Vėliau jo startas buvo atidėtas iki 2018-ųjų, paskui – iki 2019-ųjų pradžios. Tačiau toks teisės aktas Lietuvoje vis dar nėra priimtas, nors ir ilgai rengtas, ir Vyriausybės palaimintas.
Finansų ministerija, siūliusi atsiskaitymus grynaisiais leisti tik iki sumos, kuri neviršija 3 tūkst. eurų, aiškino, jog tai padėtų kovoti su šešėline ekonomika bei tarptautinio terorizmo finansavimu. Tačiau dabar jau darosi aišku, kad toks įstatymas būtų morališkai netgi senstelėjęs.
Iki šiol grynaisiais vykdoma daugiau nei pusė atsiskaitymų. Kitaip ir negali būti, kai būtent tokia forma pensijų sulaukia dešimtys tūkstančių šalies senjorų, kuriems išmokos pristatomos į namus.
Jų įpročių greičiausiai nebepakeisi, bet didelė dalis žmonių renkasi naujoviškus mokėjimo būdus.
Lietuvos banko atliktos apklausos duomenimis, pernai mokėjimo kortelę turėjo 90 proc. suaugusių šalies gyventojų. Per metus nuo 14 proc. iki 49 proc. išaugo gretos tų, kurie naudojosi bekontaktėmis kortelėmis. Nieko nuostabaus, nes keičiant bankai išdavinėja būtent tokias.
Bene įdomiausia, kad nuo 2017-ųjų iki 2018-ųjų net trečdaliu pagausėjo žmonių, kurie atsiskaitydami pirmenybę teikia mokėjimo kortelėmis, o ne gryniesiems. Tokių tarp apklaustųjų buvo 62 proc.
Negana to, sparčiai gausėja besirenkančių kitokius mokėjimo būdus. Per metus net keturis kartus išaugo besinaudojančių Lietuvos elektroninių pinigų įstaigų paslaugomis gretos ir net penkis kartus – tų, kurie pasirinko užsienio mokėjimo paslaugų teikėjus.
Itin sparčiai plinta atsiskaitymai išmaniaisiais telefonais, ypač po to, kai trys pagrindinės telekomunikacijų įmonės pasiūlė savo klientams bendrą paslaugą – susimokėti už nedidelės vertės pirkinius vien savo įrenginiu nuskenavus QR kodą ar perversti pinigų kitiems šios sistemos naudotojams. Galima neabejoti, kad smulkių mokėjimų rinkoje tokia naujovė greitai paplis.
Bet grynieji pinigai tikrai išliks dar ilgai. Pirmiausia atsiskaitant išmaniuoju telefonu ar bekontakte kortele (jei neįvedamas PIN kodas) ribojama suma, kuri paprastai siekia iki poros ar trijų dešimčių eurų. Antai, kaip parodė ta pati centrinio banko apklausa, iš neturinčių sąskaitos banke arba kredito unijoje asmenų beveik penktadalis nurodė pajamas gaunantys tiesiog į rankas.
Vis dėlto įdomiausia, kas lemia žmogaus pasirinkimą susimokėti vienu arba kitu būdu.
Net 27 proc. apklaustųjų teigė, kad mokėjimo kortele jiems buvo leidžiama atsiskaityti tik tais atvejais, kai suma viršijo prekybininko nustatytą minimalią ribą.
Vos septyni procentai gavo nuolaidą, jei sutiko mokėti kortele, užtat net 25 procentams ji buvo pasiūlyta už atsiskaitymą grynaisiais. Juk netgi kai kuriose degalinėse benzino ar dyzelino galima įsigyti šiek tiek pigiau, jeigu iš kišenės trauki banknotus, o ne banko kortelę.
Kodėl taip yra? Prekybininkai priežastis įvardiję jau seniai – kaltas bankų godumas. Anksčiau už galimybę naudotis kortelių skaitytuvu bankai lupdavo net 2 procentus mokamos sumos.
Dabar kai kuriais atvejais įkainis sumažintas iki vieno, kai kuriais – iki pusės procento. Tačiau bent jau smulkiajam verslininkui ir tai yra palyginti didelės išlaidos, todėl jis ir reikalauja iš kliento už pigesnį pirkinį mokėti grynaisiais.
Anot Lietuvos bankų klientų asociacijos generalinio direktoriaus R.Paukštės, elektroniniai mokėjimai prekybos vietose įgautų didesnį mastą, o grynieji liktų atsarginiu variantu, jei nebenaudoti grynųjų būtų suinteresuoti tiek pirkėjas, tiek ir prekybininkas – tai yra jei jie abu jaustų tokio atsiskaitymo naudą.
Grynuosius itin mėgstančios Vokietijos centrinis bankas atliko vertą dėmesio tyrimą – lygino atsiskaitymo būdų trukmę. Paaiškėjo, kad mokėdamas banknotais ar monetomis iki 10 eurų klientas vidutiniškai sugaišta beveik 18 sekundžių. Jei atsiskaitoma kortele su PIN kodu, vidutinis laikas siekia 23,3 sekundės. Kortelė nugali tik tais atvejais, kai mokama daugiau kaip 100 eurų, nes tada grynaisiais atsiskaityti trunka kone minutę.
Kad ir kaip būtų, nuolat įvairėjantys elektroniniai mokėjimo būdai ir toliau stums grynuosius pinigus iš sosto.
Prie to gerokai prisidėjo ir naujos finansinių technologijų įmonės, kurios renkasi Lietuvą jai iškėlus tikslą tapti šios srities lydere jei ne visoje ES, tai bent mūsų regione.
Taigi ar ne laikas tiesiog numarinti seniai parengtą projektą riboti banknotų paplitimą?
Galbūt kur kas geriau pasekti kai kurių valstybių geraisiais pavyzdžiais ir taikyti ne rimbo, bet meduolio principą, kaip siūlo asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“. Ji priminė, jog Pietų Korėja, dar prieš porą dešimtmečių pasiūliusi mokesčių lengvatų atsiskaitantiems elektroniniu būdu, pasiekė, kad dėl to į biudžetą surenkama milijardu eurų pajamų daugiau nei anksčiau.
Pavyzdžių yra ir arčiau. Štai Bulgarijoje, jei pilietis 80 proc. gautų pajamų išleidžia elektroniniu būdu, jis turi teisę susigrąžinti 1 proc. pirkinių sumos (maždaug iki 255 eurų per metus). Šiuo atveju nereikia jokio draudimo, nes šešėlinės ekonomikos įtaka mažinama sudarant galimybę pačiam žmogui gauti apčiuopiamos naudos.
Kuriuo keliu pasuks Lietuva? Žinoma, spręs valdžia. Tačiau žiūrint į tendencijas galbūt būtų protingiausia palikti taip, kaip yra.
