Aukščiausioje geografinėje Kauno rajono vietoje esantis kaimas išsiskiria darbščiais, versliais, pamaldžiais žmonėmis, ypač išpuoselėtomis sodybomis ir kūrybiškumu. Jau ko vertas vien faktas, kad čia gyvena ir kuria net 34 tautodailininkai.
Domeikava – antra po Garliavos pagal politinių kalinių ir tremtinių gausą. Čia jų šiuo metu – per šimtą. Kaip paaiškėjo, neatsitiktinai.
Didžioji dalis gyventojų, o jų, įvairiais šaltiniais, 5–7 tūkstančiai, ratuoti vyksta į darbus Kaune.
Domeikavos senbuvis ir patriotas, jos gatvių „krikštatėvis“, leidėjas ir publicistas Antanas Pocius įsitikinęs: gyvenvietė subrendo siekti miestelio statuso.
2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, tai buvo didžiausias kaimas Lietuvoje. Statistikos departamentas tebeskaičiuoja pastarojo surašymo duomenis, tad nežinia, ar Domeikava išsaugos šį titulą.
Apie kaimą – monografija
Ne kiekvienas kaimas gali didžiuotis, kad apie jį parašytas rimtas veikalas. Domeikava apie savo istoriją jau šiemet turės monografiją. Kaip tik šiuo metu A.Pocius baigia ją rašyti.
Kaimo ir šio krašto žmones kalbinęs, šimtus senųjų dokumentų perskaitęs publicistas pabrėžia, kad dabartinės Domeikavos istorija prasidėjo tik pokariu.
Iki Antrojo pasaulinio karo Domeikava, Lapės, Vandžiogala buvo beviltiškai sulenkėjęs kraštas. Vaikai į pradines mokyklas ateidavo nemokėdami lietuviškai, nors patys gyventojai save laikė lietuviais.
„Dėl to, koks yra dabar, didžiausias Lietuvos kaimas labiausiai turėtų būti dėkingas tokiam pokario viršininkui Kalinauskui. Dėl valdingo būdo ir tiesioginio pavaldumo Maskvai jį žmonės vadindavo Caru“, – netikėtus istorijos puslapius atverčia A.Pocius.
Vietovę pakeitė tremtiniai
Tuometės mašinų stoties ūkio vadovas Kalinauskas į Domeikavą ėmė kviestis dirbti šimtus iš tremties grįžusių ūkininkų, inteligentų ir šiaip nagingų žmonių. Vadovas, vertinęs sibirus išgyvenusių žmonių darbštumą ir nepaisęs jų politinių pažiūrų, iš įvairių Lietuvos regionų išplėštoms šeimoms suteikė galimybę naujai suleisti šaknis į gimtąją žemę.
Taip Carui pavyko padaryti tai, ko nespėjo tarpukario Lietuvos mokytojai: per gana trumpą laiką sulietuvinti lenkiškai kalbėjusį kraštą. Įsikūrę šimtai politinių kalinių ir tremtinių atmiešė lenkiškąją terpę, susikūrė mišrių šeimų, pasikeitė vietovės atmosfera, kalba, papročiai.
Per pusę šimto metų naujieji atkilėliai iš visos Lietuvos suformavo dabartinės Domeikavos veidą, būdą ir tradicijas.
Naujakurių stiprybė – žemė
„Žmonės kūrėsi tuščioje vietoje ir kabinte kabinosi į žemę. Dauguma pirmiausia statėsi ne namus, o sodino sodus ir statė šiltnamius. Augino daržoves, gėles ir braškes, gabeno į Rusijos miestus. Už parsivežtus rublius kilo mūriniai namai, plėtėsi daržai ir sodai.
Darbštūs žmonės nepamiršo nei tėviškės tradicijų, nei savo kraštiečių. Iki šių dienų Domeikavoje yra gatvė, neoficialiai vadinta dzūkų gatve“, – pasakojo Domeikavos metraštininkas.
