Šiandien oficiali statistika daugiausia dar remiasi praėjusių metų rezultatais, kurie tikrai nieko blogo nežadėjo.
Praėję metai baigėsi su viltimi, kad tuoj tuoj įveiksime COVID-19 pandemiją, bus panaikinti visi suvaržymai.
Bankų pateiktose statistikose rašoma, kad gyventojų indėliai bankuose siekia rekordines aukštumas. Mažėja netgi skurdas.
Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais, nepaisant pandemijos iššūkių, skurdo rizikos lygis mūsų šalyje sumažėjo 0,9 procentinio punkto ir siekė 20 proc.
Statistinė skurdo riba
Tačiau kas penktas Lietuvos gyventojas vis tiek gyvena žemiau skurdo ribos. Infliacijai įsisiautėjus ir sparčiai artėjant prie 20 procentų ribos, šie žmonės priversti sukti galvą, ar artimiausiu metu išgalės įsigyti maisto ir patenkinti būtiniausius savo poreikius.
Skurdo problemos klausimą keliančios organizacijos perspėja – džiaugtis dėl pernai šiek tiek sumažėjusio skurdo yra labai per anksti. Šie rekordinės infliacijos metai skurdo statistikos kreivę gali pakreipti kita linkme.
Priminsime, kad 2021 m. skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam asmeniui buvo 483 eurai per mėnesį, 1 015 eurų – šeimai, kurią sudarė du suaugusieji ir du vaikai.
Tačiau Lietuvą palyginus su labiausiai pažengusiomis ES valstybėmis, pavyzdžiui, Vokietija, mūsų skurdo situacija atrodo labai dramatiška.
Vokiečiai jau prieš porą metų skambino pavojaus varpais, kai žemiau skurdo rizikos ribos atsidūrė 16 proc. šalies gyventojų.
Ir tai skaičiuojant, kad Vokietijoje skurdo riba yra daug aukštesnė nei Lietuvoje. Ten skaičiuojama, kad skurdo rizika yra tada, kai žmogaus pajamos yra mažesnės nei 60 procentų šalies vidutinio atlyginimo.
Galimai skurstančiu žmogumi Vokietijoje jau laikomas asmuo, kurio pajamos per mėnesį yra mažesnės nei 1,1 tūkst. eurų. Keturių asmenų šeimai šis rodiklis – 2,3 tūkst. eurų.
Skursta senjorai
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, labiausiai skursta mūsų senjorai – praėjusiais metais skurdo rizikos lygis vyresnių nei 65-erių metų amžiaus grupėje siekė 35,9 proc. ir, palyginti su 2020 m., beveik nepasikeitė.
Pensininkų grupėje šis skaičius dar didesnis – 38,8 proc. Taip yra todėl, kad vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė nei skurdo rizikos riba.
Pernai metais ir minimalus atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, buvo 7,4 proc. mažesnis už skurdo rizikos ribą. Tad nieko stebėtina, kad skurdas į akis žvelgia ir dirbantiems asmenims – tokių pernai buvo 7,5 proc. Skurde gyveno 50,4 proc. darbo neturinčių asmenų.
Skurdo gniaužtuose atsidūrė ir vieniši tėvai, auginantys vaikus (32,4 proc.). Tiesa, šioje grupėje skurstančiųjų 7,3 procentinio punkto mažiau nei 2020 m. Ryškus skurstančiųjų mažėjimas ir nepilnamečių grupėje – čia skurdo rizikos lygis sudarė 17,2 proc. – 2,8 procentinio punkto mažiau nei 2020 aisiais.
Kaip rodo statistika, dažnai vienišumas didina skurdo riziką – 44,5 proc. vienų gyvenančių asmenų jaučia nepriteklių.
Dar liūdniau atrodo absoliutaus skurdo rodikliai, kai vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį tenka 260 EUR, o šeimai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų – 546 eurai.
2021-aisiais absoliutaus skurdo lygis, statistikos duomenimis, Lietuvoje siekė 3,9 proc. ir buvo 1,2 procentinio punkto mažesnis nei 2020-aisiais. Už šios statistikos slepiasi 110 tūkst. šalies gyventojų.
Įtampa auga
Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Klaipėdos pajūrio bendrijos valdybos pirmininkė Janina Žemaičiūnienė „Vakarų ekspresui“ sakė, kad pagyvenusių žmonių nuotaikos ir taip nebuvo geros.
„Tik neseniai pradėjome rinktis į susitikimus, choro repeticijas po COVID-19 ribojimų“, – sako J. Žemaičiūnienė.
