Ką rodo ši statistika? Ar išgyvens Europa, jei Rusija visiškai užsuks dujas? Ar situacija bus panaši į 2008 metų? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo dr. „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
– Niekas nebuvo labai nustebęs tokiais skaičiais. Ar visi to ir laukė?
– Tikėjomės apie 2,6 proc. metinio augimo ir ketvirtinio 6,1 proc. smukimo. Tai labai panašus tikėtasis rezultatas, bet jis reiškia, kad turime ketvirtinį nuosmukį ir neišvengiamai turėsime neigiamą augimą ir III ketvirtį. Tad, kai bus III ketvirčio rezultatai – spalio pabaigoje – jau formaliai galėsime skelbti apie recesiją Lietuvoje.
– Ar metus pabaigsime su recesija?
– Visų metų bendras rezultatas bus teigiamas – turbūt svyruos tarp 1–1,8 proc., nes pirma metų pusė buvo labai gera. I ketvirtį metinis augimas buvo virš 4 proc., II irgi nebuvo toks prastas. Tad turėtume labai žemai kristi antrą metų pusę, kad metinis rodiklis būtų neigiamas.
Bet antroje metų pusėje, tikėtina, kad metinį augimą turėsime neigiamą – būsime ekonominėje recesijoje. Tik klausimas, kokia jis bus – švelni, trumpa, ar kietesnė? Ar ji lems krizę? Nes recesija labiau yra toks techninis rodiklis, kai ekonomika tiesiog nustoja augti, kažkiek sumažėja.
Bet, kadangi ji sparčiai augo praeitais metais, recesija gali labiau ir nepasijusti. Bet, jei dėl jos pradės augti nedarbo lygis, bankrotų skaičius, ta recesija gali pavirsti į ekonominę krizelę.
– „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis sako, kad nereikėtų baimintis didelio sukrėtimo, bankrotų bangos. Jo manymu, tikėtina, kad nedarbo lygis išliks panašiame lygyje, jo didėjimas negresia.
Bet pastarąjį pusmetį diskutuojama apie nemalonų reiškinį – stagfliaciją. Kainos didelės, metinė infliacija išlieka aukšta, o ekonominio augimo nėra. Ar sutinkate su juo?
– Reikia pripažinti, kad yra didelis neapibrėžtumas. Nors labiausiai tikėtinas scenarijus yra toks, kad turėsime ekonomikos kritimą, bet tai nelems labai didelio bankrotų skaičiaus, nedarbo lygio augimo. Bet neapibrėžtumas yra toks didelis, kad gali būti visko, tad reikia pasiruošti įvairiems scenarijams.
Tuo labiau, kad per pandemiją turėjome beprecedentį skatinimo laikotarpį. Pandemija ateina ir praeina, bet jos baimė lieka. Dabar vėl yra naujų bangų, bet jau niekas apie tai nebekalba.
– Ar reikia kažką daryti su ekonomika dėl pandemijos?
– Manau, kad tai būtų žibalo pylimas į ugnį. Įvairūs tyrimai rodo, kad karantino poveikis mirtingumo sumažinimui buvo labai nežymus, o kai kuriais atvejais buvo net ir atvirkštinis poveikis. Pavyzdžiui, Švedijoje mirtingumas buvo panašus kaip Suomijoje, Danijoje. Jei patys žmonės nebijo, tai niekas nepadės, neįmanoma jų suvaldyti.
Manau, kad ypač Europoje didžioji dalis šalių perlenkė lazdą. Čia, matyt, bus dar įvairių diskusijų vėliau, bet, manau, kad tie sprendimai mums garbės nedarys. Skatinimas tebesitęsia, jis pradėjo pūsti ekonomikos burbulus – išpūtė būsto kainų, vartojimo, paklausa išaugo labiau nei pasiūla. Atitinkamai išaugo infliacinis spaudimas.
Burbulas ypač išpūstas JAV. Dabar centrinių bankų ir vyriausybių uždavinys tą burbulą kažkaip švelniai išleisti. Ne greitai susprogdinti, o sukoncentruoti švelnų ekonomikos nusileidimą. Bet kaip tai pavyks – klausimas, nes burbulas yra labai didelis.
Dažnai to švelniai padaryti nepavyksta, todėl gali būti, kad jis sprogs su tam tikru trenksmu, prasidės kažkokie nevaldomi procesai, o centriniai bankai nebus labai linkę vėl į ekonomiką pilti pinigų, baimindamiesi dar didesnės infliacijos.
Pandemijos metu kažkokią krizę nukėlėme į ateitį, nes dar prieš pandemiją daug kas kalbėjo, kad galėtų būti ekonomikos lėtėjimas. Taigi, nustūmėme problemą į ateitį – spardėme skardinę, bet dabar vis tiek turime pasilenkti ir ją paimti.
Ekonomikos lėtėjimas yra neišvengiamas – net JAV centrinis bankas (FED) sako, kad toleruos tam tikrą ekonomikos recesiją. Įvairiais skaičiavimais apskaičiuota, kad JAV reikėtų net 4–6 proc. BVP kritimo tam, kad infliacija stipriai sumažėtų jau kitais metais.
