Taip Karaciejų šeimą išvargino kova dėl jų nuosavybės – išvogto privataus miško. Tačiau penkiolikos teismo posėdžių maratonas jiems neatėmė noro ieškoti teisybės ir eiti iki galo.
Šių metų pradžioje Karaciejai, tikėdamiesi atitinkamo šalies vadovų dėmesio, išsiuntė laiškus prezidentei, premjerui, Seimo pirmininkui, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui ir Aplinkos ministerijai. Iš visur sulaukė tik formalių atsakymų. Ir vėl pateikę ieškinį teismui, nukentėjusieji lauks nuosprendžio, jeigu Lietuvoje nepavyks pasiekti teisingumo, tuomet žada kreiptis į Strasbūro teismą ir su tarptautinių teismų pagalba teistis su valstybe.
Žala – apie 40 tūkst. eurų
Beveik 12 hektarų šalia Matuizų įsikūrusiame Barčių kaime esantis miškas priklausė V. Karaciejui ir jo giminaičiams. Viena iš jų – Ramunė Kazlauskienė prieš eilę metų nusprendė, arba, kaip spėjama, tuomet į narkotikus įjunkusi moteris apsukrių vyrukų buvo įkalbėta savo turimą hektarą miško parduoti.
V.Karaciejus įsitikinęs ir tai teisme įrodinėjo, kad miško pardavėjai „pagelbėjo“ Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai ir miško kirtėjas – bendrovės „AVA Group“ vadovas Arnoldas Bondzinskas.
Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos rajono agentūros pareigūnai 2011 metų pavasarį vieną po kito išdavė leidimus kirsti dalį visiems bendraturčiams priklausančio miško.
Išpjauti kone 3 hektarai, kurių vertė, nepriklausomų ekspertų apskaičiavimais, siekia beveik 40 tūkst. eurų.
Pažymoje – mirę žmonės
Pirmąjį leidimą pasirašė Varėnos rajonos agentūros vyresnysis specialistas Antanas Krušniauskas, kitą, leidžiantį atlikti papildomą kirtimą, – Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Alytaus teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas Juozas Mockevičius.
Apie būsimą kirtimą žinojo tik R.Kazlauskienė. Jai užteko pateikti seną, jau negaliojančią registrų centro pažymą, kurioje nurodyti visai kiti miško savininkai. Tarp jų – net ir seniai mirę.
„Kadangi reikėjo pažymos, kad visi miško savininkai sutinka parduoti mišką, ji netrukus atsirado. Negrabiai sufabrikuota, nes joje keli pasirašę asmenys yra mirę, dviejų asmenų asmens kodai – tokie patys, sutartis nepatvirtinta notaro.
Pagal Aplinkos apsaugos ministerijos išduotą licenziją dirbantis projektuotojas Renatas Gilys, remdamasis suklastotais dokumentais, paruošė miškotvarkos projektą, o Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Valstybinė miškų tarnyba projektą patvirtino.
Apie jokius projektavimo darbus tikrieji miško savininkai nieko nežinojo. Ant miškotvarkos projekto titulinio lapo, kuris lieka Valstybinės miškų tarnybos archyvuose, yra suklastoti miškų savininkų ir seniai mirusių asmenų parašai. Tikrosios miško savininkės Onos Marcinkevičienės pavardė visai miško projekte nedominuoja. Nei miško projektuotojas, nei Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, nei Valstybinė miškų tarnyba nematė (o gal nenorėjo matyti) suklastotų dokumentų, pasakojo nukentėjusieji V. ir Aurelija Karaciejai.
Pašnekovams vėliau R.Kazlauskienė paaiškino, kad ji jokių pažymų nepristatinėjusi – viską už ją tvarkė miško kirtėjas A.Bondzinskas. Net leidime kirsti mišką šalia savininkės pavardės buvo nurodytas ne jos, bet kirtėjo telefono numeris.
Prireikė medikų pagalbos
Sužinoję, kad iškirsta dalis giminės miško, nukentėjusieji iškvietė nepriklausomus ekspertus, kreipėsi į Alytaus apskrities policiją.
„Vagys iš esmės atliko sanitarinį miško valymą. Vietoj brandaus eglyno palikta visiškai bevertė laukymė“, – pasakojo Karaciejai.
Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę Varėnos rajono policijos komisariato tyrėjai įtariamųjų nenustatė – tyrimas buvo nutrauktas.
Išgirdusiam tokią žinią V.Karaciejui teko kviestis medikus. Ilgai nelaukdama šeima kreipėsi į garsią šalies advokatę Viliją Gražulytę.
Kauno apygardos teismas patenkino ieškovų skundą ir priteisė anuomet dar litais - 123 tūkst. litų žalai už neteisėtai iškirstą mišką ir 15 tūkst. litų neturtinei žalai atlyginti.
Tačiau Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas apskundė Kauno apygardos teismo nutartį.
