Atskridusios jos iškart apsigyveno loftų rajone, o šiandien jau turi ir savo studiją. Merginų draugai fotografai Alexas Linsas ir Falko Saalfeldas fiksavo erdvę, kurioje jos gyvena ir kuria. Taigi prieš jūsų akis atsiveria tikra Niujorko loftų virtuvė ir dekadentiški „aka Jewellery“ papuošalai, gimstantys iš neįtikėtinų materijų: nuo sovietinių medicininių švirkštų iki guminių saldainių „Haribo“, nuo sidabro iki gumos, nuo kraujo vamzdelių iki antifrizo, nuo baltojo gintaro iki magnetų, nuo kaspinų juostelių iki mašininės alyvos, nuo tablečių iki benzino, nuo stabdžių skysčio iki sakų.
– Aušra, Mante, Niujorkas asocijuojasi su loftais ir loftine kultūra, o jūs būtent ir gyvenate loftuose… Papasakokite, kaip Niujorko loftai atrodo iš arti?
– Niujorke laikas bėga truputį kitaip nei Lietuvoje. Kai pagalvoji, tik lapkritį persikraustėme gyventi į Brukliną, o, regis, tai buvo taip seniai… Dabar gyvename Bushwicko rajone. Tai labai sparčiai besikeičiantis rajonas. Anksčiau čia buvo nykoka vieta, pilna gamyklų ir sandėlių, dabar – čia daugybė menininkų, galerijų, mažų kavinukių, o pastatų sienos numargintos grafičių piešiniais.
– Gyventi Niujorko loftuose – brangu?
– Šiuo metu Bushwickas yra rajonas, kurio nekilnojamojo turto kainos Niujorke kyla sparčiausiai. Kad ir kaip būtų liūdna, taip nutinka su visais rajonais, kur tik persikrausto menininkai, atsidaro galerijos, kavinės ir restoranai. Kainos pakyla, o tada tenka kraustytis toliau… Taip jau nutiko tokiems rajonams kaip Dumbo, Viljamsbergas, Soho, aišku, po 2–5 metų toks pats likimas laukia ir Bushwicko.
– Įsivaizduoju, kad gyvenimas tikruose loftuose turėtų būti įdomus… Kas įdomaus vyksta tame jūsų rajonėlyje?
– Bushwicke yra susikūrusi nemaža menininkų bendruomenė. Birželį jie organizavo renginį „Bushwick Open Studios“, ir mums pavyko jame sudalyvauti. Tai – didelis viešas renginys, visi norintieji gali užsukti ir apžiūrėti menininkų darbus ir erdves, kuriose jie gyvena. Tuo metu gatvėse vyko tikra fiesta. Prieš renginį visos gatvių sienos dar ryškiau nusidažė grafičių piešiniais, visi intensyviai ruošėsi, o norinčiųjų pristatyti savo darbus buvo daugiau nei 500.
– Pas jus irgi ėjo žmonės?
– Iš pradžių abejojome, ar sulauksime daug lankytojų, nes dalyvių buvo tikrai daug, bet žmonių gausa ir susidomėjimas juvelyrika maloniai nustebino. Užmegzti pažintis Niujorke visada buvo ir bus svarbiausia.
– Anksčiau gyvenote Bronkse, dabar – Brukline. Kas pasikeitė?
– Gyvenimas Bruklino lofte smarkiai skiriasi nuo Bronkso. Brukline daugiau veiklos, daugiau panašiai mąstančių žmonių, renginių, galerijų, parodų. Gal kiek mažiau vietos pačiame lofte, tačiau visada tenka ką nors aukoti dėl didesnių tikslų. Be to, mažesnė erdvė turi pranašumų, pavyzdžiui, čia gerokai jaukiau. Negalime skųstis, nes erdvės užtenka ir darbo studijai, ir gyvenimui, ir apsistojantiems svečiams. Ateity planuojame keisti vietą į didesnę erdvę, nes visada turime svečių. Jau tapo kasdienybe, kad kiekvieną savaitę kas nors apsistoja mūsų namuose.
– Kas jūsų kaimynai?
– O! Kaimynai mūsų pastate labai draugiški, visi kaip nors susiję su menu. Nors tai jau tapo šiokia tokia mada visame pasaulyje, tačiau pasirinkusieji gyventi lofte dažniausiai turi kiek netradicinį požiūrį į gyvenimą. Turi būti pasirengęs sulaukti netikėtų svečių vidury nakties ar užuosti dažų kvapą savo miegamajame, nes kaimynai, pagauti įkvėpimo, tapo naktį, o ventiliacinės sistemos tokiuose pastatuose dažniausiai neveikia taip, kaip turėtų. Tačiau taip gyventi kur kas įdomiau, visada jautiesi apsuptas kūrybingų žmonių, kurie ir mus įkvepia nesėdėti rankų sudėjus. Tai tiesiog atmosfera, kurios reikia kuriančiam žmogui. Tokie pastatai ir juose kuriantys žmonės yra vienas įkvėpimo šaltinių.
