Lietuvos Civiliniame kodekse numatyta, jog bankų klientų sąskaitos, jų likučiai, pervedimai ir panašūs dalykai – bankų paslaptis. Tad kodėl bankai, gavę nurodymus iš Teisingumo ministerijos atskleisti savo klientų duomenis, padarė ko prašyti? Gal jiems vertėjo teisę neatskleisti šios informacijos ginti teismuose? O gal Teisingumo ministerijos žodis – įsakymas, kuriuo negalima abejoti?
Bankai nekalbūs
Gauti atsakymą iš bankų keblu. Jie nekalbūs – tikina, kad negali komentuoti konkrečių atvejų.
SEB banko atstovas Arvydas Žilinskas pateikė lakonišką komentarą: „SEB visada svarbiausias yra klientas ir santykis su juo. SEB nekomentuos, ar konkretus asmuo yra banko klientas. Klientų duomenys yra konfidenciali banko informacija, kurios bankas negali atskleisti ir neatskleis tokios informacijos be teismo nurodymo tai padaryti arba jei tai padaryti nebus privaloma teisiškai. Teisingumo ministerijos ar kitų valdžios institucijų prašymai būtų atmesti remiantis banko paslapties apsauga, jeigu bankas neturėtų teisinės prievolės į juos atsakyti, ir čia nėra jokių išimčių“.
„DnB Nord“ atsakymas dar trumpesnis. „Galiu užtikrinti, kad neteikėme ir neteikiame informacijos apie klientus jokioms trečioms šalims arba užsienio institucijom, išskyrus oficialias Lietuvos institucijas įstatymų numatyta tvarka“, - sakė banko atstovas Andrius Vilkancas.
Paprašytas įvertinti šiuos komercinių bankų sprendimus Lietuvos bankas atsakė: „Bankų įstatyme nurodyta, kad visi komerciniams bankams žinomi duomenys ir informacija apie klientus yra laikomi banko paslaptimi. Komercinis bankas, jo darbuotojai ir bet kurie kiti asmenys, kurie žino banko paslaptį sudarančią informaciją, privalo neribotą laiką neatskleisti tokios informacijos, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus. Bankas teikia banko paslaptį sudarančią informaciją Pinigų plovimo prevencijos įstatyme nurodytoms institucijoms, taip pat įstatymų nustatyta tvarka kitiems asmenims, jei pagal įstatymus bankas tokią informaciją privalo jiems teikti. Kol jūsų minimi atvejai tiriami, vertinti, ar teikiant informaciją laikytasi įstatymų, būtų pernelyg anksti“.
Draudimas ne absoliutus
Prie Civilinio kodekso sudarymo prisidėjęs Valentinas Mikelėnas, šiuo metu Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius, lrytas.lt sakė, jog vienas Civilinio kodekso straipsnių įpareigoja banką garantuoti tiek sąskaitos, tiek visų operacijų ir paties kliento tapatybės slaptumą.
„Bet tai nėra absoliutus draudimas. Tas pats straipsnis sako, kad informacija įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali būti atskleista atitinkamoms valdžios institucijoms ir pareigūnams. Natūralu, kad atliekant ikiteisminį tyrimą arba pareiškus civilinį ieškinį, siekiant pritaikyti laikinas apsaugos priemones, teismui ar antstoliui bankas privalės atskleisti informaciją. Priešingu atveju gali nukentėti kreditorių ar net valstybės interesai. Nagrinėjant civilines baudžiamąsias bylas, esant teismo, antstolio reikalavimui, bankai šitą privalo padaryti“, - lrytas.lt aiškino V.Mikelėnas.
Tačiau, jo teigimu, atvejis, kai Lietuva Baltarusijai atskleidė opozicijos atstovų duomenis, nėra grynai civilinis, nes susijęs su teisinės pagalbos teikimu užsienio valstybei.
Paklaustas, ar bankai, net ir gavę nurodymą iš Teisingumo ministerijos, o vėliau ir nurodymą iš teismo atskleisti klientų duomenis, gali jį ginčyti teismuose, V.Mikelėnas atsakė: „Bylinėjimasis įmanomas. Mano galva, bet kurioje tarptautinėje sutartyje būna išlyga, kad teisinė pagalba neteikiama, jei ji prieštarautų viešajai tvarkai, kurios sudėtinė dalis – valstybės vykdoma užsienio politika. Mano nuomone, pirmiausia tie pareigūnai, kurie svarsto gautą prašymą, turi atsakyti į klausimą, ar nėra pagrindo atsisakyti teikti teisinę pagalbą“.
Anot profesoriaus, Lietuvos Civilinio kodekso reikalavimas bankui užtikrinti konfidencialumą nėra ypač išskirtinis.