Mėgino tartis gražiuoju
Savininkai pagal įstatymą privalo iškirstą mišką atsodinti. Vienam hektarui reikia daugiau kaip 500 eurų. „Mes neturime tam lėšų – visas santaupas surijo teismai“, – sakė nukentėjusieji.
Pašnekovai neslėpė, kad mėginta su jais susitarti gražiuoju: „Į susitikimą atvyko kirtėjas ir projekto autorius Renatas Gylis, bet už padarytą žalą mums pasiūlė tokią mažą sumą, kad net į kalbas nesileidome.“
Miško kirtėjas, bendrovės „AVA Group“ savininkas A.Bondzinskas iš pradžių teigė šią istoriją pirmą kartą girdintis.
„Praėjo daug laiko, negaliu būti už tą mišką atsakingas visą gyvenimą“, – lrytas.lt žurnalistei aiškino jis.
Bet vėliau vyras ėmė pasakoti minėtą mišką kirtęs atsižvelgdamas į miškotvarkos projektą. „Iškirtome tik apie 10–15 kubinių metrų, o kas įvyko po to – negaliu atsakyti.
Juk leidimas galiojo visus metus. Mūsų kaltės jokios čia nėra“, – aiškino A.Bondzinskas.
Nutartį apskundė
Kauno apygardos administracinis teismas prieš metus priėmė nutartį pareiškėjų skundą tenkinti iš dalies. Iš miške savivaliavusių savininkams priteisė tik už 500 kubų – už pusę iškirsto miško.
Tačiau miško grobstyme dalyvavusios šalys apskundė šį teismo sprendimą. Kaltė ir toliau verčiama apie 130 kub. metrų miško pardavusiai R.Kazlauskienei, kuri teisme teigė net nemačiusi sumos, kurios buvo verta mediena.
Anuomet problemų su narkotikais turėjusiai moteriai už parduotą mišką buvo pamesti vos keli tūkstančiai litų.
Karaciejų ir kitų miško savininkų interesus gynusi advokatė V.Gražulytė teisme darė išvadą, kad miško vagys veikė kaip organizuota grupė.
Turėjo likti vaikaičiams
Nukentėjusieji kupini ryžto nenuleisti rankų.
„Jei ne mes, tai kovą tęs mūsų vaikai”, – sakė Karaciejai. Jie jau kreipėsi į prokuratūrą, kad byla būtų atnaujinta.
„Trys aplinkos apsaugos ministrai per tą laiką jau pasikeitė. Skaudžiausia, kad valstybė dar kartą parodė, kad jai jos pilietis nerūpi. Mes turime už savo pinigus teistis, ieškoti teisybės, o tie, kurie vogė, juos už valstybės pinigus gina, – piktinosi V. Karaciejus. – Senelių, prosenelių mišką išniekino ir teismas sako, kad nėra padaryta nei finansinės, nei moralinės žalos. Tai kur dingo mediena? Trys struktūros veikė: vieni projektavo, kiti projektą tvirtino, dar kiti išdavė leidimus miško kirtimui. Negi niekas nematė, kad daromi pažeidimai?”
Štai tokie klausimai kyla miško netekusiems žmonėms. Miško, kuris priklausė dar jų proseneliams, kuris turėjo likti vaikaičiams.
V. Karaciejus prisimena tėvo pasakojimą: „Žinai, vaikeli, būdavo išvažiuojam su tėvu išsikirsti šatros kokiam kluonui patvarkyti, tai visą dieną važinėjam, nerandam, kurį medį nupjauti, nes visų gaila.“ O dabar viską taip išpjovė, kad tik kelmai ir kalnai liko.“
Gali vogti nebaudžiami?
„Alytaus aplinkos apsaugos departamentas neparodė jokio noro išspręsti arba išsiaiškinti situaciją. Ar buvo atliktas tarnybinis patikrinimas? Nebuvo. Tokia mūsų teisinė bazė, kad vogti gali nebaudžiami“, – piktinosi nukentėjusiojo žmona Aurelija Karaciejienė.
Ji teigia suprantanti, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos. Jos žodžiais, tarnautojų luomas nuo senų laikų nepasikeitė: viskas pradvisę cariniu naftalinu.
Pasak jos, būtų užtekę kelių teismų, nes pažeidimai – akivaizdūs. Dabar jau laukia 16-as teismo posėdis. O bet koks nukentėjusiems palankesnis sprendimas yra apskundžiamas.
Tarkime, teismo, kuris priskaičiavo atlyginti daliai miško padarytą žalą, sprendimas buvo apskųstas. Ji apskundė ir projektuotojas Renatas Gylis, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas bei Valstybinė miškų tarnyba. Tiesa, teismas šio skundo nepriėmė, nes tarnybos juristai susivėlino.