Kaimas tolsta nuo žemės ūkio
„Domeikaviškiai – draugiški, bendruomeniški žmonės. Ir dabar daug kur bendrauja ištisos gatvės. Žmonės po vieną nei varge, nei džiaugsme nepaliekami“, – pasakojo Pavasario gatvės gyventoja Violeta Danielienė.
Gatvės senbuvė pastebėjo: kaimas keičiasi. Anksčiau kiekviename kieme mūkdavo bent po dvi karves, o dabar visoje gatvėje, kurioje per 40 namų, karvę rastum gal tik vienoje kitoje sodyboje.
Bet vyresnioji domeikaviškių karta dar nepamiršo, kaip laikyti dalgį rankose. Į devintąją dešimtį įkopusius Joną Liegų ir Alfonsą Bakutį sutikome vežančius vežimaitį su pašaru ožkai.
J.Liegaus nuomone, Domeikava sparčiai panašėja į priemiesčio gyvenvietę: dauguma gyventojų užsiėmę nebe žemės ūkio darbais. Jo paties vaikai susikūrę darbo vietas Domeikavoje, anūkai – studentai.
„Jaunimas nenori dirbti žemės ūkio darbų, o kitokių čia ir nėra. Jaunesni, verslesni – išvažiavę. Kaime nemažai tokių, kurie nieko nenori dirbti, maitinasi iš tėvų pensijos. Prie žemės darbų tokių nepriprašysi“, – pasakojo domeikaviškiai. Štai kodėl, jų vertinimu, kaime palyginti daug bedarbių.
Žemė išmaitina ir dabar
„Gaila, kad gėlininkų, daržovių augintojų vaikai ir anūkai tėvų pėdomis nebeseka. Senosios kartos domeikaviškiai ir dabar nesiskundžia, kad jiems krizė. Dirba, verčiasi, turi duonos“, – pažymėjo kitas Domeikavos senbuvis – buvęs seniūnas, šiuo metu seniūnaitis Irenijus Šmitas.
Pašnekovas įžvelgė ryškią socialinę takoskyrą tarp individualių ir daugiabučių namų gyventojų. Pastarieji verčiasi sunkiau. Net turėdami nuosavos žemės, nelinkę iš jos maitintis. Tuo tarpu nuosavose sodybose greta išpuoselėtų vejų visuomet rasi lysvių su daržovėmis.
Gerų darbuotojų trūksta
Kauno apskrities darbo biržos duomenimis, gegužę Domeikavoje buvo įregistruoti 625 bedarbiai. Darbo neturi kas devintas dešimtas kaimo gyventojas.
„Turint omenyje, kad seniūnija antra po Garliavos pagal gyventojų skaičių, tai dar neblogi rodikliai“, – įvertino Domeikavos seniūnas Raimondas Stankus.
Žmonės Domeikavoje verslūs: apdirba metalą ir medieną, remontuoja automobilius, teikia apgyvendinimo paslaugas, nuomoja patalpas pobūviams, gamina statybines konstrukcijas ir šiltinimo medžiagas.
Šiemet antrinių žaliavų rinkimo ir rūšiavimo įmonė įsteigė 27 naujas darbo vietas Lapių, Voškonių, Domeikavos gyventojams. Pasak įmonės vadovo Arvydo Gineikos, Domeikavoje gerą darbuotoją susirasti jau sunku – nemažai gyventojų turi verslą vietoje arba dirba mieste. Tuo tarpu aplinkiniuose Varluvos, Eigirgalos kaimuose potencialių darbuotojų – gausu.
Atsigaunančio verslo nematyti
Vis dėlto A.Gineika teigia, jog dar per drąsu sakyti, kad smulkusis verslas rajone atsigauna.
Panašiai nusiteikęs ir netradicinį – dekoratyvinių žuvų – verslą plėtojantis domeikaviškis Eivilas Norkus.