Anot jos, žmonės dėl priverstinės izoliacijos susvetimėjo, tapo irzlesni, jautrūs. Todėl pirmiausia svarbu atkurti tą ryšį. Ir apie išaugusias kainas daug nešnekama. Tačiau jaučiama, kad įtampa auga. Šiek tiek ją numalšina valdžios sprendimai, pavyzdžiui, sumažintas PVM šildymui.
Pradžioje gavę didesnes sąskaitas, bet vėliau, pritaikius kompensaciją, žmonės trumpam nusiramina, nes moka mažiau.
Šiek tiek situaciją švelnina ir augančios pensijos, kitos išmokos. Tačiau jei situacija nesikeis, šį sąlyginė ramybė gali greitai baigtis.
„Esu pensijoje, bet dar dirbu, situacija nėra bloga, ir vaikam padedu, tačiau esu priversta viską skaičiuoti“, – teigia „Bočių“ sąjungos Klaipėdoje vadovė.
Brangsta maistas
Pasak J. Žemaičiūnienės, anksčiau pirkinių krepšelis savaitei maisto parduotuvėje kainuodavo apie 30 eurų, o dabar jo kaina šoktelėjo iki 50 eurų. Kai kurių brangesnių produktų tenka visai atsisakyti.
Statistika byloja, kad bendrai kainų lygis per metus pakilo apie 16 proc., tačiau perkantieji pigesnius produktus pastebi, kad augimas žymiai didesnis.
Viename didžiausių šalies prekybos centrų apsiperkanti klaipėdietė Regina pastebi, kad ypač pabrango pieno produktai. Pavyzdžiui, pigiausios grietinės kaina per paskutinį pusmetį pakilo daugiau nei du kartus – nuo 0,7 euro iki 1,6 euro už 400 g indelį. Panašiai brango varškė, sūriai.
Santykinai mažiau brango tik brangiausi produktai, į kuriuos mažesnes pajamas gaunantys žmonės ir taip retai dairosi.
O štai pigiausios duonos 700 g kepaliukas pabrango per 60 proc. nuo 0,26 iki 0,42 euro, 300 g batonas trečdaliu – nuo 0,19 iki 0,25 euro.
Du ir daugiau kartų pabrangusius grikius žmonės keičia kitomis kruopomis. Mažiau įtampos kyla bent dėl to, kad parduotuvėse vėl atsirado druskos ir sodos.
Persėda į autobusus
Pasak J. Žemaičiūnienės, ji vairuoja mažą automobilį. Nuvyksta į sodą. Tačiau anksčiau jai reikalingą kuro kiekį ji prisipildavo už 16–18 eurų, o dabar sumoka visus 28.
Priminsime, kad dar praėjusių metų rudenį kuras kainavo apie 1,3 euro, o dabar benzino kaina peršoko 2 eurus ir toliau auga.
„Džiaugiamės, kad Klaipėdoje atsirado 10 eurų kainuojantis metinis senjorų bilietas viešajam transportui“, – sako Janina, kuri ir pati pradėjo dažniau važinėti autobusu.
Tačiau ji sako, kad vyresni žmonės negali visiškai atsisakyti automobilio. Dažnai jiems sunku vaikščioti, todėl automobilis neretai būna geriausia išeitis kelionėms.
Brangstantis kuras gali apriboti tokių žmonių socialinį gyvenimą.
Ne gyvena, o išgyvena
Visgi yra patarlė, kad sotus alkano neužjaučia. Visuomenėje dar gajus stereotipas, kad atsidūrusieji skurdo gniaužtuose patys kalti dėl tokios situacijos, o dalis net linkę piktnaudžiauti valstybės socialine sistema.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė teigė, kad tokių žmonių – nedaug. Nors skurdo rizikos lygis praėjusiais metais kiek mažėjo, skurdo problema mūsų šalyje išlieka didelė.
„Šiems žmonėms nėra lengva išgyventi. Jie kasdien susiduria su stresu, kaip susiplanuoti išlaidas, kad pinigų užtektų maistui, būsto išlaikymui ir minimaliausiems poreikiams. Ir tai labai slegia.
Pavyzdžiui, vieniša mama visomis išgalėmis stengiasi kabintis į gyvenimą, tačiau mažas vaikas nuolat serga. Deja, supratingų darbdavių nėra daug – darbuotoją, kuri dažnai turi nedarbingumo pažymėjimą, tiesiog atleidžia, ir šeima patenka į skurdo gniaužtus“, – pastebi A. Adomavičienė.
Pasak organizacijos vadovės, patys pažeidžiamiausi – mūsų senjorai. Dažnas jų dirbo visą gyvenimą, tačiau dėl buvusio menko darbo užmokesčio ar „vokelių“ sistemos dabar gauna tokią pensiją, jog apie orų gyvenimo saulėlydį gali tik pasvajoti.
