniovo atsiminimuose – septintasis dešimtmetis ir pianinas „Zaria“. „Šis pianinas – mano vaikystės prisiminimų košmaras. Pats nemylimiausias daiktas bute! Kankino mane, kankino, o žmoniškai groti taip ir neišmokau.
Instrumento istorija įdomi. Mano senelis, Ivanas Aleksejevičius Rudniovas, daug metų orkestre grojo saksofonu. Orkestras pritardavo pasirodant dainininkei Klaudijai Šulženko. Sykį po jos koncerto siuvimo fabrike „Krasnaja šveja“ pačiame Maskvos centre K.Šulženko įteikė karališką tų laikų supratimu dovaną – pianiną „Zaria“.
Siuvyklos vadovas, patenkintas, kad priima tokią žvaigždę, džiaugsmingai jai pranešė, jog pinigus dovanai surinko visas kolektyvas. Tačiau liaudies artistės reakcija buvo netikėta: ją papiktino, kad iš tokiomis sunkiomis sąlygomis dirbančių merginų (tuomet vyriškų marškinių savikaina buvo 40 kapeikų) dar ir pinigus rinko.
K.Šulženko įkalbino pasiimti dovaną, tačiau po kelių dienų dainininkė fabriko viršininko kabinete stovėjo su pinigais, kuriuos reikalavo grąžinti darbuotojoms. O pianiną atidavė mano seneliui, kai mūsų šeimai „pramušė“ butą. Buvo ir fotografija, kurioje K.Šulženko viešėdama pas mus groja tuo instrumentu“.
Grafinas „Auksinis gaidelis“
Vairuotojas Sergejus Prochorovas pasakoja apie aštuntajame dešimtmetyje populiarų grafiną.
„Rodos, tai buvo žinomiausias Kirovo gamyklos aštuntojo dešimtmečio gaminys. Toks grafinas kainavo tik 2 rublius, o daiktas – naudingas. Mūsų bute jų buvo penki. Mano tėvams grafinus dovanojo dažnai, todėl jie visuomet stovėjo ant stalo ar indaujoje.
Prisimenu, kaip mums, vaikams, iš jo pildavo morsą – buvo smagu žiūrėti, kaip iš kakliuko liejasi skanus raudonas gėrimas.
Žiūrėdamas į tą grafinuką visuomet prisimenu vaikystę, savo gimimo dienas, tėvus. Neseniai pamėginau rasti šio keraminio šedevro autorių, tačiau tą padaryti ne taip paprasta“.
Ketaus puodas
Istorikei Irinai Karpačevai įstrigęs ketaus puodas devintajame dešimtmetyje.
„Mano senelė Marija Borisovna gimė kaime prie Tulos. Į Maskvą persikėlė ketvirtajame dešimtmetyje. Prisimenu, kad ketaus puodai ir didelės ketaus keptuvės buvo svarbiausi iš jos neįmantrių virtuvės rakandų. Juos močiutė saugojo ir veždavosi iš vieno buto į kitą.
Visuomet ją įkalbinėdavome pakeisti sunkius indus į šiuolaikiškesnius, lengvesnius. Tačiau atsakymas būdavo vienas: „Atsimink, anūkėle, pati skaniausia košė – virta ketaus puodelyje!“.
1985 m. močiutė gavo naują vieno kambario butą ir netikėtai paprašė nupirkti naujus virtuvės puodus. Parduotuvėje pamačiusi baltu emaliu dažytą ketaus puodelį nesusilaikiau nenupirkusi. O dar ir su šakėmis puodui į krosnį pašauti.
Kiek jai buvo laimės! Dabar tas stebuklingas puodelis – mano virtuvės talismanas. Tik močiutės košė buvo skanesnė“.
Plokštelių grotuvas
Verslininkui Dmitrijui Dankovui devintajame dešimtmetyje labai svarbus buvo elektrinis plokštelių grotuvas „Radiotechnika“.
„Mano plokštelių kolekcija buvo geriausia klasėje. Man pavydėjo visi vaikinai. Tiesa, kad nusipirktum retą plokštelę, reikėdavo ne vieną valandą stovėti eilėse prie „Melodijos“ parduotuvės, todėl praleisdavau pamokas. Už tai surinkau įdomią kolekciją. Ilgai įrašų klausiau nedideliu nešiojamu grotuvu „Junost“.
O „Radiotechnikos“ grotuvą nusipirkau jau pats, parduotuvėje Arbate. Jam užsidirbau taip pat pats, naktimis kraudamas vagonus“.
Lyginimo mašina
Devintąjį dešimtmetį prisimindama muziejaus darbuotoja Tatjana Kalugina pasakoja apie lyginimo mašiną „Kalinka-1“.
„Mano tėtis tuo metu dirbo skyriaus vadovu Valstybiniame specializuotame radijo ir televizijos institute. Čia jis gavo talonų apsipirkti parduotuvėje, kurioje be viso kito buvo ir lyginimo mašina. Beje, viena vienintelė. Iš tėčio kolegų niekas į ją nepretendavo, nes tuo metu mažai kas apie panašų įrenginį apskritai žinojo. O mūsų šeimoje buvo buitinės technikos kultas!
Pirkti lyginimo mašinos važiavome kartu su tėčiu, tiksliau, tėtis važiavo iš darbo mašina, o aš į parduotuvę atvykau metro. „Kalinka“ nuolat naudojomės iki pat 2016-ųjų, o ji nė karto nesugedo“.
„Ikea“ vazos
Mokytojai Tatjanai Chovanskajai daug reiškia „Ikea“ vazos, kurias gavo dešimtajame dešimtmetyje.
„Šios spalvingos vazelės – mylimiausi daiktai mano kambaryje! Aš 30 metų išdirbau mokytoja. Iš vaikų ir jų tėvų dažnai gaudavau dovanų. Dėl to visuomet nesmagiai jausdavausi. Visus puodelius, suvenyrus, statulėles saugau. Tačiau 1993 m. kovo 8-oji man itin įsiminė: tarsi susitarę vaikai padovanojo šias spalvingas vazeles – žalias, mėlynas, rausvas... Visi juokėmės. Tai buvo paskutiniai mano darbo mokykloje metai. Jau seniai esu pensijoje, bet pamenu visų savo mokinių vardus. Jie kartais paskambina, ir mes visada smagiai prisimename tą pavasario dieną“.