Tai yra didelis nuosmukis. O jei JAV nusičiaudo, suserga visas pasaulis. Todėl iššūkių kyla ir mums Europoje – o mes dar turime energetinį karą.
– Išgyvens Europa, jei Rusija visiškai užsuks dujas?
– Išgyvens. Statistiškai į ES importuojami dujų kiekiai sumažėjo labai nežymiai – keliais procentais, priklausomai nuo mėnesio apie 4, 5, 6 proc. Nėra net 10 proc. mažėjimo, nes Europa didžiąją dalį importo iš Rusijos sugebėjo perorientuoti ir importuoja iš kitų šaltinių – labiausiai per suskystintųjų gamtinių dujų terminalus.
– Bet to išgyvenimo kaina skirtingoms šalims bus skirtinga. Kaina gali būti nemenka?
– Taip. Dabar didžiausias iššūkis galbūt yra ne kiekiai, nes Vokietija net ir visiško dujų užsukimo atveju turės rezervų bent iki šių metų pabaigos. Tad nėra taip, kad dujų trūksta fiziškai, bet didžiausias iššūkis – labai didelė jų kaina.
Praeitą savaitę 1 tūkst. kub. m. dujų kaina viršijo 2 tūkst. dolerių. Dėl jos dalis verslų nebevykdo savo veiklos, arba vykdo ne visa apimtimi. Taip pat ir gyventojams kyla kaštai. Didžiausias iššūkis Europai, kad dujų kainos kelia elektros kainas, nes pastarosios nustatomos rinkoje pagal brangiausią gamintoją. O brangiausias gamintojas šiuo atveju yra naudojantis dujas
Aišku, jei vėjas pučia stipriai, yra daug saulės ar vandens, tai vėjas, saulė ir hidroenergetika pagamina pakankamai, dar jei prisideda branduolinė energetika, kaip Skandinavijos šalyse, arba Lenkija pakūrena anglį, tada elektros kaina būna žemesnė.
Bet, jei tų resursų neužtenka ir tenka jungti dujines elektrines, tada iškart elektros kaina šauna į viršų iki tokios, kad apsimokėtų gaminti elektrą iš dujų – tai yra milžiniška kaina. O elektrą naudoja visi, todėl kyla pagrindinių energetinių išteklių kaina.
– Doleris stiprėja euro atžvilgiu, o žaliavas dažnai matome biržose doleriais. Ar tai gali būti papildomas šaltinis infliacijai?
– Taip. Europos centrinis bankas (ECB) yra papuolęs į gana nepatogią situaciją. Jis vengia kelti palūkanų normas žinodamas, kad spartesnis kilimas susprogdins būsto kainų burbulą, kuris euro zonoje yra labai išsipūtęs, o taip pat pakenks Pietų Europos šalims, kurios yra daug prisiskolinusios.
Bet, jei nekels palūkanų normų ir infliacija įsibėgės, euras kitų valiutų atžvilgiu silpsta ir tada jau infliacija „importuojama“, dėl ko dar labiau išauga. ECB reikėtų pakelti palūkanų normas, kad euro vertė pakiltų.
Matysime ECB ėjimą plona linija, bus stebimos rinkų, investuotojų reakcijos, Pietų Europos šalių, būsto rinkos situacija. Mano manymu, vargu, ar EURIBOR viršys 1 proc.
Buvo lūkesčių, kad kitų metų vasarą EURIBOR bus 1,9 proc., bet dabar jau 1,3 proc., tad, manau, kad dar sumažės, ypač jei iš JAV ateis stambesnė recesija. Tikėtina, kad palūkanos tiek nekils, nes, baimindamasis recesijos, ECB nekels palūkanų normos.
– Nebus kažko panašaus į 2008 metus, kai turėjome -15 proc. BVP?
– To nebus. Tada ekonominis kritimas buvo vienas sparčiausių, kada nors buvusių, be karo ir kitų didelių negandų laikotarpių, istorijoje. Jei karo nebus, tas kritimas nebus didelis. Juo labiau, kad Lietuvos ekonomika yra labai diversifikuota, gyventojai, įmonės, valdžios institucijos nėra daug įsiskolinusios, lyginant su pasaulio vidurkiu.
Įžengėme į ekonominį sulėtėjimą gana neblogos būklės ir net, drįsčiau teigti, turėtume smukti panašiai kaip ES vidurkis – gal šiek tiek daugiau dėl savo specifikos su Rusija, nes dar porą procentų BVP atims visiškas santykių nutraukimas su ja.
– Ar valstybės aruodai paruošti artėjančiam sunkmečiui?
– Nėra užpildyti, nes pastaruosius porą metų gesinome laužus – ar savo pačių senus susikurtus vėl įžiebėme su pandemijos ribojimais, turėjome migracijos krizę, dabar karą Ukrainoje. Bet dėl spartaus ekonomikos augimo mūsų skola stipriai neišaugo. Ir deficitas, nors ir buvo nemažas šiemet, bet nebus dramatiškai didelis.