Pandeminiu laikotarpiu itin pažeidžiami tapo ir negalią turintys gyventojai – būtent jie pirmieji buvo atleisti iš darbo apribojus kai kurias veiklas.
Su skurdu labai dažnai susiduria ir tie gyventojai, kurie turi vienokių ar kitokių sveikatos bėdų, nors neįgalumas jiems ir nėra pripažintas. Jiems išbristi iš skurdo upės labai sunku dėl ribotų galimybių rasti darbą.
„Tokie žmonės patenka į paramos sistemą, tačiau pagalba yra labai menka. Pavyzdžiui, pernai metais vidutinė socialinė parama vienam asmeniui siekė 107 eurus per mėnesį. Bet kaip žmogui pragyventi už tokią sumą?“ – retoriškai klausė su skurdu kovojančios organizacijos vadovė.
Grimzta į skolas
A. Adomavičienės teigimu, kiekvienas iš tokios, atrodytų, beviltiškos situacijos sukasi įvairiai: vienus remia geros širdies artimieji, kiti dėl pagalbos kreipiasi į įvairias labdaros organizacijas, treti problemas bando spręsti skolindamiesi.
Pašnekovė pastebi, kad Lietuvoje paskutiniu metu yra mažiau neatsakingo skolinimosi, ypač greitųjų kreditų.
Tačiau vis dar daug atvejų, kai socialiai neatsakingas verslas, net ir matydamas, kad žmogus turi negalią ar jam trūksta socialinių įgūdžių, bando įpiršti kuo daugiau įvairių, dažnai net nebūtinų daiktų išsimokėtinai.
Gyvenimas skolon gali virsti ir labai didele problema, ypač dabar, kai pragyventi dėl augančios infliacijos tampa vis sunkiau.
„Gyventojai skolinasi norėdami išspręsti savo problemas, bet patenka į dar didesnę bėdą, nebegalėdami išmokėti paskolų.
Jeigu tokie žmonės nesubalansuos savo biudžeto per šiltąjį sezoną, ateinanti žiema jiems gali būti labai sunki – kyla rizika, kad dalies išlaidų negalės apmokėti“, – galimas grėsmes įžvelgia A. Adomavičienė.
Todėl labai svarbu, pasak jos, kad atsitikus bėdai žmogus skubią pagalbą gautų savo seniūnijoje ar savivaldybėje, o ne greitųjų kreditų bendrovėje. Darbas greičiausiai gali padėti ištrūkti iš skurdo rato, tačiau daliai žmonių reikia pagalbos įsidarbinant.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus turi nemažai susikaupusių skolų, jis gali būti tiesiog nesuinteresuotas rasti darbą, nes žino, kad didžiąją dalį atlyginimo įsidarbinus pasiims antstoliai. Tokiu atveju reikia ne tik motyvuoti patį žmogų, bet ir tarpininkauti šiam bendraujant su antstoliu.
„Kad ir kaip būtų, labai svarbus faktorius kovojant su skurdu – valstybės išmokos. Tą rodo ir statistika. Jeigu nebūtų vaiko pinigų, šalpos, našlių pensijų ir kitų išmokų, skurdo rodiklis būtų per 30 procentų“, – pabrėžė A. Adomavičienė.
Didėja išmokos
Nuo birželio šiek tiek didėja vaiko pinigai, šalpos pensijos, socialinė parama nepasiturintiesiems bei kitos išmokos ir kompensacijos. Tai turėtų šiek tiek sušvelninti dėl infliacijos kylančių kainų smūgį. Tik bėda, kad ne visi gali pasinaudoti valstybės pagalba.
„Pavyzdžiui, kompensaciją už šildymą gali gauti asmenys, kurie turi nuosavą būstą. Tie, kurie nuomojasi, privalo turėti registruotą nuomos sutartį. Deja, nuomos rinkoje dar labai daug šešėlio.
Jeigu senjoras turi nuosavą būstą ir gali gauti kompensaciją šildymui, bet būste registruoti ir jo suaugę vaikai, kompensacija jam nepriklauso“, – apie sistemos spragas kalbėjo A. Adomavičienė.
Panašu, kad šiuo metu stovime ant ribos, kuri parodys, kiek tvari yra valstybės socialinės paramos sistema. Kiek socialiai atsakingas yra verslas ir ar stiprūs yra žmonių tarpusavio ryšiai.
Skurdas yra ta riba, kurią lengva peržengti, bet vėliau sunku sugrįžti. Karas Ukrainoje sutelkė lietuvius padėti kariaujančiai tautai. Tačiau dažnai pasigirsta raginimų neužmirši ir savų, nes svarbiausia yra žmogus.
