Nuo nelygių pridrėkusių siauros šachtos lubų kapsi vanduo. Kai pataiko ant surūdijusių bėgių, kuriais kadaise važinėjo vagonai su urano rūda, garsas nuaidi toli. Rūdą iškeldavo į paviršių ir kraudavo į traukinius, kurie dundėdavo į Sovietų Sąjungą – ginklavimosi varžybos buvo įgavusios pagreitį.
„Prisimenu, kad, nepaisant to, kokia temperatūra būdavo viršuje, viduje visuomet būdavo karšta, – prisiminė Zdenekas Mandrholecas. – Jie (sovietai) su mumis galėjo daryti viską, ką įsigeisdavo“.
Nekainuojanti darbo jėga
Nedidelis čekų Jachimovo miestelis įsikūręs netoli Vokietijos sienos. Mūsų 87-erių gidas pernelyg silpnas, kad nusileistų į šachtą, tačiau jis puikiai pamena, kaip visa tai atrodo.
Z.Mandrholecas – buvęs politinis kalinys. Šaltojo karo metais kasyklose jis išdirbo septynerius metus. Čia vyras kasė urano rūdą branduoliniam sovietų ginklui.
Jachimovą supantys kalnai pilni urano. Pirmą sykį urano rūda čia buvo aptikta XIX a. pabaigoje, tačiau tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai į valdžią Čekoslovakijoje atėjo komunistai, uraną imta išgauti dideliais kiekiais.
Gausiausia gavyba buvo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai regione veikė 12 urano šachtų, rašo bbc.com.
Didžioji dalis čia dirbančiųjų buvo tokie politiniai kaliniai ir disidentai, kaip Z.Mandrholecas.
Po Jachimovo kalvomis buvo išraustas ištisas radioaktyvus labirintas, o aplink miestą pastatyti lageriai, kuriuose laikyti politiniai kaliniai. Jie buvo nekainuojanti darbo jėga, apie kurios apsaugą nuo radiacijos itin ir nereikėjo sukti galvos.
Netoli įvažiavimo į miestelį tebestovi raudonų plytų bokštas. Jį Z.Mandrholeca vadina „mirties bokštu“. Čia suversdavo urano rūdą, o kaliniai dirbdavo be menkiausios apsaugos.
Tuo laiku nelaimingi nutikimai šachtose būdavo įprasti: skliautai įlūždavo, užgriūdami žmones.
„Pamenu, sykį lūžo atramos ir vienas mūsiškių įkrito į vertikalų plyšį, iš kurio jį kelias dienas traukėme dalimis“, – kosėdamas pasakojo Z.Mandrholeca.
Vyras į lagerį pateko 1953 m. už tai, kad pamėgino bėgti iš šalies. „Tokius atvejus aptarinėdavome naktimis – kartais ir iki pat ryto“, – pridūrė senolis.
Visas uždarė, vieną paliko
Tos šachtos, kuriose dirbo Z.Mandrholeca, jau seniai uždarytos. Vienintelė veikia iki pat šių dienų, tik iš jos nebekasa urano rūdos. Šachtos reikia, kad būtų papildomi radioaktyvaus vandens atsargos.
Jachimovo apylinkėse – gausybė apleistų, pusiau sugriuvusių pastatų. Tačiau vienas baltas statinys išsiskiria savo ištaigingumu. Tai – „Radium“ rūmai.
Šiandien Jachimovas didžiuojasi esąs kurortas, kuriame gydoma radonu. Vietovė laikoma vienu geriausių balneoterapijos kurortų Čekijoje.
„Radium“ rūmai buvo pastatyti 1912 metais, kai paaiškėjo, jog greta tekantis vanduo turi vertingų savybių.
Šiandien radioaktyviomis radono dujomis prisotintas vanduo gydymui pasitelkiamas tik atsižvelgiant į susirgimus ir bendrą paciento būklę ir tik tuo atveju, kai akivaizdu, jog gaunama nauda bus didesnė nei patiriama žala.
Požeminiai vandenys metai po metų plauna radioaktyvias uolienas. Ir nors iš pirmo žvilgsnio mintis pasinerti į tokį vandenį atrodo nutrūktgalviška, „Radium“ rūmų medikai tvirtina priešingai.
Atvažiuoja jau 30 metų
„Radono vonios teikia dvigubą naudą, – aiškino vyriausiasis medikas Jindrichas Masikas. – Pirma, toks vanduo turi priešuždegiminį efektą. Antra, jis nuskausmina. Tam tikra prasme tai – analgetikas, panašiai kaip morfinas, tik veikia kur kas ilgiau. Mes pasitelkiame labai nedideles radiacijos dozes, kad pacientui nepadarytume jokios žalos“.
Į šį SPA žmonės atvyksta su pačiais įvairiausias negalavimais: nuo neurologinių iki artrito ir podagros.
Vienas gydytojo J.Masiko pacientų – Vaclavas Pucelikas. Vyrą kankina chroniški sąnarių skausmai. Jo teigimu, gydymo įstaigoje taikomų procedūrų teikiama nauda viršija bet kokias neigiamas pasekmes. V.Pucelikas gydytis į Jachimovą atvyksta 30 pastarųjų metų. Kas metus – po 24 dienas.
„Niekaip negalėjau numalšinti skausmo, kol negavau patarimo išmėginti radono vonias. Atvykęs čia, sykį per dieną 20 minučių mirkstu vonioje. Tačiau dėl radiacijos taip galima gydytis tik sykį per metus“, – kalbėjo pacientas.
Nuolatinį lankytoją gerai žino visi medikai ir aptarnaujantis SPA viešbučio personalas.
Turtingi svečiai arabai sėdi didelėje „Radium“ rūmų restorano salėje. Čekai ir rusai mieliau renkasi barą oranžerijoje, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į žalią prižiūrėtą pievelę.
Iš vestibiulio pusnuogių moterų skulptūros abiejose kilimais nuklotų laiptų pusėse kviečia pakilti į prabangiai įrengtus numerius.
Gydomosios vonios su radioaktyviu vandeniu telkšo cokoliniame aukšte.
V.Pucelikas noriai prisiėmė gido vaidmenį. Jis atidaro medines ir stiklines duris, ant kurių – įspėjantys ženklai su puikiai visiems pažįstamais radiacijos simboliais.
Svajonė apie Šveicariją
Žiūrint į visa tai neįmanoma pamiršti ne tokios jau senos kurorto praeities, kai dabar jau apleistuose labirintuose būdavo išgaunamas uranas sovietų atominei bombai.
Šios temos tiek darbuotojai, tiek kurorto svečiai vengia. Tiesa, ir buvęs politinis kalinys Z.Mandrholeca neprieštarauja, kad kurortas užsidirba iš to, kas liudija buvus prieš savo valią dirbusius šachtininkus.
Ir kai jis užsuka į „Radium“ rūmus, rodos, netgi didžiuojasi tuo, ką mato.
„Tai buvo nepateisinamas eikvojimas – praktiškai dykai atiduoti urano rūdą Sovietų Sąjungai, – kalba senolis. – Jei ją būtume panaudoję savo šalies interesams, gyventume kaip Šveicarijoje. Vietoj to čekai čia arė lyg vergai“.