Turime daugiau rezervų lyginant su ES vidurkiu – nors gal ir ne tiek daug, kiek galėjome turėti. Taip pat džiugu, kad nešokome populizmo keliu, kaip tai padarė Vengrija, Lenkija, Ispanija, ir nepuolėme kompensuoti energijos prekių – degalų, elektros, dujų – kainų.
– Lietuvoje buvo norima sumažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) maistui.
– Būtų buvęs toks rezultatas kaip Vengrijoje – infliacijos kilimas būtų atidėtas. Galiu garantuoti, kad Vengrijoje infliacija šių metų gale bus didesnė nei Lietuvoje. Jei pas mus būtų buvęs įvestas PVM maistui, dabar turėtume ne tik infliacijos iššūkį artėjant žiemai, bet ir biudžeto deficito. Kai reikėtų formuoti kitų metų biudžetą, būtų labai aršios diskusijos.
O dabar mes didžiausią infliacijos šuolį atlaikėme jau pavasarį-vasarą, jau tikėtina, kad rudenį ji pradės lėtėti – jau liepos mėnesį išankstinis indikatorius buvo gana neblogas., rodantis, kad infliacija jau išsikvepia.
Dar turėsime kažkiek papildomų rezervų. Manau, kad Vengrija kitais metais tikrai norės su mumis apsikeisti vietomis. Kitąmet turėsime ir mažesnę infliaciją nei Vengrija, ir mažesnį biudžeto deficitą.
– Atsimušė į lubas beveik 21 proc. infliacijos? Kodėl manote, kad daugiau nematysime aukštesnės infliacijos?
– Nuo metų pradžios yra sumažėjusios pasaulinės žaliavų, metalo, maisto kainos, stabilizuojasi ir šiek tiek mažėja ir energetinių išteklių kainos. Pasaulyje mažėjant vartojimui ir į Vakarų pasaulį ateinant recesijai stabilizuojasi tiekimo grandinės, nebėra didelių trikdžių.
Jei anksčiau būdavo prekių deficitas, tai dabar matome, kad kai kuriose šalyse atsirado net ilgalaikio vartojimo prekių perteklius. Anksčiau būdavo užsakoma tik tiek prekių, kiek verslas parduodavo. Bet dabar verslas baiminasi sutrikimų ir užsako daugiau prekių į sandėlį, nes „maža ką“ – gal bus įvesti apribojimai, pabrangs transportavimo kaštai, gal Kinija kažką iškrės.
Tad dabar prekių sandėliuose yra, dėl ko prasidės ir konkurencija, nes visi norės tas brangiai supirktas prekes išparduoti, tad manau, kad bus labai daug akcijų.
Be to, mes infliacijos augimą skaičiuojame nuo praeitų metų. Praeitais metais infliacija labai sparčiai ėmė kilti nuo rugsėjo, o šiais metais neturėsime jokio kilimo, arba labai mažą. Tad tas metinis augimas vis mažės, todėl jau šių metų pabaigoje infliacija taps vienaženklė.
– Kam gali būti sunkiausia atlaikyti šį „presą“? Kaip pasiruošti valstybei? Į ką reikėtų labiausiai atkreipti dėmesį?
– Sunkiausia bus atlaikyti tiems, kurių pajamos nedidelės ir kurių didelės išlaidos, kurie negali pakeisti savo vartojimo, kad galėtų sutaupyti. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) rekomenduoja tokiems žmonėms suteikti tam tikrą paramą, kas daugiausiai ir padaryta – labai gerai, kad padidintas neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD), pensijos, vaiko pinigai, kitos išmokos.
Taip pat siūloma, kad, jei situacija su komunalinėmis išlaidomis tikrai bus prastai, būtų prasminga ne fiksuoti kainą, kaip kad padaryta dabar, bet išmokėti fiksuotą vienkartinę 50 eurų išmoką kiekvienam elektros vartotojui – tai būtų kur kas geriau nei procentaliai mažinti kainą.
Socialiai tai būtų teisingiau. 50 eurų uždirbančiam 500 eurų yra 10 proc. jo pajamų, o tam, kuris uždirba 5 tūkst. eurų – 1 proc., tad pastarasis jos nė nepajus. Bet taip būtų tiesiog patogiau administraciškai, taip pat tai būtų geresnis sprendimas negu visiems sumažinti elektros kainą.
Turintys nuosavą namą su visokiais namų robotais išleidžia elektrai kelis šimtus eurų, o pensininkas mažame butuke išleidžia 50 eurų. Jei visiems padarai 20 proc. nuolaidą elektrai, name gyvenantys gauna 40 eurų, o pensininkas bute 2 eurais mažesnes sąskaitas. Bet šį sprendimą geriau dar pasitaupyti rudeniui-žiemai.
Nors bendrai vienkartinės išmokos nėra gera idėja – geriau pakelti žmonių pajamas – bet kraštutiniu atveju tai geresnis sprendimas nei visiems vienodai mažinti kainą.
