„Bet taip prarandame dalį Lietuvos moderniosios architektūros”, – neabejoja architektas Matas Šiupšinskas.
Dabar jis sunerimęs dėl Vilniaus studentų miestelio bendrabučių. Mat žalia šviesa keisti jų fasadus jau įjungta.
Vidurvasarį sostinės Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba (AUET) pritarė dviejų bendrabučių Saulėtekio alėjoje renovavimui.
Tarybos nariai neprieštaravo, kad būtų keičiama Vilniaus Gedimino technikos universitetui (VGTU) priklausančių pastatų išorė apšiltinant jų fasadus.
„Žinoma, kad studentų miestelio laukia dideli pokyčiai, taip pat suprantu, kad būtina atnaujinti visus šešis toje vietoje esančius bendrabučius.
Tačiau keista, kad architektų luomui atstovaujanti taryba neįžvelgia bendrabučių architektūroje saugotinų bruožų ir lengva ranka leidžia juos keisti.
O VGTU tiesiog nori kuo pigiau suremontuoti pastatus”, – stebėjosi šiuo metu į stažuotę Olandijoje išvykęs M.Šiupšinskas.
Tiesa, ekspertų taryba rekomendavo projekto autoriams – bendrovei „Šiltas namas” pakartotinai pristatyti pataisytą projektą.
Bandė perkalbėti užsakovą
„Šilto namo” direktorius Tomas Kazlauskas apstulbo, kai bendrovei laimėjus viešųjų pirkimų konkursą renovuoti du bendrabučius Studentų miestelyje sąlygose išvydo VGTU reikalavimą atsisakyti balkonų.
Kartu su bendrovės architektais jis bandė įtikinti užsakovus, kad balkonai – svarbi architektūros detalė ir be jų Studentų miestelis praras savo veidą.
Tačiau niekas derėtis nenorėjo. Tuomet užtarimo T.Kazlauskas kreipėsi į Vilniaus savivaldybę.
Ji ir pasiūlė renovacijos projektus pateikti Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai.
„Neabejojau, kad ekspertai sutartinai balsuos, jog balkonų negalima naikinti. Tačiau taip neatsitiko. Jie tik pasiūlė ką nors patobulinti. Tai mes ir tobuliname, bet užsakovai savo nuomonės nekeičia”, – stebėjosi T.Kazlauskas, studijų laikais pats gyvenęs viename šių bendrabučių.
VGTU interesams atstovaujantis architektas Martynas Valevičius pabrėžė, kad vertingosios bendrabučių ypatybės nėra nustatytos, todėl jų estetinis vaizdas gali būti keičiamas. Tai reiškia, kad balkonų galima atsisakyti.
Tačiau dvylikos ekspertų tarybai tąsyk pirmininkavęs Saulius Pamerneckis baiminasi, kad Studentų miestelis nevirstų Gariūnais. Mat keturi Vilniaus universitetui priklausantys bendrabučiai jau turi renovacijos leidimus, tačiau jų projektai gerokai skiriasi nuo VGTU siūlomų.
„Lietuvos rytui” M.Valevičius tvirtino turįs žinių, kad jei bus pritarta VGTU bendrabučių renovavimo sprendiniams atsisakant balkonų, VU atstovai seks jų pavyzdžiu. „Šioje diskusijoje svarbiau ne tai, ar bus balkonai, ar ne, bet ar architektūros kokybė po renovacijos pagerės ar pablogės”, – sakė jis.
Tarsi vizitinė teritorijos kortelė
„VGTU teigė, kad balkonų nori atsisakyti ir dėl saugumo, mat taip sumažėtų savižudybių ir nelaimingų atsitikimų. Bet tokie argumentai skamba formaliai.
Studentai šokinės ir per vadinamuosius prancūziškus balkonus, kuriuos jie siūlo vietoj senųjų, ir per langus gali iššokti.
VGTU, pats rengdamas architektus, kažkodėl nesugeba viduje apsitarti ir pagalvoti apie bendrabučių architektūrinę kokybę ir apie tai, kad renovacija gali būti ne tiktai pigus fasadų šiltinimas”, – aukštosios mokyklos pozicijos niekaip nepateisino M.Šiupšinskas.
