„Infliacija daro savo ardomąjį darbą. Natūralu, kad pragyvenimo lygis Lietuvoje kyla, ypač kyla būtinųjų paslaugų, bet nemažą laiką kilo ir maisto produktų grupėje. Dažniausiai nuo fiksuotų socialinių išmokų ar kitų valstybės išmokų priklausantys žmonės, įskaitant ir pensininkus, labai sunkiai susidoroja su infliacijos iššūkiais, nes jų pajamos nekyla tokiu tempu, kokiu kyla būtiniausių maisto produktų krepšelio kaina“, – BNS sakė G.Nausėda.
Pasak jo, nors nominalios žmonių pajamos auga, didėja ir pati skurdo riba, o augant pragyvenimo sąnaudoms, vis daugiau žmonų neįtelpa į aukščiau skurdo ribos esančio standarto ribas.
„Be to, vidutinis infliacijos rodiklis nebūtinai atspindi absoliučiai visus Lietuvos žmones. Nepasiturinčiai gyvenantys žmonės dažniausiai kur kas didesnę savo pajamų dalį yra priversti skirti būtiniausiems maisto produktams ir paslaugoms, todėl jų kainai augant sparčiau nei vidutinis infliacijos rodiklis, šių žmonių asmeninė infliacija taip pat natūraliai yra didesnė nei oficialiai matuojama Statistikos departamento“, – aiškino G.Nausėda.
Ekonomisto teigimu, siekiant mažinti skurde gyvenančių žmonių skaičių, visų pirma reikia didinti per biudžetą perskirstomo bendrojo vidaus produkto dalį, generuojant didesnius finansinius išteklius į labiausiai nepasiturinčius gyventojus nukreiptai socialinei politikai.
„Socialinės išmokos nuo 2018 metų pradėtos indeksuoti, bet, kaip dažniausiai būna, to indeksavimo nepakanka 100 proc. kompensuoti perkamosios galios praradimų. Pensijų indeksavimas bent jau šiuo metu turėtų užtikrinti ne mažesnį jų didėjimą nei infliacijos rodiklis, nes pensijų didėjimas yra susietas su darbo užmokesčio fondu, o darbo užmokestis statistiškai šiuo metu auga sparčiau nei infliacija“, – sakė G.Nausėda.
Pasak jo, kol situacija yra tokia ir dirbančiųjų skaičius nemažėja, toks indeksavimo modelis leidžia pensininkams tikėtis pastovaus arba labai nesmunkančio pragyvenimo lygio.
„Bet jeigu ateityje situacija pasikeis, tarkime, pradės mažėti dirbančiųjų skaičius, indeksavimas gali būti nepakankamas infliacijai kompensuoti ir tada tas skurdo paūmėjimas gali būti dar ryškesnis“, – teigė ekonomistas.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 650 tūkst. asmenų, kurie sudarė 22,9 proc. visų šalies gyventojų – 1 procentiniu punktu daugiau nei 2016 metais. Skurdo rizikos riba pernai buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų bei dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste pernai gavo 17,3 proc. (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 11,7 proc., kituose miestuose – 26,1 proc.), kaime – 34,4 proc. gyventojų. Pernai, palyginti su 2016-aisiais, skurdo rizikos lygis mieste padidėjo 1,7 procentinio punkto, kaime – sumažėjo 0,4 procentinio punkto.
