„Darbo krūvis didėja, darbas pamaininis, sveikata – prastyn. Be vaistų neapsieiname: moterys privalgo tablečių, kenčia metus ar dvejus, kiek likę iki pensijos. Yra mintis išeiti į išankstinę pensiją, tačiau tokiu atveju kas mėnesį nebegaučiau 270 eurų už kenksmingas darbo sąlygas“, – portalui lrytas.lt kalbėjo Augustina.
Kaip portalui lrytas.lt paaiškino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas skiriama priešpensinio amžiaus asmenims, jei iki 1994 m. 12 mėn. 31 d. pagal sovietinius įstatymus jie buvo išdirbę ypatingomis sąlygomis nustatytą metų skaičių ir įgiję teisę išeiti į pensiją 5-10 metų anksčiau nustatyto amžiaus (priklausomai nuo pramonės šakos, darbo pobūdžio), bet, pasikeitus įstatymui, buvo per jauni ir nespėjo šia galimybe pasinaudoti. Taigi, pačios išmokos tikslas – kompensuoti prarastą galimybę gauti pensiją anksčiau.
Kompensacija mokama tiek metų, kiek metų anksčiau žmogus būtų galėjęs išeiti į pensiją sovietmečiu.
Išankstinę pensiją žmogus gali gauti tik tuo atveju, jei negauna kitos pensijos ar pensinio pobūdžio išmokos (įskaitant ir kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas), neturi draudžiamųjų pajamų. Asmuo gali pasirinkti gauti išankstinę pensiją likus ne daugiau kaip 5 metams iki pensinio amžiaus.
Šiuo metu kompensacijos dydis – apie 270 eurų, kitąmet – apie 293 eurus.
„Kiek išdirbau kenksmingomis sąlygomis, dabar neturiu teisės gauti tų uždirbtų pinigėlių. Pataisas juk galima priimti – įstatymus gi keičia kaip nori“, – viltingai kalbėjo Augustina.
Tačiau Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovė Inga Ruginienė sako, kad to nebus, ir paaiškina, kodėl.
„Ta kompensacija buvo geras dalykas, bet jos neliko, nes atėjo nurodymas iš Europos Komisijos į Lietuvos teisės aktus perkelti tam tikrą direktyvą. EK pasakė, kad kenksmingų sąlygų negali būti – absoliučiai visos darbo vietos turi būti saugios.
Jei darbo vieta nesaugi, darbuotojas taip nė dirbti negali.
Kompensacija kalbėjo apie tai, kad darbuotojui tarsi sumokama už kenksmingas sąlygas, tačiau jos veikia darbuotojų sveikatą, o pokyčiai gali būti ir negrįžtami“, – kalbėjo I.Ruginienė.
Pašnekovė sutinka: esant tokiai tvarkai teoriškai preziumuojame, kad visos darbo vietos Lietuvoje saugios. Tačiau nors teisės aktuose darbuotojų sauga pasirūpinta, problemų kyla juos įgyvendinant.
„Teisės aktuose gali įrašyti bet ką, bet nebūtinai tai bus daroma. Tuomet turi įsijungti kontrolės mechanizmas. Štai čia šiek tiek šlubuojame. O taip yra, nes maži Darbo inspekcijos pajėgumai. Jei pažiūrėtume į jų planinius patikrinimus, kartais pro ašaras juokaujame: į įmonę planiniam patikrinimui antrą kartą inspektorius ateis po dešimties metų“, – kalbėdama su portalu lrytas.lt sakė profsąjungų vadovė.
Kad inspektorius reaguotų tinkamai ir greitai, turi ateiti signalas iš pačios įmonės. O čia – dar viena problema: darbuotojai nežino savo teisių. Pagal viską, jei darbuotojas įtaria, kad darbo vieta nesaugi, neatitinka tam tikrų taisyklių ir standartų, raštu turėtų įspėti darbdavį. Taip pat darbuotojas, esant tokiai situacijai, gali atsisakyti dirbti ir apie tai pranešti Darbo inspekcijai.
Darbdavys savo ruožtu turi stabdyti darbą, kol neužtikrins saugių darbo sąlygų.
„Darbuotojai turi žinoti, kad kiekvienai darbo vietai privalo būti padarytas rizikos vertinimas. Jo metu išaiškinimai galimi rizikos veiksniai. Juos galima sumažinti asmeninėms ir kolektyvinėms saugos priemonėm. Asmeninės – tarkime, ausų kamštukai, speciali apranga.
Kartais darbuotojai į tai numoja ranka. Nepaisant to, darbdavys turi dėti pastangas ir nuolat stebėti, kad darbuotojas tomis priemonėmis naudotųsi.
Kitas dalykas – kolektyvinės apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, centralizuota ventiliacija. Juk, sakykime, pjaunant medį dulkių neišvengsi“, – vardijo I.Ruginienė.
Ji kalba apie tai, kad turėtų būti siekiama, jog darbdavys užtikrintų saugias darbo sąlygas – tokias, kad darbuotojas nejaustų jokio nerimo, jog darbo pobūdis gali lemti sveikatos sutrikimus ar dėl neteisingo poilsio ir darbo režimo būtų nualintas organizmas.
„Panaikinti kompensaciją – ne Lietuvos sprendimas. Kita vertus, ar norėtume dirbti nesaugiomis sąlygomis ir po to už tai gauti išmoką? Jei kasdien kvėpuoji dulkėmis, darbdavys nepasirūpina kitokiomis sąlygomis, nors ir gauni papildomus 270 eurų, o po kelerių metų tau – plaučių vėžys, kaži ar to norėtųsi. Dvejopas šis klausimas“, – svarstė I.Ruginienė.
