Žmogiškųjų išteklių specialistai dažnai sako „būkite savimi“. Ką tai reiškia darbo pokalbyje?
Svarbiausias patarimas – nesistenkite įtikti darbdaviui. Nemeluokite jam norėdami atitikti stereotipiškai priimtiną nuomonę.
Kartais bet kokia kaina norėdami gauti darbą neriamės iš kailio siekdami patikti: atsakinėjame į klausimus teisingai, taip, kaip esame įsitikinę, turėtų patikti darbdaviui. Spėliojame, o kas labiau patiktų vadovui, pagražindami vietas, kurios mums nepatinka. Kaip tik tada ir padarome esminę klaidą – mes juk nežinome, ko nori darbdaviai.
Geriausiai mums sekasi, kai sėdime savo rogėse – kai nereikia stengtis, kai neatliekame mums netinkančių ir nepatinkančių užduočių. Yla iš maišo greitai išlenda, ir, kai susiduriame su realybe, dėl kurios taip stengėmės, dažnai ne tik darbdaviams, bet ir mums ji nebepatinka. Taigi darbo pokalbyje būti savimi verta. Ne tik todėl, kad gautume darbą, kurio trokštame, bet ir dėl to, kad nepatektume ten, kur mums ne vieta.
Ką daryti uždariems, sunkiai apie save kalbantiems žmonėms? Kaip jiems pristatyti save, savo pasiekimus?
Einant į pokalbį dėl darbo reikia suvokti, kad direktorius ar personalo vadovas neskaito minčių. Tai galbūt įkvėps išdrįsti parodyti save, pristatyti, kokią vertę galime sukurti įmonei. Bet kokiu atveju, kad tai parodytume, reikia gerai paanalizuoti savo patirtį, pasiekimus.
Net ir turint nemenką bagažą patirties, dažniausiai sunku apie save kalbėti. Tai būna ne dėl to, kad nedrįstame, bet dėl to, kad gerai savęs nepažįstame, nesame susisteminę nuveiktų darbų, įgyvendintų projektų, sunkiai galime įvardinti savo potencialą ir stipriąsias charakterio bei kompetencijos puses.
Visų pirma siūlau išanalizuoti savo darbinę patirtį, pasiekimus, apgalvoti ,kas labiausiai patiko, kokius įgūdžius norisi naudoti dažniau, o kuriuos – stiprinti, kokiuose projektuose geriausiai atsiskleidžia mūsų potencialas, kokia aplinka mus įkvepia, kokio vadovavimo stiliaus mums reikia ir panašiai.
Kaip atpažinti tinkamą įmonę?
Būtina aiškiai žinoti, kokio darbo norime. Įsivardinkite, kokioje srityje norite dirbti, kokias savo stiprybes norėtumėte panaudoti, ko siekiate išmokti, kokios aplinkos norisi, su kokiu vadovu ir komanda būtų įdomu dirbti, kokias užduotis atlikti, kiek laisvės turėti, kokį darbo užmokestį gauti, kokioje vietoje dirbti, kokių karjeros galimybių siekiate.
Susidarykite jūsų kriterijus atitinkančių įmonių sąrašą, pasidomėkite jų istorija, planuojamais projektais, analizuokite visą prieinamą informaciją, peržvelkite vadovų „LinkedIn“ profilius, pasikalbėkite su pažįstamais, kurie gali suteikti informacijos apie jus dominančią įmonę.
Visai nebūtina laukti viešai skelbiamų konkursų taikant į darbą norimose įmonėse. Jei žinome, kad mums įdomu – tiesiog rašykime personalo skyriui ir pristatykime savo kandidatūrą.
Per darbo pokalbį tenka pajungti visus pojūčius: stebėti aplinką, vertinti savo kūno signalus, atkreipti dėmesį į atmosferą, vadovų bendravimo manieras pokalbio metu. Kitaip tariant, vertinti, ar čia, kur esate jums norėsis būti kiekvieną dieną. Pasikliaukite savo pojūčiais.
Kaip darbo pokalbiuose atpažinti tinkamą vadovą?
Pasikliaukite savo pojūčiais, stebėkime, kaip būdami šalia jo jaučiamės, kokiais žmonėmis tampame. Ar pavyksta išsakyti savo nuomonę, gal nedrįstame, o gal tiesiog neišklausoma, pertraukinėjama? Ar mes kalbame tai, ką norime kalbėti, o gal bandome pasirodyti geresni?
Klauskime vadovo mums svarbių klausimų (juos galime pasiruošti, apgalvoti iš anksto) ir vertinkime, ar mums patinka jo mąstymas, vertybės, siekiai, ar sutampa supratimas apie darbą. Paprasčiausiai įsivaizduokime, ar norėtume su tokiu žmogumi dirbti, mokytis iš jo, ar jis galėtų būti įkvepiantis pavyzdys.