Jam pritarė architektė Indrė Ruseckaitė: „Šešiolikaukščių balkonai yra svarbiausi jų fasado elementai.” Bendrabučių architektas Bronislovas Krūminis originalia balkonų forma ir šešėliais sugebėjo pagyvinti pastato išvaizdą, jie ilgą laiką buvo Studentų miestelio vizitinė kortelė.
„Naikinti kokybišką B.Krūminio darbą tik todėl kad gaunamas finansavimas renovuoti, tikrai nėra kultūringa”, – ekspertų tarybos leidimą keisti pastatų išorę kritikuoja M.Šiupšinskas.
„Tokie ir panašus sprendimai tik parodo tarp kai kurių mūsų kolegų paplitusį požiūrį – jeigu tai okupaciniu periodu statyta architektūra, tai ji – pilka, šalta, nekokybiška. Jei tai sovietinis objektas, dažniausiai arba šluojame jį nuo žemės paviršiaus, arba radikaliai transformuojame”, – tai architektės Julijos Reklaitės nuomonė. Jos magistro darbas vadinosi „Modernizmo architektūros praradimai Lietuvoje”.
Moteris neabejoja, jog šie pastatai praras savo architektūrinį identitetą, jei, kaip ketinama, bus panaikinti jų balkonai.
Lemia ne tik paveldo statusas
„Žinoma, kad nebūtina viską saugoti. Tačiau kai kurie sovietiniai pastatai turi vertę kaip stiliaus ir tuo metu vyravusių idėjų simboliai. Bėda ta, kad dažnai neįvertinamos sovietinės architektūros ypatybės, o juk pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams pastatai galėtų įgyti naują architektūrinę vertę”, – įsitikinusi vilnietė.
Vienu puikiausių rekonstrukcijų, kurios pastaruoju metu buvo atliktos Lietuvoje, ji vadina Nacionalinę dailės galeriją. Beje, šis statinys nebuvo įtrauktas į paveldo registrą, tačiau antrajam gyvenimui jį prikėlę architektai sugebėjo atrasti ir išsaugoti tai, kas buvo vertinga, o nebepritaikomas detales pakeitė šiuolaikiškomis. Dėl to pastatas įgavo tik daugiau estetinės, socialinės ir ekonominės vertės.
„Ne vien paveldo statusas nulemia pastato likimą, daug įtakos turi socialinis architektų sąmoningumas”, – teigė architektė.
„Kol dar Saulėtekyje neprasidėjo statybos, Vilniaus miesto vyriausiajam architektui būtinai priminsiu, kad Studentų miestelis turi rimtų problemų ir kad jie nepultų išdavinėti leidimų jį renovuoti”, – pažadėjo kultūros vertybių apsaugos aukščiausios kategorijos ekspertas Vitas Karčiauskas.
Teisinis jovalas
Jis priminė, kad Studentų miestelis dar sovietmečiu buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. O prieš pusmetį Vilniaus miesto nekilnojamojo paveldo vertinimo tarybai buvo pateikti keturi sostinės objektai, kad būtų patikslinta, ar juos vis dar palikti šiame registre ir saugoti kaip to meto sėkmingus projektus. Tai – Studentų miestelis, Žirmūnų ir Lazdynų mikrorajonai bei visuomeninis centras aplink Centrinę universalinę parduotuvę dešiniajame Neries krante. Registre nuspręsta palikti Lazdynus ir Studentų miestelį.
Tad kaip savivaldybė galėjo išduoti leidimus pradėti keturių VU bendrabučių renovaciją? Paprastai. Pasirodo, išduodama statybos ar remonto darbų leidimus savivaldybė nederina jų su Kultūros paveldo departamentu (KPD).
Kažkoks teisinis jovalas: leidimai teisėti, bet išduoti pažeidžiant teisės aktus?! „Visiškai teisingai, teisinis jovalas. Statybos įstatymas nėra suderintas su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, – nustebino KPD vadovas V.Karčiauskas. – Saulėtekio atveju teisinė apsauga nepanaikinta, o tai reiškia, kad ten negalima nieko judinti.
