„Jeigu mano kolegė serga ar atostogauja […], aš dirbu viena pati be jokių išeiginių, jokių! Darbas sunkus, esu mėsininkė […]. Rankos peilių nebenulaiko“, – vienos darbuotojos žinute socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo teisininkė.
Šioje žinutėje R. Joskaudienė įžvelgė du klausimus. Svarbiausias – ar darbuotojai užtikrinamas privalomas poilsis ir galimybė dirbti saugiai? Taip pat – kiek reikėtų sumokėti už pavadavimą?
„Darbas vienam savaime nėra draudžiamas. Tačiau kolegės atostogos ar liga nepanaikina likusios darbuotojos teisės į poilsį, o darbdavio pareiga sudaryti saugias darbo sąlygas išlieka.
Lietuvos merai reikalauja didesnių atlyginimų: „Problema dažniausiai slypi detalėse“
Darbuotojų trūkumo negalima spręsti ignoruojant šiuos reikalavimus“, – teigė R. Joskaudienė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į bendruosius Darbo kodekso 114 ir 122 straipsnių reikalavimus, kurie numato:
- Negalima dirbti daugiau kaip 6 dienas per 7 paeiliui einančias dienas.
- Tarp darbo dienų ar pamainų paprastai turi būti bent 11 valandų nepertraukiamo poilsio.
- Per 7 paeiliui einančias dienas turi būti suteiktas bent 35 valandų nepertraukiamas savaitinis poilsis.
„Todėl pasakymas „pailsėsi, kai kolegė grįš po trijų savaičių“ neatitinka bendrųjų savaitinio poilsio reikalavimų. Poilsis turi būti suteikiamas laiku, o ne tik pažadamas ateičiai.
Susiję straipsniai
Pavyzdžiui, dvi savaites kasdien dirbant po aštuonias valandas, problema neišnyksta vien todėl, kad atskira darbo diena nėra ilgesnė nei aštuonios valandos – vis tiek neužtikrinamas savaitinis poilsis“, – dėstė teisininkė.
Anot jos, svarbu ir nepainioti darbo laiko normos – 40 valandų per savaitę – ir maksimalių ribų.
„Vidutinis darbo laikas su viršvalandžiais, neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, negali viršyti 48 valandų per septynių dienų laikotarpį.
Bendroji riba, įskaitant ir papildomą darbą, – 12 valandų per dieną, neįskaitant pietų pertraukos, ir 60 valandų per septynių dienų laikotarpį. Šios maksimalios ribos nėra leidimas nuolat dirbti po 60 valandų ar atsisakyti poilsio“, – pažymėjo ekspertė.
„Pas mus suminė apskaita“ – ne leidimas dirbti be ribų
Nors suminė darbo laiko apskaita leidžia darbo valandas per apskaitinį laikotarpį paskirstyti netolygiai, ji nepanaikina minimalaus poilsio ir maksimalaus darbo laiko reikalavimų, taip pat pastebėjo R. Joskaudienė.
„VDI 2026 m. vasario 23 d. išaiškinime primena: viršvalandžiai gali atsirasti ne tik apskaitinio laikotarpio pabaigoje, bet ir viršijus konkrečiai pamainai nustatytą trukmę.
Praktinis pavyzdys: grafike numatytos 8 darbo valandos, tačiau darbdavio nurodymu dėl kolegės nebuvimo dirbama 10. Papildomos 2 valandos vertinamos kaip viršvalandžiai ir turi būti apmokamos einamąjį mėnesį, o ne „paslepiamos“ iki apskaitinio laikotarpio pabaigos“, – pavyzdį pateikė teisininkė.
R. Joskaudienė priminė, kad pagal DK 119 straipsnį viršvalandžiams paprastai būtinas rašytinis darbuotojo sutikimas. Įstatymas numato išimtis, tačiau vien darbuotojų trūkumas ar kolegės atostogos savaime nėra atskira tokia išimtis, pastebėjo ji.
„VDI taip pat pabrėžia, kad iš anksto pasirašytas bendro pobūdžio, neriboto galiojimo sutikimas neatitinka reikalavimų – sutikimas turi būti siejamas su konkrečiu viršvalandžių poreikiu. Net ir taikant įstatymo išimtį privalomo poilsio nepaisyti negalima“, – teigė R. Joskaudienė.
Ar už kolegės pavadavimą privalo mokėti daugiau?
Pavaduojant kolegę, dėstė teisininkė, svarbu nustatyti, kas iš tikrųjų pasikeitė: darbo apimtis, darbo laikas ar pati darbo funkcija.
„Ta pati funkcija, bet daugiau darbo per tą patį laiką. Pavyzdžiui, darbuotojai per pamainą pavedama atlikti ne tik savo įprastas užduotis, bet ir dalį kolegės užduočių. Kai padidinamas darbo mastas, pagal DK 144 straipsnio 7 dalį turi būti mokamas padidintas darbo užmokestis. Konkretūs dydžiai nustatomi darbo arba kolektyvinėje sutartyje.
Ta pati funkcija, bet dirbama ilgiau nei nustatyta. Tuomet reikia vertinti viršvalandinį darbą ir jo apmokėjimą.
Pavedama kita, darbo sutartyje nesulygta funkcija. Tuomet aktualus DK 35 straipsnyje nustatytas susitarimas dėl papildomo darbo, kuriame aptariama funkcija, jos atlikimo laikas, apimtis ir atlygis. Šias situacijas aiškiai atskiria ir VDI.