Kaip elgtis, jei darbą noriu keisti iš specialisto į vadovo poziciją? Kaip įtikinti darbdavį, kad sugebėsiu? Kaip pačiam įvertinti savo galimybes?
O ar pats tuo tiki? Jeigu taip, nematau jokių kliūčių. Kai tikrai žinosime, kad galime užimti vadovaujančias pareigas, nieko įtikinėti nereikės: mumis patikės, kai išreikšime norą ir pateiksime argumentus, nes spinduliuosime pasitikėjimą savimi.
Iš pradžių reikia sau atsakyti, kokios gero vadovo savybės? Ar aš jas turiu, kurias iš jų dažniau demonstruoju realybėje, o kurias – rečiau? Kada turėjau vadovavimo patirties? Galbūt atlikau svarbią vadovaujančią role projekte? Galbūt tenka pavaduoti vadovą ir atlikti už jį darbus? Galbūt laisvalaikio ar socialinėje veikloje atlieku vadovaujančias funkcijas?
Svarbu suvokti, kad nebūtina užimti vadovo pareigų, kad tame įgytume patirties.
Kaip elgtis, jei pozicija atrodo tobula, nors nepakankamai gerai moku anglų kalbą arba nesu įgudęs dirbti su „MS Exel“ programa?
Jeigu kiekvienas iš mūsų perskaitęs darbo skelbimą atmestume jį vos radus reikalavimą, kurio neatitinkame, darbdaviai ilgai ir nuobodžiai ieškotų darbuotojų. Anglų kalba ar „MS Exel“ – ne raketų mokslas, to galima išmokti darbo vietoje.
Kaip reaguoti į darbdavio klausimus apie šeimynę padėtį?
Šie klausimai apipinti daugybe „Ne“ ir įvairių stereotipų. Taip, šie klausimai neetiški ir jie nėra susiję su darbo pobūdžiu ar gebėjimu atlikti vienas ar kitas užduotis. Visgi rekomenduočiau nesusireikšminti. Klausimai apie tai, ar planuojame šeimos pagausėjimą, arba, ar sergant vaikams per ligas galėsi dirbti, parodo darbdavio moralines vertybes.
Nė vienam tinkamai mąstančiam vadovui vaikai ir šeima nėra kliūtis. Todėl žmogiškas pokalbis apie tai, kuo kandidatas gyvena po darbo, mano supratimu, yra lygiavertis klausimams apie laisvalaikį.
Bet jei jaučiate, kad užduodami klausimai verčia jaustis nepatogiai, tai – ženklas, kad jūsų vieta ne ten. Nuostabu sužinoti tai šiame etape, o ne įsidarbinus.
Kaip tinkamai atsakyti į klausimą apie savo trūkumus ir silpnybes?
Darbo pokalbio metu tenka kalbėti apie save pakankamai atvirai, atspindint gerąsias ir blogąsias savo savybes. Tarkime gal per ilgai užtrunkame atlikdami užduotis, tačiau tik dėl to, kad esame pernelyg smulkmeniški. Sumanus darbdavys iškart pastebės: blogoji reikalo pusė – vėluosite su terminais, geroji – smulkmeniškumas padeda išvengti klaidų. Kiekviena situacija turi dvi medalio puses, todėl mano patarimas – į savo silpnybes žiūrėti kaip į kažkuo naudingą įgūdį ar vertybę, tačiau teigiamus dalykus teks atrasti patiems.
Kaip reaguoti, jeigu įvykus darbo pokalbiui gausiu neigiamą atsakymą?
Ar tai pirmas „Ne“ jūsų gyvenime? Tikriausiai ne. Todėl atsakykite sau į klausimą: kodėl gerai, kad negavau šio pasiūlymo? Greičiausiai tai skamba gana keistai, tačiau mūsų gyvenime dalykai vyksta taip, kaip turi vykti. Užsidarius durims, atsiveria langas. Paprasčiausiai šiandien dar ne laikas, ne ta vieta, ne tie žmonės – mūsų laukia kažkas geresnio. Tikėkite tuo, tai taps motyvacija eiti tolyn ir siekiant savo svajonių.
O tiems, kurie nenusiteikę tokiai filosofijai, patarčiau ieškoti grįžtamojo ryšio, klauskite vadovo, kodėl nebuvote pasirinktas? Gavę atsakymą pagalvokite, ką su visu tuo daryti: imti kelti kompetenciją ar keisti paieškos strategiją? Neigiamas atsakymas nėra nuosprendis, kad esame kažkuo netinkami darbo rinkai. Kiekvienas atras savo vietą, jei tik nesustos ieškoti.
