Akmens vatos yra kelių rūšių, ji skiriasi savo savybėmis ir turėtų būti naudojama pagal gamintojų nurodytą paskirtį.
Pavyzdžiui, vėdinamiems fasadams skirta akmens vata netiks tinkuojamiems fasadams arba teks naudoti papildomą vatos sluoksnį, kuris yra kietesnis ir pritaikytas tokiai apdailai. Taip pat ir dėl tvirtinimo elementų. Gamintojai yra apgalvoję tvirtinimo sistemas taip, kad namo šiltinimą ir apdailą būtų lengva sumontuoti ir neatsirastų vadinamųjų šalčio tiltų.
Ne vieta eksperimentams
Dažnai klaidų padaroma renkantis drėgmę ir garus izoliuojančią plėvelę. Hidrofobinė – drėgmės nepraleidžianti plėvelė naudojama tik stogo dangoms, jos negalima montuoti ant fasado kaip apsaugos nuo vėjo. Difuzinė plėvelė, izoliuojanti vandens garus ir apsauganti nuo vėjo, taip pat naudotina tik stogui šiltinti.
Apsaugai nuo vėjo gali būti naudojamos specialios nuo vėjo saugančios plokštės iš mineralinės vatos, specialios apsaugai nuo vėjo skirtos plėvelės, vandens garams laidžios lakštinės medžiagos. Jos turi praleisti vandens garus, kad siena kvėpuotų.
Reikėtų ne eksperimentuoti ir išsirinkti pigiausius komponentus ar dėl pigumo kai kurių atsisakyti, o rinktis jau išbandytus gamintojų siūlomus kompleksinius sprendimus.
Šią klaidą dažnai daro gyventojai, bandantys sutaupyti ir pasirenkantys iš skirtingų sistemų jiems priimtiniausias ir pigiausias dalis, kurias kokybiškai tarpusavyje suderinti labai sudėtinga.
Darbo brokas
Apšiltinus pastatą ištaisyti darbo broką labai sunku. Todėl svarbu, kad sienas šiltintų kvalifikuoti darbininkai.
Kiekvienas statytojas turi žinoti, kad: šilumos izoliacinės medžiagos turi priglusti prie šiltinamo paviršiaus; šilumos izoliacijos plokštės turi būti perstumtos viena kitos atžvilgiu; įrengiant dviejų sluoksnių šilumos izoliaciją, antro sluoksnio gaminiai turi uždengti po jais esančių plokščių siūles; plyšiai tarp šilumos izoliacijos plokščių turi būti užkamšyti ar užpildyti; kai šilumos izoliacijos sluoksnis vėdinamose sienose įrengiamas iš universalių plokščių, būtina įrengti apsaugą nuo vėjo.
Dažnai pasitaiko, kad darbininkai nevisiškai priglaudžia akmens vatos plokštę prie šiltinamo paviršiaus arba klijuodami vatos plokštes klijais tepa ne visą paviršių, o tik taškus.
Mažiausia, ką būtina padaryti, – klijais ištisiniu sluoksniu ištepti bent jau visus plokštės kraštus. Akmens vata turi priglusti prie šiltinamo paviršiaus, kad neliktų jokių oro tarpų. Kitaip tarp šiltinamo sluoksnio ir šiltinimo medžiagos cirkuliuoja oras ir dėl to renovacija tampa neefektyvi.
Montuojant šilumos izoliacijos universalias plokštes į karkasą jos turi būti 1,5–3 proc. platesnės už plotą, į kurį montuojamos. Vata neturi būti suspausta, tačiau neturi likti ir tarpų.
Darbus, ypač dengiant stogą ar perdangas, darbininkai turi pradėti nuo tolimiausių kampų, kad nereikėtų vaikščioti per suklotas šilumos izoliacijos plokštes.
Pažeistas pastato sandarumas
Tai itin dažna klaida, dėl kurios susidaro šalčio tiltai arba ima drėkti sienos. Šios klaidos galima išvengti iš anksto rengiant pastato renovacijos projektą ir įvertinus namo konstrukcijas bei jų sujungimus.
Per 1 milimetro pločio ir metro ilgio plyšį oro ir vandens garų barjere, kai, pavyzdžiui, stogo konstrukcijoje nelygiai su tarpais paklota drėgmę, vandens garus izoliuojanti plėvelė, įprastą žiemos dieną į vidų prasiskverbia beveik litras drėgmės.
Dažniausiai netinkamai izoliuojamos vietos, kur pastato siena jungiasi su stogu ar su cokoliu (pamatais), taip pat angokraščiai, balkonų konstrukcijos.
Pastatas turėtų būti apšiltintas taip, kad stogo šiltinimo sluoksnis, esantis po danga, tiesiogiai susijungtų su sienos šiltinimo sluoksniu – tarp jų po parapetu neliktų jokio neizoliuoto sienos tarpo.
Langai ir angokraščiai visuomet yra viena silpniausių būsto šiltinimo vietų. Dauguma gyventojų senus langus į sandaresnius pasikeitė anksčiau, todėl vėliau renovuojant pastatą angokraščius pavyksta apšiltinti tik 2–5 centimetrų storio akmens vatos sluoksniu ir ši vieta labiausiai praleidžia šilumą.
