Kelionėje namo norėdama sutaupyti kiekvieną minutę ji pas savo šeimą keliauja naktį. Moteris tikina, kad normaliomis aplinkybėmis niekada to nedarytų – keliauti vienai pavojinga. Kad būtų kiek įmanoma saugiau, ji prieš kelias savaites rezervavo vietą tiesiai už autobuso vairuotojo. Slėpdamasi nuo vyrų žvilgsnių ir tuo pačiu – nuo miesto taršos – ji užsideda apsauginę kaukę.
Bilietas kainuoja 600 takų – panašiai 6 eurus. Tokią sumą 25-erių tekstilės įmonės darbuotoja užsidirba dvi dienas siūdama marškinėlius. Jos darbdavys gaminius tiekė drabužių pardavėjui H&M tinklui, dabar – JAV mažmenos prekybos tinklui „Walmart“, rašo spiegel.de.
Tasnia dirba pavadinimo neturinčiame fabrike pramoniniame Čitagongo rajone. Šis miestas – antroji pagal dydį tekstilės gamintojų susibūrimo vietovė pietiniame Bangladeše.
Motina dviem savaitėms
Visos daugiau nei 4,6 tūkst. Bangladeše registruotų tekstilės gamyklų, kurios sukuria apie 20 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), vieną dieną – Eido, Ramadano pabaigą žyminčio festivalio, išvakarėse – užsidaro. O 4,5 mln. darbuotojų gauna progą atsipūsti.
Garsiabalsė lieknos tarsi būtų 12-metė figūros Tasnia Begum sako, kad paprasčiau būtų likti Čitagonge: „Dar iki prasidedant atostogoms pradėjau galvoti, kaip skausminga bus atsisveikinti“.
T.Begum ne tik vyksta švęsti vienos svarbiausių islamo švenčių. Dvi savaites per metus ji grįžta namo būti mama. Kaip skelbia nevyriausybinės organizacijos iš Australijos „Oxfam“ duomenys, trečdalis tekstilės pramonės darbuotojų gyvena atskirai nuo savo vaikų. „Neturiu pasirinkimo, – kalba Tasnia Begum. – Ten, kur mano namai, man nėra darbo“.
Bangladešas iš kitų besivystančių šalių išsiskiria savo sėkmės istorija. Per pastaruosius 40 metų BVP jo gyventojui išaugo septynis kartus – nuo 227 iki 1,698 JAV dolerių. 2000-aisiais pusė Bangladešo piliečių gyveno žemiau skurdo ribos. Dabar tokių – apie ketvirtį. Kaip bežiūrėtume, prie to prisidėjo ir tekstilės pramonė. Tik Kinija eksportuoja daugiau drabužių nei Bangladešas.
„Made in Bangladesh“
12 val. 15 min. Tasnia Begum pradėjo 220 km kelionę, prieš akis – 7 valandos autobuse.
Čia darbininkai iš kaimiškų vietovių, persikėlę į miestą tikėdamiesi rasti nuolatinį darbą, dabar juda priešinga kryptimi. Kartu jie gabenasi kone šaldiklio dydžio lagaminus, kuriuose – specialūs indai šventiniams patiekalams, šaldyta mėsa, krepšiai su drabužiais dovanų – statuso simboliai, įrodantys, kad jiems pasisekė. Pasiskė bent jau lyginantis su kaimuose likusiais giminaičiais.
Pro autobuso langus Tasnia Begum mato gamyklas su gerai visame pasaulyje žinomais pavadinimais ant fasadų: „Macy's“, „Coats“, „Walmart“. Apie pusė Bangladeše pagamintų rūbų išvežama į Europą. Ilgą laiką daugelis europiečių tik ir težinojo „Made in Bangladesh“ įsiuvą ant drabužių.
Tuomet Dakoje sugriuvo „Rana Plaza“ gamykla. Tai buvo didžiausia nelaimė šalies tekstilės pramonės sektoriuje. Per ją žuvo 1,1 tūkst., buvo sužeista 2,5 tūkst. žmonių. „Made in Bangladesh“ akimirksniu tapo pražūtingų darbo sąlygų sinonimu.
Mokslininkai ir profsąjungų atstovai tvirtina, kad žiniasklaidos dėmesys ir visuomenės pasipiktinimas lėmė, jog šalies gamyklose darbo sąlygos pagerėjo. Apie 220 tekstilės kompanijų, tarp kurių buvo ir drabužių mažmeninės prekybos kompanijos „H&M“ bei „Primark“, su Bangladešo profsąjungomis dėl saugumo sudarė sutartis. Tai palietė 1,6 tūkst. gamyklų. Dabar panašiai trečdalis jų turi gaisrines signalizacijas, gesintuvus ir purkštuvus. Kai kurios apleistos gamyklos buvo priverstinai nugriautos.
Tačiau tiek Tasnia, tiek gamyklos, kurioje ji dirba, vadybininkas sako, kad jų darbovietėje niekas nepasikeitė.
Gabalėlis laisvės
Nepaisant to, turėdama darbą moteris džiaugiasi: dirbdama siuvykloje šešias dienas per savaitę devynias valandas per dieną į mėnesį Tasnia gauna 88 eurus. Ketvirtį šios sumos išsiunčia tėvams. „Koks mano pasirinkimas? Aš nemokyta“, – kalba T.Begum.
Ji galėtų grįžti į gimtinę ir įsidarbinti tarnaite. „Nenoriu būti vergė, kuri bet kada, kam nors panorėjus, turi skalbti. Kai grįžtu po darbo gamykloje, būnu laisva“, – pasakoja siuvėja.