Krizė ir sąstingis nekilnojamojo turto rinkoje smarkiai prislopino ryškiaspalvių tvenkinių ir baseinų žuvų paklausą. Šiemet ji tokia menka, kad augintojas verslą jau vadina pomėgiu.
Dekoratyvinių žuvų prekybos sezonas artėja į pabaigą, bet augintojui rūpesčių nemąžta. Tupinėti aplink tvenkiniuose auginamus japoninius karpius, karosus, amūrus, lynus tenka ir žiemą, ir vasarą.
Žuvys auginamos tinklais apdangstytuose tvenkiniuose, nes jas tenka saugoti nuo vagišių – garnių, žuvėdrų, gandrų.
„Iš namų teko išgabenti net du katinus. Gudrūs žvejai kasdien sušveisdavo žuvų maždaug už 100 litų. Net mes pravalgome mažiau“, – juokavo augintojas.
Domeikavos metraštininkas A.Pocius pabrėžė, kad kaimui visada daug įtakos turėjo miesto artumas. Iš Domeikavos nuo seno į miestą keliavo ne tik žemės ūkio produkcija, bet ir darbo jėga. Ekonominiai mainai – abipusiai: kaimo gyventojų smulkiojo verslo įmonių produkcija ir paslaugomis naudojasi nemažai miestiečių, o domeikaviškiai važiuoja į miestą apsipirkti.
Konkuruoti su miestu sunku
Smulkios kaimo parduotuvės, kurių Domeikavoje bent šešios, vis sunkiau atlaiko konkurenciją su Kauno prekybos centrais ir turgavietėmis. Jos siūlo produktų, dėl kurių pirkėjai nesiryžtų belstis į Kauną: smulkių pirmojo būtinumo prekių, užkandai prie gėrimų tinkančių produktų, vieną kitą vietos pirkėjų pripažinimo sulaukusį gaminį.
„Pagrindinis būdas konkuruoti – kainos. Išsideru iš tiekėjų kiek įmanoma didesnių nuolaidų ir jas atiduodu pirkėjui“, – pasakojo bemaž 10 metų Domeikavoje savo mažmeninės maisto produktų prekybos įmonę turinti Elianorija Slavikienė. Ji apgailestavo, kad perkamiausia kaimo parduotuvės preke tampa alkoholis.
Verslininkė, viena pirmųjų Domeikavoje įsirengusi komunalinių mokesčių terminalą, pastebi, kad sunkiausia pirkėjams, o kartu ir šios srities verslui, žiemą. Nors Domeikavoje veikia biodujų jėgainė, gyventojai už šildymą moka tokią pat kainą kaip ir mieste.
Skleidė laisvės idėjas
Domeikavos dvaro apylinkių gyventojai pasižymėjo per 1863 m. sukilimą, todėl caro valdžia daug žmonių ištrėmė į Sibirą, o vietoj jų atkėlė rusų kolonistus.
Garsiausia Domeikavos legenda – unikali slapta Vytauto Andziulio spaustuvė „ab“ Salių kaime. Tai vienintelė Lietuvoje pogrindinė spaustuvė, kurios neaptiko sovietų saugumas.
Po šiltnamiu įrengtoje slėptuvėje 10 metų buvo spausdinama tautinė, religinė ir politinė literatūra.
Dabar čia – Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus filialas.
Kaip kirčiuoti pavadinimą?
Vietovardis Domeikava oficialiai kirčiuojamas pagal 1 kirčiuotę – antrajame skiemenyje. Kituose linksniuose kirčiuojamas tas pats skiemuo, kaip ir vardininke.
Tačiau domeikaviškis leidėjas ir publicistas A.Pocius šį variantą laiko lenkiškuoju (Domejkowo). Gyvenvietės patriotas siūlo pavadinimą Domeikava kirčiuoti galūnėje, kaip ir taria vietos žmonės.
Jis įsitikinęs, kad iš asmenvardžio Domeika kilusį pavadinimą reikėtų kirčiuoti kaip ir pavadinimus Jonava, Truskava, Linkuva.