Perdegimo požymių – ne vienas
Žmogaus studijų centro vadovas Gintaras Chometauskas „Žinių radijo“ laidoje teigė, kad būtina atskirti patiriamą stresą ir nuovargį nuo perdegimo sindromo.
„Kai krūvis yra labai didelis, žmogui tereikia pailsėti ir jis atsistato. Perdegę darbe dažnai jau iš ryto atsikelia jausdami, kad nebegali eiti į darbą ir nieko nebenori“, – sako G.Chometauskas.
Perdegimo požymių yra daug. Vienas iš jų – pervargimas ir energijos trūkumas. Antras – negatyvios emocijos ir kritiškas požiūris ne tik į darbą, bet ir patį save. Trečiasis – žmogus per darbo dieną nuveikia daug mažiau nei įprastai.
„Kiekviena iš tų pasekmių turi ilgą sąrašą priežasčių ir ne visos jos susijusios su darbo krūviu, kaip dažnai gali pasirodyti. Iš tikrųjų, dažniausia priežastis yra laiko spaudimas – darbai niekada nesibaigia ir reikia dirbti greitai.
Tačiau nemažiau reikšminga priežastis – žmogus yra sutrikęs darbe ir nežino, ką reiškia gerai padaryti darbą. Jam trūksta aiškių kriterijų, paramos iš darbdavio pusės. Arba jis pats sau sukuria darbe stresą, o tai yra labai būdinga perfekcionistams arba save kritiškai vertinantiems asmenims“, – vardija G.Chometauskas.
Neretai painiojama su depresija
Psichiatras ir psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad pacientai dėl perdegimo sindromo kreipiasi retai. Daug daugiau žmonių ateina pas specialistus manydami, kad serga depresija.
„Pastaraisiais dešimtmečiais mes labai akcentuojame depresinius sutrikimus, ypač, kai atsirado modernesni, naujos kartos antidepresantai. Čia būna ir farmacinių kompanijų interesas, kad kuo daugiau žmonių įsivaizduotų sergantys depresijomis“, – to priežastį aiškina R.Alekna.
Visgi skirtumas tarp perdegimo sindromo ir depresijos yra. Pasak R.Aleknos, ryškiausias perdegimo požymis – darbas, kuris žmogų ilgą laiką labai domino, pasidarė nebeįdomus ir nebejaučiama entuziazmo. Sirgdamas depresija asmuo dažniau yra linkęs savo būseną sieti ne su darbu, o kitais aspektais.
Be to, psichiatras sako, kad daugelis žmonių, patiriantys perdegimo sindromą, turi mažesnę savivertę. Šį trūkumą jie bando kompensuoti savo darbo rezultatais ir galiausiai tiesiog persidirba.
Taip pat pavojus gresia ir tiems, kurie neturi nusibrėžę aiškios ribos tarp darbo ir laisvalaikio: po darbo galvoja apie darbą, o dirbdami jaučiasi pervargę, negali susikaupti ir atlikti užduočių efektyviai.
Perdegimas – tik ofisuose dirbančių liga?
„Nesu turėjęs nė vieno žmogaus su perdegimo sindromu, kuris dirba fizinius darbus“, – pripažįsta psichoterapeutas R.Alekna.
Kaip jis sako, gali būti, kad fizinį darbą dirbantys žmonės tiesiog nesikreipia į specialistus arba fizinis krūvis veikia kaip vaistas.
„Bet koks fizinis krūvis padeda sudeginti streso hormonus ir išskiria endorfinus. Tiems žmonėms, kurie turi perdegimo sindromą, depresines nuotaikas, netgi rekomenduojamas lengvas fizinis aktyvumas, kuris padeda išskirti endorfinus, padeda nuraminti centrinę nervų sistemą, pagerina nuotaiką, žmogus į viską pradeda žvelgti optimistiškiau“, – pasakoja R.Alekna.