Jei yra galimybė tuo pat metu keisti langus, langai turi būti iškeliami į šiltinimo sluoksnį, jiems parengiamas naujas rėmas.
Balkonai visuomet sukuria šalčio tiltą. Beprasmiškas darbas balkoną šiltinti tik iš apačios arba tik iš viršaus, arba neapšiltinti jo briaunų.
Balkoną verta apšiltinti tik visiškai.
Kitas sprendimas – sumontuoti visiškai atskirą balkono konstrukciją, kurią nuo pastato fasado skirtų šilumos izoliacijos sluoksnis.
Tinkamas būstų šiltinimas – į ką atkreipti dėmesį
dr. Audronė Endriukaitytė
Bendrovės „Paroc” rinkodaros vadovė
Didžiausią klaidą daro tie gyventojai, kurie mano, kad namui šiltinti projektas nereikalingas. Žinoma, daugiabučių renovuoti be projekto niekas neleis. Bet projektas reikalingas ir gyventojams, kurie nori apšiltinti nuosavą namą. Būtent projekte numatoma, kokį fasado šiltinimo variantą pasirinkti, nes galimybių yra ne viena. Be to, svarbu, kad namas būtų apšiltintas sandariai ir neliktų šilumos tiltų (dar vadinamų ir šalčio tiltais). Tokių bėdų atsiranda, kai nežinoma, kaip kokybiškai apšiltinti konstrukcinius mazgus. Antras labai svarbus dalykas – kvalifikuoti darbininkai. Reikia išmanyti medžiagas ir technologijas.
Dažnai nekvalifikuoti darbininkai pasirenka netinkamas arba tarpusavyje nesuderinamas medžiagas, o ištaisyti klaidą kainuoja labai brangiai. Trečias dalykas – jeigu būtų pasirenkamas labai kompetentingas techninis prižiūrėtojas, išmanantis technologijas, jis galėtų kontroliuoti, kaip statybininkai dirba.
Mūro arba gelžbetonio sieną šiltinant iš išorės reikėtų išskirti du pagrindinius sienų tipus: vėdinamas ir nevėdinamas sienas. Abu sprendimai naudojami tiek renovuojant senus pastatus, tiek statant naujus. Trumpai apžvelkime dažniausiai naudojamus sienų šiltinimo būdus.
Jie šiek tiek skiriasi pagal pasirinktą konstrukciją. Trisluoksnio mūro sienos – dažnas sprendimas naujai statomiems mažaaukščiams pastatams šiltinti. Sienos laikančioji dalis gali būti mūrijama iš įvairių plytų ar blokelių. Šilumos izoliacijos storis priklauso ir nuo mūrinės dalies šiluminės varžos, tačiau dažniausiai yra ne mažesnis kaip 15 cm.
Kai dedama speciali trisluoksnio mūro sienoms šiltinti skirta plokštė, nebereikalinga papildoma apsauga nuo vėjo. Šis būdas tinka, kai iš karto mūrijami vidinis ir išorinis sienos sluoksniai, tačiau jis gali būti naudojamas ir tais atvejais, kai apdailos mūro sluoksnis įrengiamas vėliau. Šilumos izoliacija gali būti įrengiama iš dviejų skirtingų sluoksnių – universalios ir apsaugos nuo vėjo plokštės.
Šį būdą rekomenduojama taikyti tik tada, kai iš pradžių mūrijamas vidinis sluoksnis, tada siena šiltinama, po to įrengiamas apdailos mūras. Labai svarbu nepamiršti įrengti vėdinamo 30–40 mm pločio oro tarpo ir užtikrinti oro judėjimo jame – sienos apačioje reikia įrengti angas orui patekti, o viršuje – angas jam išeiti.
Vėdinamai sienai šiltinti naudojamos specialios vėdinamoms sienoms šiltinti skirtos plokštės, kurios prie sienos tvirtinamos tvirtinimo elementais, o fasado apdailos plokštės tvirtinamos prie karkaso. Kai dedamas vienas mineralinės vatos plokštės sluoksnis, papildoma apsauga nuo vėjo nereikalinga. Kitas variantas – universalios akmens vatos plokštės montuojamos metaliniame karkase, o ant viršaus įrengiama apsauga nuo vėjo. Taip sumažinami šilumos nuostoliai per metalines jungtis. Individualiems namams naudojamas ir medinis karkasas.
Nevėdinamos sienos naudojamos tiek šiltinant naujus, tiek renovuojant senus pastatus. Šiuo atveju šilumos izoliacija klijuojama prie sienos ir tvirtinama mechaniškai, įrengiamas armavimo ir apdailos sluoksnis iš tinko. Labai svarbu pasirinkti tinkamą sistemą. Lietuvoje trūksta kompleksinio požiūrio: dėl neišmanymo ar taupumo žmonės dažnai perka vienos sistemos klijus, kitos – tinklelius ir armavimo sluoksnį, o trečios – apdailos sluoksnį. Tačiau visi sistemos komponentai turi būti kruopščiai derinami tarpusavyje. Į vieną šiltinimo sistemą sudėję įvairių sistemų elementus veikiau patirsime nuostolių nei sutaupysime.