Tačiau į tai niekas nekreipia dėmesio. Žinoma, nereikia saugoti visos Studentų miestelio teritorijos. Reikia nustatyti ribas ir vertingąsias ten esančių statinių ypatybes.”
Šiuo metu Kultūros vertybių apsaugos departamentas turi per 30 tūkstančių objektų, kuriuos reikia įvertinti, tai – milžiniškas, moksliniam prilygstantis darbas, kuris visada užtrunka. Departamentas, pasak V.Karčiausko, tikrai nepuls pirmiausia vertinti Studentų miestelio.
Tačiau puikų paveldo vertinimo instrumentą turi Vilniaus savivaldybė – tai vertinimo taryba. „Tereikia, kad darbų užsakovas VGTU kreiptųsi į ją”, – paragino ekspertas.
Privalomi rimti tyrimai
„Ar Saulėtekio bendrabučiai – vertybė? Taip, tai vertybė. Tačiau labai svarbu įvertinti, koks yra šių pastatų lygmuo visame sovietmečio architektūros palikimo kontekste. Tai išsiaiškinus galima pradėti rengti pastatų atnaujinimo projektus”, – „Lietuvos rytui” sakė architektūros istorikas Vaidas Petrulis.
Pasak jo, paveldosaugos sistemoje būtina piramidės principu įvertinti sovietmečio architektūros palikimą, surikiuoti kas dar likę – tada bus aišku kaip toliau elgtis su panašiais objektais.
Esančius piramidės viršuje, istoriko nuomone, turėtų saugoti valstybė, žemiau – savivaldybės, o menkiausios vertės pastatų likimą spręstų jo savininkas. Ar jis norėtų išsaugoti kai kurias pastato vertingąsias ypatybes, ar labiau paisytų ekonominio intereso, sunku spėlioti.
Nors paprastai jie nori viską padaryti pigiai ir greitai.
Vertina istorikai
Egzistuoja požiūris, kad paveldas – būtinai tik tai, kas sena.
„Tačiau architektūroje ne visada tuo galima remtis. Unikalūs dalykai gali būti neseniai pastatyti ir keičiami jie gali būti tik tuo atveju, jei autoriai to nori ir sutinka”, – „Lietuvos rytui” sakė kultūros vertybių apsaugos aukščiausios kategorijos ekspertas V.Karčiauskas.
Vertingiausiais sovietmečio statiniais, kuriems nėra nė penkiasdešimties metų, turi pasirūpinti valstybė. Kad neatsitiktų taip, kaip su „Merkurijaus” parduotuvės pastatu Kaune, kuris buvo tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus.
„Sporto (1), Seimo rūmai Vilniuje (2), Mykolo Žilinsko dailės galerija (3) ir IX forto kompleksas Kaune – tai unikalūs to laiko objektai, jų net renovuoti negalima, tik restauruoti”, – reikšmingiausius okupacinio periodo pastatus vardijo architektūros istorikas V.Petrulis.
Šešiolikaukščiai – universiteto miestelio dalis
Vilniaus Saulėtekio alėjoje Studentų miestelis buvo pradėtas statyti 1974 metais.
Pastatus projektavo architektas Bronislovas Krūminis ir konstruktorius Jurgis Sidaravičius.
Pirmieji du iš šešių bendrabučių yra pirmi daugiaaukščiai gyvenamieji pastatai Lietuvoje, kurių vidaus konstrukcijoms panaudotas gelžbetonis.
B.Krūminis originalia balkonų forma ir šešėliais sugebėjo pagyvinti industrinės statybos sąlygomis iškilusio pastato fasadą, kuris yra tarsi viso Studentų miestelio vizitinė kortelė. Beje, bendrabučio nuotrauka puikuojasi ant 1982 metais išleisto albumo „Naujoji Lietuvos architektūra” viršelio.
Kaip vietovė Studentų miestelis yra Kultūros vertybių registre.