Pašnekovas prisiminė atvejį, kai Šveicarijoje teismo procesai vyko dėl galimai šios šalies bankuose esančių nacistų lėšų. „Natūralu, kad bankas, siekia įvykdyti tiek įstatymo imperatyvą, tiek išsaugoti savo reputaciją. Kas pasitikės banku, jei jis lengva ranka bet kam dalins informaciją apie savo klientus. Natūralu, kad bankai šitoje srityje elgiasi labai atsargiai, jei mano, kad nėra pagrindo suteikti informaciją. Tuomet kyla ginčas, kurį sprendžia teismas“, - kalbėjo V.Mikelėnas.
Devintas vanduo nuo kisieliaus
Pati Teisingumo ministerija, kuri į bankus, prašydama atskleisti klientų duomenis, kreipėsi vadovaudamasi Lietuvos ir Baltarusijos 1992 m. sudaryta teisinės pagalbos suteikimo dvišale sutartimi, teigia, kad Lietuvos bankai turi bendrą pareigą bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, teikiant joms duomenis. „Bankams taip pat galioja pareiga vykdyti teismo sprendimus“, - teigia ministerijos atstovė Vaida Vincevičiūtė.
Baltarusijos teisinės pagalbos prašyme nurodyta, kad informacijos prašoma įtariant asmenį mokesčių slėpimu. Už šią nusikalstamą veiką yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Prašymas, anot ministerijos, per Baltarusijos teisingumo ministeriją perduotas iš Baltarusijos Valstybinės kontrolės komiteto finansinių tyrimų departamento valdybos.
„Bankai šioje situacijoje – paskutinėje vietoje, - įsitikinęs advokatas Kazimieras Motieka. - Juk duomenis Baltarusijai pateikė ne bankas, o Teisingumo ministerija. Ministerija ir turi prisiimti visišką atsakomybę už savo žioplumą ir visišką politinį bukumą. Tai aišku kaip du kart du.“
Pasak uvusio Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojo, bankas nežino, nei kur tas žmogus, kurio duomenų prašoma, gyvena, nei kas jis toks: „Čia ne banko, o institucijų, kurios ryžosi užklausti duomenų, reikalas.“.
Advokatą stebina ir tai, kaip atsitiko, kad į šią situaciją įsivėlė Teisingumo ministerija. „Ji nevadovauja nei prokuratūrai, nei bankams, nei vidaus reikalams. Pagal sutartį tarp Lietuvos ir Baltarusijos ministerija apskritai nefigūruoja. Taip pat ir Baltarusijos teisingumo ministerija, - teigia pašnekovas. - Be to, sutartyje aiškiai pasakyta: užklaustoji valstybė turi teisę atsisakyti vykdyti prašymą, jei tai pažeidžia žmogaus teises.“
K.Motieka taip pat atkreipia dėmesį, jog bankai privalo tardymo institucijoms – prokuratūrai, Saugumo departamentui, teismui, Vidaus reikalų ministerijai išduoti duomenis. „Bankai čia – devintas vanduo nuo kisieliaus“, - įsitikinęs pašnekovas.
Viskas priklauso nuo motyvų
Advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ advokatas Rolandas Tilindis atsargiai komentuoja susidariusią situaciją.
Pasak jo, viskas būtų aiškiau, jei į Teisingumo ministeriją būtų kreipusis Baltarusijos prokuratūra.
„Baudžiamojo proceso kodekse labai aiškiai numatyta kiekvieno veiksmo apskundimo tvarka ir kiekvienas asmuo, kurio atžvilgiu pritaikoma procesinė prievartos priemonė. O dokumentų duomenų paėmimas pagal Baudžiamojo proceso įstatymą yra tokia priemonė. Tačiau nežinau, kokiais pagrindais ši istorija pradėta pradžių pradžioje, tad teorinė situacija susidaro sudėtinga, - teigia R.Tilindis. - Iš principo kiekvienas asmuo turi teisę skųsti valdžios įstaigos veiksmus. Jei SEB bankas manė, kad ministerijos reikalavimas pateikti duomenis nėra pakankamai motyvuotas, jis sulaukė teismo sprendimo. Kiekvienas teismo sprendimas, išskyrus retas išimtis, yra skundžiamas. Suinteresuotas asmuo paprastai turi teisę tai daryti“.
Paprašytas pasvarstyti, ar galutinis rezultatas nebūtų toks pat: bankas išsyk atiduoda klientų duomenis Teisingumo ministerijai ar įpareigojimą ginčija teisme, advokatas sako, kad viskas priklauso nuo prašyme išdėstytų motyvų ir pagrindų.
„Jei jie nekelia jokių abejonių – viskas gerai, bet jei kelia, pradedame ieškoti to priežasčių. Viskas atsiremia į motyvaciją. Jei motyvai nepakankami, teismas gali atmesti prašymą pateikti informaciją“, - komentuoja advokatas.