Jau 15 metų du kartus per metus 68 metų vilnietė R.Braškienė išsiruošia į kelionę po užsienio šalis.
Pensininkė atostogas planuoja iš anksto. Kelionėse visuomet jai kompaniją palaiko vyras, kartais vyksta ir draugės, kuriuos ji taip pat užkrėtė kelionės virusu.
Keliones planuoja Europoje arba šalyse, kurias galima per šešias ar mažiau valandų pasiekti lėktuvu.
Mat ilgiau jos vyras nelabai išsėdėtų lėktuve, be to, prailgsta kelionė.
Erzina kalbos apie ligas
„Nors aš jau 8 metai pensijoje, vis toliau dirbu. Kada nors išeisiu į pensiją. Čia kaip Dievas duos, – pasakojo R.Braškienė. – Dirbu, kad galėčiau keliauti.“
Ji save laiko optimiste. Moters teigimu, jeigu būsi surūgęs, bus tik blogiau – tavęs baidysis žmonės. Moteris pati pastebėjo, kad jai nemalonu bendrauti su kitais pensininkais, kurie tik skundžiasi ir dejuoja.
Ji mieliau renkasi jaunesnius pašnekovus: „Nemėgstu bendrauti su senomis moterimis, nes jos tik apie ligas kalba. Jaunesnės tai ir bernus apkalba. Vis įdomiau.“
Jeigu R.Braškienė nedirbtų įmonės „Lietuvos draudimas“ vadybininke, jai būtų sunku vien iš pensijos, kuri siekia apie 400 eurų, susitaupyti kelionėms.
„Nors vis tiek važiuočiau, atidėčiau pinigų bent vienai kelionei per metus“, – sakė dirbanti pensininkė.
Turkijoje – geriausia
R.Braškienė dažnai atostogauja Turkijoje, yra apsilankiusi ir Kipre, Ispanijoje, Tenerifėje, Graikijoje. Tačiau labiausiai jai patinka Turkijoje.
„Čia kaip į Palangą, – tikino R.Braškienė apie savo beveik kasmetes keliones į Turkiją. – Ten ir geri orai garantuoti, ir žmonės draugiški, ir alus labai skanus.“
Turkiją ji yra išmaišiusi ir ten apsilankiusi net 7 kartus per pastaruosius 15 metų.
Anglijoje gyventi nenorėtų
Moteris keliauja jau 50 metų – nuo jaunystės. Anksčiau, kai nebuvo galima išvykti už Sovietų Sąjungos ribų, ji keliaudavo po Latviją, Rusiją arba Lietuvą.
Praėjusią vasarą važiavo palei Nemuną, aplankė panemunės pilis. Jeigu yra laisvas savaitgalis ir nereikia dirbti, ji taip pat leidžiasi į keliones po Latviją, ypač mėgsta Latvijos pajūrio kurortą Jūrmalą, kurį automobiliu galima pasiekti per 4 valandas.
Daugiausia laiko svetur ji yra praleidusi Anglijoje, kur gyvena būrys giminių.
Prieš išvykdama moteris visada sudaro lankytinų vietų sąrašą. Svetur nuvykusi lankosi muziejuose arba parodose, kurios nemokamos. Tačiau užsienyje gyventi nenorėtų.
„Man labai gražu apžiūrėti svetimą šalį, bet kai parvažiuoju į namus, man čia yra gražiausia. Niekada nevažiuočiau į Angliją gyventi. Ką ten emigrantai mato? Nieko. Tiktai darbas, namai, darbas. Neįdomu.
O man patinka grybauti, todėl labai mėgstu rudenį. Lietuvoje – geriausias klimatas“, – sakė moteris.
Ji svajoja kada nors apsilankyti Italijoje, mat tai šalis, kurioje dar neteko lankytis: „Noriu pamatyti Romą, Veneciją.“
Aistra – varlių kolekcija
Kelionėse sau suvenyrų neperka, bet nepamiršta parvežti dovanų vaikams ir keturiems anūkams.
Kartais tai papuošalai, arbata, prieskoniai arba drabužiai.
Jeigu pasitaiko įdomi varlė, ji papildo savo jau maždaug 300 varlių kolekciją. Ir moters pirštus puošia žiedai su varlėmis. Moteris ir į Kaziuko mugę ėjo ieškoti išskirtinių varlyčių.
R.Braškienė tik apgailestauja, kad dėl darbų gausos ir savaitgalinių kelionių po Lietuvą ji neturi laiko dalyvauti varles kolekcionuojančių žmonių asociacijos veikloje. „Nebespėju“, – atsiduso pensininkė.
Ji jau suplanavusi savo kitą kelionę šį pavasarį – į Juodkalniją. O kai neturės sveikatos keliauti toliau už Lietuvos ribų, „suksis vietoje“.
„Nesu naminis žmogus. Man geriau išvykti, pasižiūrėti. Mane yra praminę varle keliauninke, ir man tai tinka“, – sakė R.Braškienė, kurios švarko atlape puikuojasi segė su varle.
