Socialiniai darbuotojai teigė, kad dažniausiai vienintelė apsaugos priemonė – pozityvi komunikacija, o jeigu nepavyksta, jiems tenka gintis savo rankinėmis, tačiau dažnai net ir tai nepadeda.
Jie taip pat įsitikinę, kad už nesaugų darbą nėra deramai atlyginama – dauguma socialinių darbuotojų šalyje gauna kiek daugiau nei 600 eurų, tai paskatina ir šiuo metu egzistuojantį darbuotojų trūkumą, didėjantį darbo krūvį esamiems socialiniams darbuotojams, taip pat nesudaromos galimybės kelti kvalifikaciją.
LSDA prezidentė Jūratė Tamašauskienė V.Kudirkos aikštėje kalbėjo, kad nuolatos klausiama, kaip darbuotojams apsiginti socialinio darbo lauke, kur baigiasi darbuotojų atsakomybės ribos, ar dėl visų socialinių skaudulių ir tragedijų kaltas socialinis darbuotojas.
„Reikalaujame visaverčiai įvertinti socialinių darbuotojų darbo sąlygų saugumą, sudaryti darbo saugos specialistų, socialinių darbo praktikų ir asmenų, atsakingų už socialinių paslaugų valdymą, darbo grupę, kuri išanalizuotų minėtas problemas ir pasiūlytų realius ir efektyvius šių problemų būdus“, – teigė J.Tamašauskienė.
Darbuotojai reikalavo atsakingų valdžios institucijų sprendimais sureguliuoti aiškią ir nuoseklią socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų atlyginimo didinimo sistemą. Nuosekliai kasmet atlyginimą didinti ne mažiau kaip 20 proc., iki kol jis pasieks vidutinį darbo užmokestį.
„Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad šiais metais 70 proc. šalies savivaldybėse dirbančių socialinių darbuotojų atlyginimas „į rankas“ tesiekia 650 eurų. Ar tik tiek vertas socialinis darbuotojas profesionalas? Socialinių paslaugų srities darbuotojo atlyginimas, lyginant su kitomis viešajame sektoriuje veikiančiomis profesijomis, yra vienas iš mažiausių, o gal net pats mažiausias.
Nuolat iš valdžios atstovų girdime: vieniems atlyginimas mokamas iš valstybės dotacijų, kitiems iš savivaldybės finansavimo ir pan. Ką reiškia ši informacija mums? Ar mes mažiau dirbame? Ar socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeimomis, priklausomybių turinčiais ar neįgaliaisiais asmenimis, blogiau dirba? Kodėl mes esame priešinami?“, – kalbėjo J.Tamašauskienė.
Buvo kvestionuojama ir prezidento Gitano Nausėdos gerovės valstybės idėja.
„Mes, socialiniai darbuotojai, puikiai išmanome demokratinės visuomenės gerovės valstybės modelius ir socialinių darbuotojų vaidmenį, siekiant užtikrinti visuomenės nario socialinę gerovę. Deja, nors Lietuvoje gerovės sąvoka dabar „ant bangos“, panašu, kad socialinių darbuotojų vieta, kuriant mūsų šalies gerovės valstybę – „nuo bangos“. Jauni ir kūrybingi, turintys pašaukimą ir potencialą žmonės neina dirbti šio darbo.
Jaučiame, kad socialinio darbuotojo profesijos įvaizdžio ir prestižo stiprinimas tampa tik paties socialinio darbuotojo problema. Ant vieno plakato užrašėme: „Gerovės valstybė be socialinio darbuotojo“. Ar tokios gerovės valstybės reikia Lietuvai? Kartais atrodo, kad socialinio darbuotojo greitai neteksime dėl nesaugių darbo sąlygų ir žemo atlyginimo“, – nuogąstavo J.Tamašauskienė.
Istorijos iš pirmų lūpų
Protesto akcijoje dalyvavo ir iš Kauno atvykusi Eglė Valauskienė, dirbanti Respublikinėje Kauno ligoninėje Psichiatrijos klinikoje Aleksoto sektoriaus socialine darbuotoja – administratore. Ji teigė, kad ateityje, jei situacija nesikeis, turi planų pakeisti darbą, tačiau ši mintis baugina ir kelia nežinomybę.
„Kai pradėjo kurtis ši profesija, aš irgi buvau jos pradininkė. Mūsų patriotizmas ir entuziazmas buvo begalinis, galėjome dirbti ir dieną, ir naktį, pas klientus sėdėti tiek, kiek reikėjo. Tada mums visiškai nerūpėjo atlyginimas, nes mes galvojome, kad kažkada jis bus teisingas, dirbsime atsakingai ir galėsime gauti orų atlyginimą, neturėsime galvoti, ką dirbti papildomai. Deja, situacija nesikeičia, priešingai – ji blogėja, nes mes prarandame entuziazmą“, – teigė E.Valauskienė.
