O šiandien savo 15 metų jubiliejų švenčiantis „Čili“ picerijų tinklas viską sutelkė į idėją. Na, kas drįs neparašyti apie į vidutinius atmosferos sluoksnius paleidžiamą lietuvišką picą? O ir dvidešimtmečiui tyrinėtojui Ernestui Kalabuckui - nemaža paspirtis, galimybė atlikti mėgstamą eksperimentą nemokamai.
Užkrečiamas Rygos pavyzdys
Kitas, aišku, pasakys – kvailystė. Geriau tegul skanesnes picas kepa! Tačiau aš nesutinku – gera ir netikėta reklaminė idėja jei ir nėra kažkuo labai naudinga, bent jau nuotaiką praskaidrina, o, dažnai, ir šalį užsieny pareklamuoja. Turizmo departamentas gali nors uždusti rašydamas pranešimus apie geltonkasių dainas, Dubysos slėnį, „dainų šventes“ ar gintarinę jūrą.
Užsienio leidiniai tai spausdins tik už didelius pinigus, o skaitytojai tame įžvelgs tik viena – Lietuvoje nieko įdomaus. Todėl visuomet su pavydu žvelgiau į rumunų bei kinų talentą skleisti apie savo šalis keisčiausias legendas – raganų puotos, vampyrai, ausimis plytas laužantys vyrai ir už kačių tekančios moterys. Visiška nesąmonė, bet visi spausdina nemokamai, o ir skaitytojui smalsu.
Klasikiniu sėkmingos reklamos pavyzdžių laikyčiau prieš porą metų pasaulį apskriejusį pranešimą, apie Latvijos turizmo departamento klaidą. Visi leidiniai išspausdino pasipiktinę, kad Ryga tapo tik bernvakarių miestu, departamento valdininkai išleido reklamą, kurioje pristatė Latvijos kultūrą, tačiau rašydami angliškai padarė lemtingą klaidą - šūkį: „Ryga – lengva atvykti, sunku išvykti“, užrašė „Ryga – lengva atvykti, sunku gyventi“ – ir dabar nežino kur dėti brokuotus lankstinukus.
Neaišku, ar tai tiesa („leave“ ir „live“ supainioti paprasta), ar išsigalvojimas, užtat tikrai žinau, kad žinutę apie tai perskaitė pusė pasaulio ir visi įsidėmėji: Ryga – bernvakarių miestas.
Taigi picos leidimą į dangų laikau panašia idėja. Nieko labai protingo, juolab, kad ir skrido ji „tik“ į 33 kilometrų aukštį. Ne raketa, o meteorologiniu helio balionu, tačiau, štai - rašome. O juk pranešimo spaudai apie 15 gimtadienį ir kokį nors kvailoką koncertą tikrai niekas nedėtų.
Negana to – reklamos agentūros atstovė pasakė, kad pranešimą anglų kalba pasiūlė užsienio žurnalistams ir ne vienas portalas jau įsidėjo žinutę. Dabar pamėginkite įsivaizduoti, kiek tai kainuotų už pinigus?
Viskas prasidėjo nuo lituoklio
„Kas konkrečiai tai sugalvojo, jau nė nežinau. Tačiau tai nėra pirmas toks skrydis – oro balionu į kosmosą jau kilo „iPad“, alus, kėdė, taigi, nutarėme, kad kažkam ten trūksta picos. Kas gali būti geriau – „iPad“ aplikacija užsakai picą į dangų ir gauni. O jei vėjas nuneš į Baltarusiją – ką gi, teks pasikviesti Lukašenką į piceriją, – sakė „Čili“ marketingo departamento direktorė, Olga Belova. – Tikrai ruošiamės tokias akcijas tęsti. Šiandien sužinojome, kad JAV atsidarė picų muziejus, tai siųsime ir ten savo gaminį. Gal ne šią kur pabuvojo kosmose – ji iki Amerikos nebeišliks, bet kartu skridusių daiktų pridėsime.
Picos pristatinėtuoju šį sykį „įsidarbinęs“ meteorologinių balionų entuziastas Ernestas Kalabuckas pirmąjį aukštuminį balioną pripūtė ir paleido į dangų dar būdamas penkiolikos. Tiesa, tas nuskrido į Baltarusiją, tad atgauti jo nebepavyko.
„Tuomet buvau dar vaikas – balioną paleidau net nederinęs su skrydžių kontrolieriais, – sako šį sykį labai rimtai viską suderinęs tyrinėtojas. – O parsidėjo viskas nuo lituoklio. Gaminau schemas, ėmiau domėtis navigacija, filmavimu, po truputį tai virto balionų laidymu. Pats balionas kainavo apie 280 lt. – perkame juos iš Japonijos.
Sveria 1200 gramų, kildamas aukščiau, žemėjant slėgiui, jis vis labiau pučiasi, kol pasiekia 9 metrų diametrą ir, kokių 33 km. aukštyje, sprogsta. Pats įdomumas yra po paleidimo – lekiame ieškoti kur nusileis. Po balionu įtaisytos vaizdo kameros, navigacija, baterijos, sistemų šildymo įrenginys (viršuje juk minus 60), taigi nuolat gauname signalą apie buvimo vietą ir jį sekame. Kai balionas sprogsta, įranga nusileidžia parašiutu. Taigi, vienas skrydis kainuoja gerokai virš 1000 litų. Jo metu fiksuojame aplinkos temperatūrą, filmuojamas vaizdas, atliekami kiti matavimai. Na, o šį sykį tiesiog skraidiname picą.“
Taigi, penkioliktas gimtadienis atšvęstas, arbatpinigių iš dangaus nelaukėme ir išlėkėme namo. Juolab, kad jei kas nors nesumąstys skubiai pristatyti ten biotualetą, iš dangaus po alaus su pica galime sulaukti ir visai nemalonių kritulių.
Atgal iš stratosferos
Kaip vakarop pranešė akcijos sumanytojai, kulinarinis gaminys grįžo į Lietuvos žemę. Balionas, kaip ir buvo planuota, sprogo po 2 valandų, pakilęs į triskart aukštesnį lygį, nei skraido lėktuvai. Kiek tiksliai pakilo pica, lieka paslaptis, nes 33 km aukštyje dingsta aukštį fiksuojantis signalas.
Nors preliminari nusileidimo vieta buvo žinoma, ją pakoregavo vėjas. Praėjus pusvalandžiui pica, nuskridusi apie 50 km, nusileido prie Panevėžio. Sėkmingai paskraidžiusios picos nusileidimo vietą padėjo nustatyti kartu su kroviniu skridusi sekimo įranga.
Galimybė kroviniui susidurti su lėktuvu buvo labai menka, picos skrydį atsakingai sekė Oro erdvės kontrolės centras, kuris telefonu net kelis kartus patikrino, ar pica yra keliama laiku. Komanda apie vidurdienį miškuose nusileidusios picos ieškojo porą valandų. Nusileidęs krovinys buvo rastas pakibęs medyje. Stratosferoje pabuvojusios picos išvaizda buvo beveik nepasikeitusi.
