Seimas pritarė naujos Vyriausybės programai. Daug kam nerimą kelia biudžeto deficitas, kurį dar padidins dėl griežtesnių karantino reikalavimų įprastai dirbti nebegalintys verslai. Ekonomistai valdžią ragina kuo daugiau skolintis. Anot jų, planuoti reikia ne pagal galimybes, o pagal poreikius.
Apie tai, kaip atrodys šios valdžios sprendimai ekonomikoje, diskutuoja „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis ir Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas, finansų analitikas Marius Dubnikovas.
– Pradėkime nuo paskutiniųjų aktualijų. Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas neseniai sakė, kad kitų metų biudžeto deficitas gali siekti 7 proc. BVP. Kalbama apie tai, kad bus skirtas milijardas pandemijos valdymui. Nerijau, ar tai didelė našta mūsų šaliai?
– Labai didelė našta mūsų šaliai būtų nesiskolinti ir neturėti biudžeto deficito. Nežinau, kiek metų turės praeiti, kol apsivers mąstymas, kuris įsišaknijo mokykloje, universitete ir vadovėliuose per pastarus keturis dešimtmečius, kuomet buvo pabrėžiama fiskalinės drausmės viršenybė virš visko.
Tik dabar pamažu pasaulis pradeda suprasti – jei pinigai nieko nekainuoja, kodėl jų pagalba nepadėti žmonėms sukurti darbo vietų, geresnės infrastruktūros, nesumažinti skurdo ar regioninės socialinės atskirties? Pavyzdžiui, Japonijos skola siekia 250 proc. BVP.
Skolos ir BVP santykis penkis kartus didesnis nei Lietuvos. Europos centrinis bankas jau kelerius metus kas šešias savaites pakartoja tą patį – palūkanos neigiamos, o pinigų yra daugiau, nei jūs turite fantazijos, kur juos galite įdarbinti.
Pamažu ES pradeda suprasti, kad reikia paimti tuos nemokamus pinigus, už kuriuos mokamos neigiamos palūkanos. Apskritai, pamirškite biudžeto deficitą, reikia planuoti ne pagal galimybes, o pagal poreikius.
– Visą laiką, kai sakoma, jog pinigai nieko nekainuoja, prisimenu 2008 metus. Juk tuomet išsipūtė didžiuliai ekonominiai burbulai, nes pinigais „lijo“ visiems – kas norėjo, tas gavo. Čia ne ta pati situacija?
– Iš tiesų, pasaulinės finansų krizės viena iš pagrindinių priežasčių buvo nesuvaldytas skolinimasis, bet ten buvo ne valstybių skolos bėda, o privataus sektoriaus skolinimosi problema. Gyventojai dėl perdėto optimizmo skolinosi net už labai dideles palūkanas, investavo į nekilnojamąjį turtą, projektus.
Dabar optimizmo nėra – įsivyravęs didelis pesimizmas. Pinigų pasiūla gerokai didesnė nei paklausa. Gyventojai taupo, tad valstybės vaidmuo yra įsisavinti perteklinę pinigų pasiūlą ir ją skaidriai bei efektyviai įdarbinti.
Esminis skirtumas nuo 2008 metų yra tas, kad pinigai dabar nieko nekainuoja ir yra gerokai didesnis jų perteklius. Japonijai, Italijai, Graikijai – didžiausias skolas pasaulyje turinčioms valstybėms – investuotojai šiuo metu primoka, kad jos paimtų jų pinigus.
– Mariau, ką jūs galvojate?
– Šiuo metu išgyvename karo situaciją. Kasdien gauname pranešimus, kiek pasaulyje miršta žmonių. Dabar karo šoviniai yra pinigai ir tuos šovinius šiuo metu duoda nemokamai. Visiškai pritariu nuomonei, kad turime elgtis drąsiai – imti tuos pinigus ir juos investuoti.
To reikia tam, kad šio karo metu sukurtume infrastruktūrą, kuri tarnaus artimiausius dešimtmečius. Taip pat išspręstume problemas, kurios po truputį baksnoja mums į nugaras – darbo užimtumas bei atskirų verslo šakų, kurioms dabar itin sunku, išlaikymas.
– Nerijus teigė, jog didžiosios ekonomikos skolinasi ir dėl to nė kiek nesijaudina. Vis dėlto, mūsų BVP skola yra arti 50 proc. Mariau, kiek mes galime skolintis? Kokia yra riba?
– Jei žiūrėtume į Europos valstybes, matytume skolas, kurios svyruoja nuo 65–100 proc., tad mes tos erdvės vis dar turime. Kiti metai, tikėkimės, bus esminiai metai. Norėtųsi tikėti, kad virusas dėl skiepų pasitrauks ir tada galėsime grįžti į realybę, kuri mums įprasta. Kiti metai yra lūžio metai, nes juos pradėsime karantine, tad tiek verslas, tiek darbo vietų skaičius, tiek biudžetas patirs šoką. Šioje vietoje parama iš valstybės yra būtina.