Moteris pasakojo, kad anksčiau dirbo dėstytoja ir prašydavo 25 studentų grupės pakelti ranką tiems, kurie ateityje planuoja dirbti šį darbą. Rankas pakeldavo vienas arba du studentai, kiti baigdavo todėl, kad išvažiuotų į užsienį, o viskas tik dėl to, jog atlyginimai šios profesijos asmenų netenkina.
„Dirbant su pacientais, turinčiais psichikos sutrikimų, kiekvieną dieną kažkas nutinka. Visada turi taikytis prie žmogaus, nes jis gyvena savame pasaulyje. Visada turi klausyti tokių pasakojimų, kurie dažniausiai neatitinka tikrovės, girdi apie kosmosą, nerealius dalykus.
Pavyzdžiui, neretai važiuojame pas pacientą į namus, kartais jį lydime, nes namiškiai nenori jo įsileisti. Už durų stovėdami mes pasakome, kad atvykome, tarkime, iš butų ūkio, nes jie savo sesers neįleidžia į butą, nepasiima iš ligoninės. Atidaro duris ir staigiai bando uždaryti. Kartą aš įkišau koją į tarpdurį ir man ją prispaudė, nes pamatė, kad stovi jų sesuo ir socialinis darbuotojas iš ligoninės“, – prisiminė E.Valauskienė.
Socialinė darbuotoja taip pat pasakojo, kad nutinka ir tokių atvejų, kai palydėtas klientas užrakina duris iš vidaus ir neišleidžia socialinio darbuotojo iš namų.
„Žinoma, jei būtume dviese, būtų daug drąsiau. Tada stengiamės nusiraminti, nes dažniausiai žmogų pažįstame. Pradedi su juo ramiai kalbėti, stengiesi ieškoti išeities, galvoji, kuriame aukšte esi ir ar būtų įmanoma išlipti pro langą. Būna taip, kad sakai, jog girdi atvažiuojančią policiją ir tada jis duris atrakina“, – apie tai, kokių idėjų reikia sugalvoti, norint sėkmingai ištrūkti iš paciento namų, pasakojo E.Valauskienė.
Palaiko šį darbą dirbančius tėvus
Į protesto akciją atvyko ir Linas, kurio mama Gražina taip pat socialinė darbuotoja, daugiau nei dešimt metų dirbanti Mažeikiuose. Vyriškis pasakojo, kad čia dalyvauja iš solidarumo ir palaiko šiuos žmones, nes, pasak jo, atlyginimai tikrai neatitinka tikrovės. Jo mama, kaip ir visi susirinkę asmenys į protesto akciją, taip pat patiria negandas ir bėdas, kurios laukia šių žmonių kiekvieną dieną.
„Visos šios bėdos, apie ką kalba šiandien susirinkę socialiniai darbuotojai iš tikrųjų egzistuoja. Apstu įvairiausių pavojų, o pats pagrindinis dalykas, vienareikšmiškai, yra tas, kad šių žmonių atlyginimai tikrai neadekvatūs tam darbui, ką jie daro kiekvieną dieną. Darbo sąlygos tikrai prastos, o atlyginimas mažas. Teisės aktai šiandien negarantuoja jokių priemonių, kurios galėtų apginti tuos žmones. Mano mamai tekę būti apstumdytai, šunys sudraskę rūbus, laimei, kažko rimtesnio pavyko išvengti“, – teigė Linas.
Klaipėdietis Saulius Liekis, dirbantis Klaipėdos psichikos sveikatos centre, pasakojo, kad tenka susidurti ir su labai nemaloniomis situacijomis, dirbti socialiniams darbuotojams nepriklausantį darbą.
„Mano diena nenuspėjama, nes dirbu sveikatos priežiūros srityje, kartais ji būna labai sudėtinga. Būna atvejų, kai iškviečia aplankyti pacientą, tenka atlikti hospitalizaciją, o jis neįsileidžia į namus, tad važiuoji su policija. Nemažai dirbu su antisanitarinėmis sąlygomis, kai žmonės sensta, jie užverčia savo butus šiukšlėmis, o socialiniai darbuotojai, nors jiems ir nepriklauso – neša jas į konteinerius. Neretai tenka išgabenti iš namų ir žiurkes“, – pasakojo S.Liekis.