Tai patvirtina ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3–260–1075/2022 išskyrė: papildomas darbas siejamas su kita darbo funkcija, o darbo masto padidinimas – su tos pačios funkcijos krūvio padidinimu. Taigi vien užrašo „pavadavimas“ neužtenka – svarbus tikrasis susitarimo ir atliekamo darbo turinys“, – socialiniame tinkle rašė R. Joskaudienė.
Manyti, kad už kiekvieną pavadavimą automatiškai priklauso visas kolegės atlyginimas, yra dažna klaida, pastebėjo teisininkė. Jos teigimu, tokios bendros taisyklės nėra.
„Jeigu pavadavimas jau numatytas darbuotojo funkcijose ir nepadidėja nei įprastas darbo laikas, nei darbo krūvis, vien kolegės nebuvimas savaime dar nesukuria teisės į papildomą atlygį. Tačiau pareigybės aprašymo nuostata nepanaikina pareigos mokėti už realiai padidėjusį darbo mastą ar viršvalandžius“, – rašė teisininkė.
T.Bauro nuotr.
Už įprastus viršvalandžius mokama ne mažiau kaip pusantro karto, o už darbą darbuotojo poilsio dieną, kuri nėra darbo diena pagal grafiką, – ne mažiau kaip dvigubai daugiau, pridūrė R. Joskaudienė.
„Vien tai, kad dirbama sekmadienį, dar nereiškia dvigubo apmokėjimo: svarbu, ar tai pagal grafiką nustatyta darbo diena. Tačiau didesnis atlygis nesuteikia teisės panaikinti privalomą poilsį“, – rašė ji.
„Nėra kam pakeisti“ nepanaikina ir pertraukų
Pagal DK 122 straipsnį, ne vėliau kaip po penkių darbo valandų turi būti suteikta pertrauka pailsėti ir pavalgyti, taip pat pabrėžė teisininkė. Paprastai pertrauka trunka nuo 30 minučių iki 2 valandų.
„Jeigu dėl gamybos sąlygų pertraukos padaryti negalima, turi būti sudaryta galimybė pavalgyti darbo laiku. Dirbant sunkų fizinį darbą taip pat turi būti suteikiamos specialios pertraukos.
Fiziologinės ir specialios pertraukos įskaitomos į darbo laiką – jų nereikia vėliau „atidirbti“, – teigė R. Joskaudienė.
„Rankos peilių nebenulaiko“ – tai signalas apie galimą pavojų
Dar viena darbdavio pareiga – užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, o ne vien išduoti darbo įrankį ar pasirašytinai supažindinti su instrukcija.
„Tai nustato Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnis. DK 159 straipsnis suteikia teisę atsisakyti dirbti, jeigu kyla pavojus darbuotojo saugai ir sveikatai. Pagrįstas atsisakymas negali būti laikomas darbo pareigų pažeidimu.
Tačiau šia teise svarbu naudotis tinkamai. Kilus įstatyme numatytam pavojui, nutraukus darbą būtina nedelsiant raštu pranešti padalinio vadovui ir darbdaviui atstovaujančiam asmeniui konkrečias atsisakymo priežastis. Už pagrįsto atsisakymo laiką mokamas vidutinis darbo užmokestis; už nepagrįsto – darbo užmokestis nemokamas. Todėl „rytoj tiesiog nebeateisiu“ nėra tas pats, kas tinkamai įformintas atsisakymas atlikti pavojingą darbą.
Šioje situacijoje pranešime svarbu neapsiriboti žodžiais „pavargau“, bet tiksliai aprašyti faktus: kiek dienų dirbta be poilsio, kokios užduotys atliekamos ir kodėl jų nebegalima saugiai atlikti“, – pabrėžė teisininkė.
Ką užfiksuoti ir kur kreiptis?
R. Joskaudienė pataria išsaugoti darbo grafikus, darbdavio pavedimus, žinutes apie pavadavimą, algalapius. Taip pat atskirai užsirašyti faktines darbo pradžios ir pabaigos valandas bei realiai suteiktas pertraukas.
„DK 120 straipsnio 5 dalis suteikia teisę nemokamai gauti savo darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašą. Vien grafiko neužtenka, kai faktiškai dirbama kitaip.
Darbo laiko apskaitos svarbą pabrėžė ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2019 m. gegužės 14 d. sprendime byloje C‑55/18: valstybės narės turi įpareigoti darbdavius užtikrinti objektyvią, patikimą ir prieinamą sistemą kasdienio darbo trukmei nustatyti.
Šio išaiškinimo praktinė reikšmė – teisė į poilsį turi būti patikrinama pagal tikrąjį darbo laiką, o ne likti deklaracija“, – paaiškino teisininkė.
Dėl darbo ir poilsio režimo ar saugos pažeidimų ji patarė kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją, dėl neišmokėto darbo užmokesčio – į Darbo ginčų komisiją.
„Tai skirtingi teisių gynimo būdai: VDI gali tikrinti pažeidimus, reikalauti juos pašalinti ir taikyti administracinio poveikio priemones, o individualų ginčą dėl priklausančių pinigų nagrinėja Darbo ginčų komisija. Procesas joje nemokamas.
Dėl neišmokėto atlygio į komisiją paprastai kreipiamasi per tris mėnesius nuo tada, kai darbuotojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisių pažeidimą. Nelaukite kolegės sugrįžimo ar neapibrėžto pažado „vėliau viską sutvarkysime“, neįvertinę šio termino.
Kolegės teisė sirgti ar atostogauti neturi būti įgyvendinama kitos darbuotojos poilsio ir saugumo sąskaita. Pavadavimas turi būti organizuojamas, apskaitomas ir apmokamas – ne tiesiog ištveriamas“, – akcentavo R. Joskaudienė.