Europos Komisija praėjusią savaitę labai aiškiai pasakė – parama valstybėms pratęsiama iki 2022 metų pabaigos ir dar papildomai atspausdinami 500 milijardų eurų, kurie bus įliejami į ekonomiką. Tai reiškia, jog pinigų yra ir mes juos turime pasiimti, kad neliktume kitų valstybių užnugaryje, nes jos tuos pinigus ims.
– Nerijau, jūsų nuomone, Lietuva skolinasi per mažai?
– Skola dabar yra apie 25 milijardus eurų. Lietuva laisvai galėtų padvigubinti tą skaičių ir niekas net nemirktelėtų dėl to. Pagaliau priartėtume prie euro zonos šalių vidurkio. Bėda yra skaidrus ir efektyvus pinigų įsisavinimas. Kuo didesnė per trumpą laiką ateinanti suma, tuo pinigai keliauja labiau pro šoną.
Svarbiausias aspektas tas, jog turime suprasti kontekstą. Jei viena Lietuva taip elgtųsi, tada sakyčiau, kad tai labai rizikingas kelias, tačiau kitos šalys skolinasi dar agresyviau ir negalvoja sustoti.
– Romėnų patarlė sako, kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui. Pinigai tarp didžiųjų valstybių visada plaukioja ratu. Ar nebus taip, kad mes kaip maža šalis tapsime atpirkimo ožiu?
– Lietuva ne jautis, o Jupiteris. Esame lygiaverčiai euro zonos nariai. Kitas aspektas – mes liksime prie suskilusios geldos ir griaušime nagus, jei tų pinigų nepaimsime. Besiskolinanti Vokietija, Italija, JAV ir kitos valstybės vėliau sukurs didesnę infliaciją. Didesnės kainos realią skolos naštą pradeda valgyti.
Tos valstybės, kurios skolinsis maždaug tiek, kiek skolinasi visi, turės naudą ir pinigus įdarbins. Tos valstybės, kurios dabar susiverš diržus – jokios naudos neturės. Būtent suvokiant kontekstą mes turime eiti ne prieš srovę, bet su ta suteikta galimybe plaukti.
– Mariau, dėl skolinimosi kainos turbūt kils. Ar mes spėsime jas vytis?
– Kainos kils, bet jos kils po tam tikro laiko. Artimiausius dvejus metus jos neturėtų reikšmingai didėti. Kur kainos tikrai didės ir kur jos jau dabar didėja, tai nekilnojamo turto segmente bei įmonių vertėse. Žmonių interesas turėti tuos objektus, kurie gali sugeneruoti grąžą, yra didelis.
Jei investicijas nukreipsime į infrastruktūrą, kuri leis kurti vienetus, suteikiančius papildomą turtą, tada pasieksime pergalę. Žmonės galės naudotis infrastruktūra, kuri leidžia prieiti prie kapitalo.
– Nerijau, sakote, jog reikėtų daugiau skolintis ir „protingai“ investuoti. Kur dabar labiausiai turėtų investuoti Vyriausybė?
– Milijardas eurų, apie kurį kalba Vyriausybė, turėtų būti nukreiptas į užimtumo skatinimą, taip par reikėtų teikti pagalbą verslams, kad jie galėtų išvengti bankroto. Antras žingsnis – palankesnės infrastruktūros kūrimas.
Vyriausybės programoje nemažai kalbama apie aukštesnės pridėtinės vertės ekonomikos sukūrimą. Numatyta 10 projektų, kuriuose siekiama tą ekonomiką kurti. Liko tik laukti, kol Vyriausybė imsis tuos projektus įgyvendinti. Viena aišku – bus kuriama „žalesnė“ ekonomika, nes ES reikalauja, kad bent trečdalis jų suteiktų pinigų būtų nukreipta į tas sritis, kurios mažintų aplinkos taršą.
– Pavasarį verslai skundėsi dėl prastos išmokų dalijimo sistemos. Ar apskritai kalbant, naujoji Vyriausybė su pinigais turėtų elgtis kitaip?
– Priemonės, kurios galioja bei yra išbandytos, ir toliau turėtų galioti. Jau dabar aišku, kodėl vienos veikė per lėtai, kitos labai greitai. Priminsiu, kad neigiamų ekonominių pasekmių po pirmosios bangos Lietuva turėjo mažiausiai tarp visų ES šalių. Valstybė turi galimybių ir tikiu, kad naujoji Vyriausybė greitai paruoš veiksmingų pagalbos priemonių sąrašą.
– Mariau, kaip jūs manote?
– Apskritai, vertindamas dabartinę padėtį, manau, kad esame tokioje situacijoje, kur arba galime padaryti lūžį, arba ne. Tas lūžis pirmiausia apima suvokimą, kaip turėtume matyti ir tausoti aplinką – tai susiję tiek gyventojais, tiek valdžia.
Labiausiai kurti, plėtoti ir investuoti reikėtų į „žaliuosius“ verslus. Žiūrėdamas žinias ir matydamas jauną Vyriausybę, labai tikiuosi, kad ta naujoji karta turės tą kitokį mąstymą ir realizuos tai, kas parašyta jų programoje.