Netrukus vėl visas procesas užsisuks iš naujo, nuo žemiausios teisminės sistemos grandies.
Skatina bėgti iš Lietuvos
„Aš jau nebetikiu valstybe. 23 Konstitucijos straipsnis aiškiai sako, kad valstybė gina piliečių nuosavybę. Štai jums akivaizdus pavyzdys, kaip valstybė ją apgynė. Nes tokius dokumentus gavęs, bet koks valstybės tarnautojas turėjo sustabdyti tą procesą ir iš karto perduoti dokumentus policijai, nes jie suklastoti. Bet ratas nuriedėjo toliau. Baisiausia, kad iki šiandien visi, kurie dalyvavo grobstyme, sėdi savo darbo vietose ir nežinia, ar jiems kas „nu nu nu” parodė“, – piktinosi A.Karaciejienė.
Ji svarsto, kad toks „rūpestis“ savo žmonėmis verčia žmones bėgti iš Lietuvos. Iš visų išvardintų šioje byloje nukentėjusiųjų šeimų dar nei vienas vaikas nėra išvažiavęs į užsienį.
„ Visi gyvename ir mokesčius mokame Lietuvoje, bet po tokių dalykų mes dažnai pasišnekame, kad reikia viską parduoti, ką turime Lietuvoje, kol dar yra kas perka, nes paskui nebent nupirks koks kinas ar ukrainietis. Reikia bėgti iš Lietuvos, nes čia nėra teisinės valstybės. Vietoj to, kad dirbtų Lietuvai, kad galvotų apie žmogų ir žiūrėtų, kas aplinkui dedasi, valdžia tarpusavyje tik vieni kitiems plunksnas kedena, bjaurius darbelius dengia.
Į projektą įtraukti prieš dvidešimt metų mirę žmonės ir vis tiek apsimetama, kad viskas tvarkoje ir bandoma įrodyti, kad tu durnas, o jie teisūs. Kiek gi galima žmones durninti?“, – svarstė A.Karaciejienė.
Tik formalūs atsakymai
„Kadangi teisingumą vykdo teismai, reikėtų palaukti įsigaliojusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų nustatyta Aplinkos ministerijos, jai pavaldžių institucijų ar atskirų valstybės tarnautojų kaltė.
Jūsų pateiktais duomenimis, tokių pažeidimų ministerijai pavaldžios tarnybos pareigūnų atžvilgiu teismai anksčiau nėra nustatę, – lrytas.lt pateiktus klausimus komentavo aplinkos ministro patarėjas Mindaugas Bajarūnas. – Taip pat pažymėtina, kad privačių miškų savininkai/bendrasavininkiai patys atsako už savo turtą; jie tarpusavyje turi sutarti, kaip jis turi būti naudojamas, kiek turimo privataus miško planuoja iškirsti.“
Valstybinės miškų tarnybos, išduodančios leidimus kirsti mišką, direktoriaus Pauliaus Zolubo atsakymas buvo dar lakoniškesnis: „Valstybinė miškų tarnyba nekomentuos bylos iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.“
Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas visai nesivargino komentuoti susidariusios situacijos: „Gerbdami pareiškėjo privatumą, be jo sutikimo pareiškime išdėstytų aplinkybių, nekomentuosime.“
Kiek išsamesnis, bet labai formalus laiškas iš šio komiteto pasiekė ir Karaciejų šeimą. Komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės pasirašytame laiške teigiama, kad Seimui ir jo komitetams „nesuteiktos jokios išskirtinės teisės būti teismų priežiūros institucija, vertinti teisėjų darbą ar teismų priimtus sprendimus nustatyti kaltuosius asmenis ir juos nubausti.“
Panašus laiškas atkeliavo ir iš prezidentūros, į kurią Karaciejai dėjo nemažai vilčių. Jame rašoma, kad Konstitucijos yra nustatyta, kad teisingumą vykdo tik teismai.
„Taigi jokia kita valstybės institucija negali vykdyti šios funkcijos. Teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų, – rašoma prezidentūros atsakyme. – Respublikos prezidentė, gerbdama Konstituciją ir laikydamasi įstatymų, nesikiša į prokurorų darbą, neduoda jokių nurodymų, kaip atlikti, organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, nevertina šių pareigūnų priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.“
Iš Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės buvo atsiųstas laiškas, kad buvo pareikalauta informacijos iš Aplinkos ministerijos.
Naują ieškinį teismui nukentėjusieji įteikė sausio 12 d.
„Į teismus jau sukišome kelias dešimtis tūkstančių eurų. Jau tiek metų apribojame save. Vietoj to, kad galėtume oriai gyventi, keliauti, mes priversti savo pinigus leisti teismuose“, – guodėsi Karaciejai, tačiau penkiolikos teismo posėdžių maratonas jiems neatėmė jų užsispyrimo ieškoti teisybės ir eiti iki galo.