Jos laisvė – 4x4 metro ploto kambarys ir bendras tualetas. Anot moters, didžiausia problema ta, kad, padvigubėjus minimaliai algai, kainos taip pat pašoko.
Pragyvenimas nuo 2013-ųjų iki 2018-ųjų pabrango 86 proc. Tai reiškia, kad daugelis tekstilės pramonės darbuotojų sunkiai suduria galą su galu, mat vos padidėjus algoms, būsto nuomotojai ir parduotuvių savininkai savo paslaugas taip pat pabrangino.
„Svajojau apie kitokį gyvenimą, – pripažįsta Tasnia autobusu vykdama pas šeimą. – Norėjau gyventi name, auginti dukrą ir sūnų, rūpintis vyru“.
Ji ištekėjo būdama 18-os. Merginos sutuoktinis dirbo toje pačioje gamykloje kaip ir ji. Bet netrukus jis, moters tikinimu, ėmė naktimis nebegrįžti namo ir flirtuoti su kitomis. Kai vyras apsisprendė ją palikti, Tasnia laukėsi. „Pasidaryk abortą“, – numetė sutuoktinis.
Nauji bateliai ir tiulio suknelė
7 val. ryto autobusas sustoja sankryžoje netoli Brahmanbarijos miesto. Ryžių laukai dar ne visiškai išnirę iš ryto miglos. „Netrukus būsiu, – telefonu siuvėja sako savo motinai. – Taip, parvežu mėsos. Sušukuok jai plaukus!“
Dar pusvalandis kelionės mašina. Oras apsunkęs nuo drėgmės.
T.Begum gimtajame kaimelyje prie Titasos upės gyvena netoli tūkstančio žmonių. Daugelis jų – padieniai darbininkai, žvejai, smulkūs ūkininkai.
Po pramoninės pragaro skylės čia jautiesi žalumos oazėje, tik vietiniai gyventojai į tai žiūri kitaip – jiems vietovė skurdi ir atsilikusi.
Tasniai einant iki jos šeimos būsto ir vienoje rankoje velkant pilną jautienos krepšį, iš vieno namukų išeina raudonai apsirengusi mergaitė – septynmetė siuvėjos duktė Sadia Begum Mim.
Po to, kai jos pasisveikindamos apsikabina, mergaitė įsikabina mamai į ranką, žiūri į viešnią ir nieko nesakydama šypsosi.
Tasnia Begum kalba, kad jųdviejų susitikimai ir atsisveikinimai per tuos metus pasikeitė. Pirmą sykį iš namų moteris išvyko, kai naujagimei tebuvo keturios savaitės – mažylę paliko auginti savo tėvams. Po metų dukra vargiai pastebėjo, kad Tasnia Begum grįžo. Ilgainiui Sadia priprato prie to, kad mamos nebūna namie. Jos kas antra diena susiskambina, paplepa apie tai, ką dukra valgė ir žaidė.
Mamos grįžimo proga Sadiai turguje nupirko batelius paaukštintu kulnu ir rausvą tiulio suknelę. Šiomis dienomis mergaitė gali valgyti šokoladinius kiaušinius ir miegoti kartu su mama.
Lipa iš skolų
Pavakary Sadia prilimpa prie motinos ir įsiverkia. Mergaitė vėlai grįžo iš lauko. „Tavo oda pasidarys tamsi, jei taip ilgai žaisi saulėje!“ – šaukia Sadios senelis, o po to ją dar ir stumteli.
„Kodėl ją taip bari?“, – T.Begum pakeltu balsu klausia tėvo.
Šis kažką sumurma ir atsiprašo. „Aš šioje šeimoje gudriausia. Net tėvas manęs klauso“, – vėliau priduria Tasnia.
Šeima ją gerbia. Namiškiai tikina, kad visiškai nieko gėdingo tame, kad siuvėja – vienintelis žmogus giminėje, kuri išsiskyrė su vyru, ar dėl to, jog dirba toli nuo namų.
„Jei ištekėtų dar kartą, jai būtų kur kas lengviau. Tačiau reikia daug didesnio kraičio, nes ji – jau žmona ir motina“, – svarsto Tasnios mama.
O pati Tasnia, pagaliau grįžusi namo, jaučiasi pavargusi ir neturinti jėgų, jai skauda galvą, gelia nugarą.
Kai vienas Tasnios brolių pralošė visus šeimos pinigus, ji susirgo. Kad turėtų už ką dukrą paguldyti į ligoninę, tėvai prasiskolino – jie turi grąžinti per 3 tūkst. eurų. Trečdalį sumos siuvėjai pavyko sukaupti ir atiduoti, kaip ji pati sako, „pinigų rykliams“.
Bangladeše į skolas įklimpusių šeimų – ne taip jau reta, mat skolinantieji pinigus nevengia lupti siaubingai auštų palūkanų.
Per 30 metų moterų padėtis šioje šalyje pasistūmėjo į gerąją pusę: šiandien jų mažiau miršta gimdydamos, daugiau gyvų lieka ir naujagimių, dabar jos susilaukia vidutiniškai dviejų vaikų, kai seniau vidurkis būdavo penki.
Tekstilės pramonėje 80 proc. darbo jėgos sudaro moterys. Tačiau Tasniai Begum turėti darbą – ne emancipacijos įrodymas ar investicija į dukters ateitį. Jai tai tėra būdas sumokėti tėvų skolas.
