Akcijų rinka labai brangi. Na ir kas?

JAV akcijos jau seniai buvo tokios brangios, tad ne vienam investuotojui kyla pagunda palaukti rinkos korekcijos arba apskritai iš jos pasitraukti. Kiti, matydami sparčiai brangstančias akcijas, kaip tik stačia galva neria investuoti. Abu šie sprendimai gali brangiai kainuoti.

1996 m. gruodį legendinis JAV Federalinio rezervo vadovas Alanas Greenspanas pavartojo terminą „neracionalus optimizmas“ ir aiškiai perspėjo, kad turto kainos gali būti pernelyg atitrūkusios nuo fundamentalių rodiklių. Galiausiai jis buvo teisus. Tačiau „Nasdaq“ indeksas viršūnę pasiekė tik 2000 m. kovą, o per tą laiką išaugo maždaug tris kartus.

Investuotojas, kuris 1996 m. būtų patikėjęs A. Greenspanu ir pasitraukęs iš rinkos, daugiau nei trejus metus būtų stebėjęs, kaip rinka pirmiausia įrodo, kad jis klysta, ir tik tada – kad buvo teisus. Per anksti identifikuoti rinkos perkaitimą gali būti pavojinga, ne vienas investuotojas yra praradęs daug uždarbio ilgus metus laukdamas geresnių kainų. JAV akcijos pagal daugelį rodiklių atrodo brangios jau beveik dešimtmetį, tačiau per tą laiką jų vertė išaugo dar daugiau nei tris kartus.

Santykiniai vertės rodikliai yra prastas orientyras investuojant trumpuoju laikotarpiu. Jie beveik nieko nepasako apie artimiausių kelerių metų grąžą, tačiau jų visiškai ignoruoti taip pat nereikėtų. Tyrimai rodo, kad investuojant į labai brangią rinką, ateinančio dešimtmečio grąža būna nuvilianti. Dažnai tai lemia skaudus burbulo sprogimas ir ilgas atsigavimo laikotarpis.

1989 m. Japonijos akcijų birža išgyveno akcijų rinkos burbulo piką – investuotojai už akciją sutiko mokėti net 60–70 kartų daugiau, nei įmonės uždirbdavo metinio pelno. Burbului sprogus, Japonijos akcijų rinka užmigo dešimtmečiams ir buvusį piką pasiekė tik 2024 m. Panašiai nutiko ir po interneto akcijų burbulo – JAV technologijų indeksas „Nasdaq 100“ ankstesnio piko lygį pasiekė tik 2025 m.

Likti rinkos nuošalyje investuotojams dažnai kainuoja itin brangiai. Tačiau ne mažiau pavojinga neapgalvotai investuoti į populiariausias sritis, kai rinka jau yra įkaitusi – tai taip pat gali lemti prastą investicijų grąžą.

Investuotojai susiduria su fundamentalia problema – niekas nežino, kas bus rytoj, kiek truks ekonomikos ciklai, net ir gera analizė gali suklaidinti. Kaip yra sakęs legendinis ekonomistas ir investuotojas Johnas Maynardas Keynesas: „Rinkos gali išlikti neracionalios ilgiau, nei jūs galite išlikti mokūs.“ Todėl abu kraštutinumai – neinvestuoti vien todėl, kad atrodo brangu, arba stačia galva pulti į rinką – gali brangiai kainuoti.

Vėlyvoje ekonomikos ciklo stadijoje diversifikacija ir saugumo rezervai tampa svarbesni nei bet kada. Toli gražu ne visi pasaulio regionai yra vienodai brangūs, o skirtingos turto klasės nevienodai reaguoja į ekonomikos ciklo pokyčius. Savo portfelį plačiai diversifikavęs investuotojas paprastai patiria mažesnius ir trumpesnius nuosmukius, kai rinkas ištinka krizės. Didesnė grynųjų pinigų ar obligacijų dalis portfelyje suteikia daugiau ramybės – nereikia nuostolingai pardavinėti investicijų ir galima ramiai sulaukti rinkos atsigavimo.

Ilgalaikį investuotoją nuo brangių klaidų geriausiai saugo aiškus planas ir disciplina. Periodinis investavimas savaime mažina riziką investuoti netinkamu metu. Tokiu būdu investuojama ir tada, kai rinka brangi, ir tada, kai ji pigi, todėl ilgainiui pasiekiamas geras vidutinis rezultatas. Jei investuojama ne tik į akcijas, bet ir į kitas turto klases, verta reguliariai perbalansuoti portfelį. Pavyzdžiui, jei investuotojo tikslas yra 80 proc. akcijų ir 20 proc. obligacijų, kartą per metus galima atkurti šias proporcijas – parduoti labiau pabrangusį turtą ir įsigyti santykinai atpigusio.

Diversifikacija tarp skirtingų turto klasių, periodinis investavimas ir reguliarus portfelio perbalansavimas yra vieni svarbiausių ilgalaikės investavimo sėkmės veiksnių. Jie leidžia mažiau spėlioti, ar rinka šiuo metu yra burbule, ir daugiau dėmesio skirti nuosekliam ilgalaikio turto auginimui.