Tačiau Žmogaus studijų centro vadovas G.Chometauskas nesutinka. Jo manymu, fizinį darbą dirbantį, kad ir bulvių maišus tampantį žmogų, gali apnikti blogos mintys, svarstymai apie beprasmį gyvenimą.
„Tik gal jie turi mažiau laiko tokiems pasamprotavimams, nes kai labai aktyviai dirbi, mažiau laiko lieka savęs niokojimo darbams“, – apie tai, kodėl fizinį darbą dirbančių žmonių yra mažiau psichologų ar psichoterapeutų kabinetuose, svarsto G.Chometauskas.
Tai kas kaltas dėl perdegimo?
G. Chometauskas sako, kad dažniausiai žmonės suverčia kaltę darbdaviams. Manoma, kad būtent jie išveda darbuotoją iš normalios būsenos ir padaro jį ligoniu. Kita priežastimi nurodomas per didelis darbo krūvis.
„Nėra taip, kad darbdavys krauna maišus ar radiatorius ant kupros, kol žmogus nukrenta nebegyvas ar vos alsuojantis. Žmogus prisiima tam tikrą darbo krūvį ir dažnai tai yra jo reikalas, kaip jis susiplanuoja, kaip jis ketina viską padaryti“, – aiškina G.Chometauskas.
Bandydamas paaiškinti situaciją, G.Chometauskas palygina darbuotoją ir su sunkumų kilnotoju. Jo nuomone, niekas nediagnozuos sunkumų kilnotojui perdegimo, jei jis iškels 50 kg virš galvos, o pasaulio rekordas yra 300 kg. Žinoma, trenerio lūkestis, kad sportininkas galiausiai iškeltų tuos 300 kg.
Tačiau pats sportininkas, šiuo atveju pats darbuotojas, turi kritiškai įvertinti savo galimybes, išgirsti save ir koreguoti darbo ritmą ir dieną pagal tai, ką jis patiria.
„Raumuo pakelia svorį kelioliką kartų, bet ateina akimirka, kai tas raumuo pradeda virpėti ir siųsti signalą, kad jau reikia pailsėti, jau per daug.
Panašūs yra ir fiziniai signalai, tačiau jeigu žmogus jų negirdi, jis atvažiuoja iki tokios būsenos, kai nei jis pats gali sau padėti, nei iš šalies kas gali. Kitaip sakant – psichinis raumenukas nebeveikia“, – lygina G.Chometauskas.
Jis pabrėžia, kad darbuotojas pats turi vertinti darbą: jis geras ar blogas, prasmingas ar neprasmingas.
Visada galima susidėlioti dienotvarkę ir pasiskirstyti darbus taip, kad darbuotojui būtų patogu. Galiausiai, jeigu darbas visiškai netenkina, galbūt neverta gaišti 8 valandų per dieną nemėgstamam darbui, ir geriausia – tiesiog išeiti iš darbo ir susirasti kitą.
Vieni dėl patiriamų nesėkmių kaltina darbdavius, kiti – kaltina save, treti – ieško situacijos sprendimo būdų. R.Alekna akcentuoja, kad reikia rasti gyvenimo ir darbo balansą, suderinti darbą ir pomėgius. Tai yra ne darbdavio, o kiekvieno žmogaus asmeninė užduotis. Tik pats darbuotojas yra atsakingas už savo emocinę būseną ir požiūrį į gyvenimą.
„Yra į neurotizmą linkusių asmenybių, kurios galvoja, kad kažkas už juos yra atsakingi, kažkas turi jiems sudėlioti taip, kad jie taptų laimingi. Nemažai Lietuvoje tokių žmonių turime.
Tai sovietinio laikotarpio poveikis, nes sovietų valdžia sakė, kad viską padarys, viską išspręs, valstybė už viską atsakinga ir didelė dalis žmonių dar tiki, kad valdžia, darbdavys turi viską padaryti. O darbuotojo vaidmuo tiesiog dalyvauti ir laukti, kada ta laimė ateis. Tai štai ta laimė pas daugelį ir neateina“, – pasakoja R.Alekna.
