Derlių gelbsti savos džiovyklos

„Tikra tiesa, - sako kupiškėnas ūkininkas Egidijus Černius. Jau pripildyti supirkėjų sandėliai, kai kur tepriima miežius ar kviečius, jie turi būti sausi, jeigu drėgnesni nei 22 proc., nepriiima, nes nebeturi kur išdžiovinti.“

O džiovinti reikia. Aukštaitijoje pastarosiomis dienomis lyja kas kelios paros, krapnoja naktimis. Taigi kombainai ne kasdien gali išvažiuoti į laukus, nebent ūkininkas turi kur pats grūdus palaikyti, padžiovinti, laukti, kol elevatoriuose atsiras vietos.

Pasak ūkininko, tragiška ši vasara būtų ir jam, jeigu neturėtų savo sandėlių ir džiovyklų. Pastarosiomis dienomis čia įrengimai veikia dieną naktį. Visi smulkesni ūkininkai dabar dejuoja dėl gaišaties, ilgų eilių prie grūdų supirkimo bendrovių.

O kiek nuostolių dar patiria žemdirbiai dėl didelių drėgmės, šiukšlėtumo rodiklių.

Pradėjęs javapjūtę liepos paskutiniąją savaitę, dabar ūkininkas E. Černius sako jau supylęs sandėliuose apie tūkstantį tonų šiųmečio derliaus. Dar tilps apie 500 tonų. Dabar jau rūpinasi kasdien išvežti pripiltus tonos talpos didmaišius (pagal išankstines sutartis supirkėjai patys atvyksta į ūkį jų pasiimti), kad liktų vietos naujam nukultam grūdui.

E. Černius pripažįsta esąs iš naujosios žemdirbių kartos, kuri ūkininkavimą laiko verslu, ne tik kaimišku gyvenimo būdu.

„Ūkininkui nebūtina pačiam visus darbus nudirbti, sėsti į traktorių ar kombainą. Nebent labai norisi, įdomu pabandyti... Bet reikia analizuoti, skaičiuoti, prognozuoti, kas išeis iš viso tavo triūso. Neužtenka užauginti produkciją, dar reikia ją ir gerai parduoti. Jeigu nepavyksta, vadinasi, tuščias tavo darbas ir tuščios bus kišenės. Blogai skaičiavai, prastai planavai. Arba gamta pamaišė.

Bet nepavyko šiemet, gal kitąmet geriau seksis. Žemės ūkyje visa veikla susidėlioja bangomis, nesėkmes keičia pasisekimai, tai jau pats patyriau, todėl per daug iš anksto nesibaiminu“, - atvirai kalba pašnekovas, Lietuvos žemės ūkio universitete įgijęs inžinerijos vadybos magistro diplomą ir dabar ūkininkaujantis kartu su jaunesne seserimi Inga. Ji taip pat turi įregistravusi savo ūkį, bet darbuojasi abu drauge.

Jaunasis ūkininkas yra ir visuomeniškai aktyvus žmogus, išrinktas Lietuvos ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininko pavaduotoju. Pasak jo, šiai organizacijai reikia daugiau jaunimo, blogai, kad visi teisinasi pristingantys laiko, nenori dirbti, jeigu nemato konkrečios naudos. E. Černius nesikrato ir politinės veiklos, yra rajono tarybos narys. Bet pirmiausia, pasak pašnekovo, vis dėlto yra ūkininkavimas.

Černių jaunimas gimtinėje, Papilių kaime Kupiškio rajone, turi įsirengę ūkio bazę, užsiima augalininkyste. Atskiri žemės plotai Kupiškio bei Anykščių rajonuose nuo namų nutolę net per 30 kilometrų. Brolis ir sesuo yra deklaravę apie 1900 ha, augina vasarinius ir žieminius kviečius, rugius, kvietrugius, per 200 ha žirnių sėjomainai. Turi chemizuotą javų ūkį ir per 800 ha plotų skyrė ekologiniam ūkininkavimui.

Ūkininkas sutinka, kad be Europos Sąjungos paramos būtų sudėtinga nusipirkti našios ir modernios technikos, taikyti šiuolaikiškas žemės dirbimo, javų auginimo technologijas. Per trumpą laiką pats jau spėjo įvykdyti keturis nedidelius projektus, tikėjosi gauti paramą ir didesniam pirkiniui – kombainui „CLAAS Lexion 670“. Jį nusipirko, bet į remtinųjų sąrašą, pristigus paramos lėšų, nebepateko. Tikisi, kad vėliau dar pasiseks.

Šį sezoną brolio ir sesers Černių ūkių laukuose darbuojasi trys kombainai, tokių pajėgų užtenka, nes skirtingi javai, netgi tos pačios kultūros skirtinguose laukuose nevienodai pribręsta. Per patį darbymetį laukuose su technika bei sandėliuose ir džiovyklose darbuojasi 13 samdomų žmonių.

Ėmęsis ūkininkauti po bakalauro studijų užbaigimo, E. Černius susidomėjo ekologiniu ūkiu. Tada tai atrodė patrauklu, buvo geros ES išmokos. Neatsisako ekologinio ūkio ir dabar, kai daugelis ūkininkų tai įvardija kaip nenaudingą gaišatį ir vargą. E.Černius mano kitaip:

„Skaičiavome, analizavome. Ekologiškas ūkininkavimas duoda nuolatines pajamas, yra savitas ūkio stabilumo garantas. Jeigu metai geri, gauni pelno, prasti - dirbi „nuliui“. Bet paties ūkininko išlaidos yra minimalios, pigiau kainuoja užauginti derlių. Žinoma, jis bus prastesnis, menkesnis, mūsų kvietrugių byra iki 2 tonų iš hektaro, rugių - 2,5 ar 3 tonos iš hektaro, bet ir sąnaudų turime mažiau.

Tarkime, į chemizuoto ūkio hektarą privalai mažiausiai „įdėti“ tūkstantį litų augalų apsaugai ir priežiūrai, tręšimui, o jeigu dar gamta paišdykaus, pils lietūs, škvalai, krušos, iš laukiamo puikaus derliaus, geros kokybės javų ir suskaičiuotų pajamų gali likti šnipštas.

Taip pasvarsčius, ekologinis ūkininkavimas nebeatrodo toks vargingas ir nepelningas. Ir chemizuotai auginamuose kviečių, vasarinių rapsų laukuose stengiamės minimaliai naudoti trąšų ir visos „apsaugos“.

Kelerius metus E. Černius sakosi bandęs auginti žieminius rapsus. Iššalo plynai, dabar neberizikuoja, neaugina. Chemizuotame ūkyje liko vasariniai rapsai, kviečiai. Darbo šiuose plotuose žmonėms bus dar visą rugsėjį. Reikės ir žiemkenčius pasėti.

Praėjusį savaitgalį ūkininkas ketino užbaigti kulti žieminius kvietrugius, bet sekmadienio popietę palijo, kombainai grįžo iš lauko, liko nenuimti 25 ha, darbo geram pusdieniui, bet dar reikia sulaukti giedros. Apie 50 ha dar likę nenukultų žirnių.

Po kelių savaičių technika važiuos į vasarinių kviečių plotus. Dienos jau kur kas sutrumpėjusios, bet ūkininkų darbams galo dar nematyti, kai gali, triūsia iki sutemų.