Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Lėktuvo bilietai kelionei, kurią jau suplanavome rudeniui. Kiekvienais metais stengiamės aplankyti naują šalį ar dar netyrinėtą šalies, kurioje jau buvome, regioną. Dažniausiai tai pavyksta.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

[[ge:lrytas:lrytas:36146532]][[ge:lrytas:lrytas:36346561]][[ge:lrytas:lrytas:38324506]]

– Tikrai nieko neperku pagautas emocijų. Nemėgstu vaikščioti po parduotuves, tad perku tik tai, ko man išties reikia. Prie daiktų neprisirišu ir jų nekaupiu.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?

– Nekolekcionuoju daiktų, nieko nerenku. Bet labai mėgstu keliauti, tad galima sakyti, kad kolekcionuoju įspūdžius ir patirtis. Manau, kad pažinimas yra didžiausia vertybė ir turi didžiausią liekamąją vertę.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Tikrai ne, jei kalbame apie smulkius dalykus. Didesnės vertės pirkinius, tokius kaip nekilnojamasis turtas ar automobiliai, visada aptariame šeimoje.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Pinigus reikia uždirbti. Kad galėtum uždirbti gerai, turi stengtis būti geriausias specialistas savo srityje. Ir visai nesvarbu, kokia tavo profesija, – esi vadybininkas, pardavėjas, gydytojas ar teisininkas. Būk savo srityje geriausias ir pinigų turėsi.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Gimiau tokiu laiku ir tokiame regione, kai pinigų visi turėjo nedaug. Septyniolikos metų išvažiavau iš namų į kitą šalį studijuoti medicinos. Prisipažinsiu – iš pradžių būdavo dienų, kai reikėjo gyventi nuo stipendijos iki stipendijos, stipriai taupant.

Todėl labai greitai supratau, kad be darbo – niekaip. Jau studijų laikais ieškojau galimybių užsidirbti: žiemą liejau mokyklos stadione ledą, dirbau reanimacijos skyriuje sanitaru, vasarą važiuodavau į studentų statybos būrius, ten dažniausiai pavykdavo nemažai uždirbti.

Vėliau pinigų jau nebetrūko. Nori turėti – norėk ir dirbti. Svarbu tai daryti iš širdies, o pinigai patys ateis iš paskos.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Mano tėvai buvo nepaprastai darbštūs, nebuvome turtuoliai, bet ir neskurdome. Ir tėtis, ir mama buvo baigę aukštuosius mokslus. Jie puikiai suprato, kad vaikams galima suteikti du vertingiausius dalykus – meilę ir gerą išsilavinimą. Tokio požiūrio laikausi bendraudamas ir su savo vaikais.

[[ge:lrytas:lrytas:38719460]]

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie patys turi užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Nevertinčiau to vienareikšmiškai, situacijų gali būti įvairių. Žmogus ne visuomet įprasmina tai, ką gauna neįdėdamas pastangų. Ypač jaunas žmogus. Tėvai turi sudaryti visas sąlygas, kad jų vaikai įgytų gerą išsilavinimą ir mokėtų teisingai vertinti juos supančią aplinką, o būdami suaugę savo materialinius poreikius gebėtų tenkinti patys.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Su tokiu požiūriu nesutinku. Išmintingo žmogaus nesugadins nei pinigai, nei jų kiekis, o kvailam gali atsitikti visaip.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Pirmus pinigus užsidirbau dar būdamas vidurinėje mokykloje. Tuo laiku buvo populiaru vyresnėse klasėse mėnesį ar pusantro dirbti vasarą atostogų metu. Dirbau kroviku maisto sandėlyje. Už pirmus uždirbtus pinigus nusipirkau magnetofoną. Tuo metu tai buvo mano pirma savarankiškai įgyvendinta didelė svajonė.

Didžiausia tų vasarų vertė – suvokimas, kad tarp noro ir galutinio rezultato yra labai svarbi grandis – nuoseklus ir kryptingas darbas.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Kalbant apie darbą, pirmenybę visuomet skyriau ir skiriu įdomiai veiklai. Visada tikiu tuo, ką darau, ir darau tai iš širdies. Jei esi savo rogėse, pinigų uždirbsi.

– Ar praveriate savo piniginę labdarai?

– Taip. Visada yra situacijų, kai verta aukoti. Tikiu – jeigu dalinsiesi su kitais, tuomet ir tau sugrįš. Ir nebūtinai materialūs dalykai.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– To nesu patyręs. Nesu iš tų, kurie stipriai rizikuoja ar plaukia pasroviui. Apmąstau, skaičiuoju, vertinu ir tik tuomet veikiu.

Kita vertus, visada dirbu samdomą darbą, tai labiau įpareigoja planuoti ir kontroliuoti situaciją.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Prisimenu ir rublius, ir talonus, ir litus. Buvo metas, kai rytą pinigų vertė būdavo didesnė nei vakare, o po kelių mėnesių turėti pinigai tapdavo tiesiog beverčiais popierėliais. Kažkaip tą laiką pragyvenau, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:38541305]]

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Matematika labai paprasta – sulaukus pensinio amžiaus galimybės užsidirbti bus labiau ribotos, ir jeigu neturėsi finansinių šaltinių, teks stipriai riboti ir išlaidas. Tai reiškia, kad teks keisti įprastą gyvenimo būdą.

Todėl jaunystėje, vos tik pradėjus darbinę veiklą, privalu galvoti apie orią senatvę. Neretai žmonėms atrodo – aš senatvės gal nesulauksiu, ji dar taip toli, o pinigų man reikia dabar.

Žmonės tiesiog negeba vertinti ilgaamžiškumo rizikos. Mano galva, tai – viena didžiausių klaidų.

Gyvenimas sulaukus pensinio amžiaus tikrai nesibaigia. Gal likimas tau duos dar du ar tris gyvenimo dešimtmečius. Ir tu gali pats pasirūpinti, kad tie dešimtmečiai būtų sotūs, įdomūs, turiningi ir orūs. Bet tam ruoštis reikia kryptingai ir daug metų. Taip, aš kaupiu savo senatvei ir skatinu tai daryti visus.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?

– Niekada netaupau rinkdamas dovaną. Jeigu kažką dovanoji žmogui, vadinasi, galvoji apie jį ir nori jį nudžiuginti. Nebūtinai dovana privalo būti labai brangi, bet ji turi patikti žmogui, kuriam ją skiri.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Neatsimenu, kad būčiau gavęs dovaną, kuri man nepatiko. Aš labiau vertinu man parodytą dėmesį, o dovana yra tik nedidelė to dalis.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Aš savo svajones įgyvendinu ir kuriu naujas. Jau minėjau, kad turiu aistrą keliauti. Tam ir skiriame didžiausią savo pajamų dalį. Pasaulio pažinimui nėra ribų.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Nešvilpauju kambaryje ir visuomet pakeliu pamestą pinigėlį, kad ir koks jis būtų, bet labiausiai tikiu, jog finansinę sėkmę gali pasiekti dirbdamas.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Gyvenant laisvoje šalyje – tikrai taip. Jeigu turi pinigų, gali rinktis, kaip ir kur gyventi, į kokias mokyklas ar universitetus leisti vaikus, ką valgyti, kur keliauti, kokiais kultūriniais ar sporto renginiais mėgautis, kokių pomėgių turėti.

Kuo didesnis finansinis stabilumas – tuo didesnė pasirinkimų galimybė.

„Sodros“ direktorius K. Čereška apie ritualus, kurių laikosi: nešvilpauja kambaryje ir visuomet pakelia pamestą pinigą