Panevėžietė Laura tais pačiai batais avi rudenį, žiemą ir pavasarį.
„Kada sezonas, batsiuviui negaliu nunešt, nes neturiu kuo apsiauti: tapkutėm dar šaltoka, neseniai oras sušilo ir sniegas nutirpo“, – „Lietuvos ryto“ televizijai sakė panevėžietė Laura.
Dėl 10 cm trumpesnės kojos moteris gali dėvėti tik specialią avalynę.
„Aš nuo pat gimimo esu neįgali. Vaikystėje man batai buvo siuvami pagal specialų užsakymą, o dabar yra būtinybė, kadangi atsirado lydinčios ligos“, – kalbėjo moteris.
Valstybės lėšomis kompensuojamą specialią avalynę negalią turinti moteris gali gauti kartą per metus.
„Suaugusiajam ortopedinė avalynė skiriama skiriama vieną kartą per metus, tačiau jei skiriama pirmą kartą, pirmais metais gali gauti dvi poras. Tačiau antrą porą ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po pirmosios gavimo“, – aiškino Panevėžio ligonių kasos atstovas Edgaras Voras.
Jo teigimu, žmogus pagalvoja: jei jis turi anksčiau įsigytas basutes, užsisakys pusbačius, o pusbatis – universalesnis daiktas, todėl po to laukia žieminių batų poros.
„Ar per 180 dienų kasdien einant pėstute į darbą, iš darbo, dirbant ūkio darbus ir visus kitus, viena batų pora tarnautų tiek, kiek mums paskaičiavo, kad tarnautų“, – klausė Laura.
Moteris nekantriai laukia vasaros, kada jau galės įsispirti į naujas basutes. Jų turės užtekti ne vienai vasarai. „Prašysiu, kad vyras ant rankų nešiotų, kad kuo ilgiau basutės tarnautų, nes kito kelio nėra“, – nelinksmai juokavo Laura.
Nemokamai gautą ortopedinę avalynę labai saugo ir pensininkė Elena. „Iš parduotuvės aš nieko negaliu nusipirkti, mano kojų pirštai sulipę vienas ant kito, todėl man parduotuvės batai trina kauliuką“, – atvirai dėstė moteris.
Ji neskuba išmesti ir nudėvėtų batų. „Pasaugau, kaip nesaugosiu. Kai numirsiu, išmes, o kol gyvenu, saugau“, – kalbėjo Elena.
Ligonių kasos aiškina, kad valstybės lėšomis gaminami batai yra patvarūs ir turi tarnauti ilgai.
„Jei suplyšo, klausimas, kokia priežastis: ar akmenis spardė, ar brokas? Jei brokas, žmogus kreipiasi į įmonę, jam taiso. O jeigu tiesiog sunešiojo? Avalynė siūnama tikrai iš kokybiškų medžiagų, sertifikuotų, natūrali oda, padai geri, aukštos technologijos, labai brangi avalynė“, – televizijai kalbėjo E.Voras.
Tik panevėžietė Laura turi kitą nuomonę: „Nešiojant batus kiekvieną dieną kar ir kažin kokie kokybiški būtų, bet jie tikrai amžių netarnaus“.
Neįgalieji sako, kad įpirkti ortopedinės avalynės savo lėšomis nepajėgia. Pavyzdžiui, basutės kainuoja apie pusantro šimto eurų. Tai – daugiau nei kai kurių neįgalumo pensija.
Dvejus batus per metus gali gauti tik tam tikrą negalią turintys vaikai, dalis cukriniu diabetu ir reumatoidiniu artritu sergančių asmenų.