– Dažnai dirbate su kitais Niujorko dizaineriais ir menininkais?
– Bendradarbiauti stengiamės kuo dažniau, nes dalydamasis idėjomis gali įgyvendinti kur kas didesnius darbus. Kartais sutinkame žmonių, su kuriais jau po savaitės kuriame planus ateities projektams. Aišku, ne visada juos įgyvendinti pavyksta taip greitai, kaip norisi, tačiau nė vienas jų nelieka užmirštas. Vienas iš neseniai visai netikėtai atrastų draugų – fotografas Falko Saalfeldas, kartu su juo planuojame daryti daugiau fotosesijų, dirbti tarp Niujorko ir Berlyno. Juk niekada negali žinoti, kur koks projektas gali nuvesti, todėl visada sakome: „Kodėl gi nepabandžius?“
– Ne taip seniai buvote susukusios trumpametražį filmuką „Albedo“, planuojate naujų videoprojektų?
– „Albedo“ buvo tik eksperimentas, o gal ir repeticija prieš rimtesnius darbus. Juk niekada negali žinoti... Turime naujų su kinu susijusių darbų idėjų, tačiau viskas kol kas dar tik segama ant vadinamosios „story bord“, nesame videomenininkės ir manome, kad kiekvienas turėtų daryti tai, ką išmano, todėl lauksime žmonių, norinčių kurti bendrus projektus ir padėti įgyvendinti mūsų idėjas.
– Tai kokie jūsų asmeniniai santykiai su kinu? Kartais žiūrint į jūsų papuošalus atrodo, kad jums turėtų patikti mokslinės fantastikos arba lengvi siaubo filmai. Kaip yra iš tiesų?
– Mokslinė fantastika arba siaubo filmai – gal kiek stiprokai pasakyta… (Juokiasi.) Na, nebent jei taip būtų galima pavadinti Larso von Triero filmus… Žiūrime labai įvairius filmus: nuo Marko Romaneko iki Hayao Miyazaki darbų. Juos visus sieja tik lašelis siurrealizmo, kurio galima atrasti ir mūsų darbuose.
– Kokios knygos, žurnalai guli jūsų lentynose ir rankinėse?
– Knygos, daugiausia knygos… Labai pravartu su savimi visada turėti bent vieną knygą, juk tiek laiko praleidžiame metro… Begalę knygų spėji perskaityti, nes mažiausiai valandą per dieną skiri kelionei. Ir knygai. Pastaruoju metu mūsų rankinėse pabuvojo Haruki Murakami, Milanas Kundera, Paulo Coelho. O lentynose guli daug fotografijos ir meno enciklopedijų. Taip pat yra keliaujančių knygų, kurias paskolino draugai ar kaimynai paliko koridoriuje, o vėliau jos visos rado vietą mūsų lentynose.
– Kurdamos „aka Jewellery“ papuošalus naudojate daug netradicinių medžiagų: medicininius švirkštus, integruotą maistą, benziną… Ar taip pat daug eksperimentuojate ir savo virtuvėje bei gyvenime?
– Gyvenimas – tai didelis eksperimentas. Mūsų įsivaizdavimas ir gyvenimas Niujorke – dar vienas eksperimentas. Rizikuoji ir nesi 100 proc. tikras dėl rezultato, kurį pasieksi, vadinasi, tai – eksperimentas. Jei visada žinosi, kas tavęs laukia, gyvenimas praras pusę žavesio. Turbūt todėl eksperimentuojame ir savo darbais. Kaip galima kurti tai, kas matyta ir neintriguoja? Kas nekelia jokių emocijų? Norint perteikti kokią nors idėją, kartais tenka rinktis netradicines medžiagas.
– Kur ieškote tos neįprastos žaliavos savo kūriniams?
– Kai kurias medžiagas siunčiamės iš Lietuvos, kai ką perkame čia. Visi kraujo vamzdeliai atkeliauja iš Lietuvos, iš senų ligoninių sandėlių. Švirkštų dar pavyksta rasti specializuotose parduotuvėse, tačiau taip pat ne JAV. Stikliniai medicininiai įrankiai visame pasaulyje – tikras antikvaras.
– Kiek papuošalų kolekcijų jau esate sukūrusios?
– Kolekcijų nekuriame. Kiekvienas darbas gimsta įkvėptas idėjos, kuri materializuojasi viename, dviejuose ar daugiau darbų, tačiau nemanau, kad tai galima vadinti kolekcija. Tai – vienas besitęsiantis procesas. Net nepastebi, kaip viena idėja transformuojasi į kitą. Kai kurie darbai gali gulėti keletą mėnesių pamiršti, kol pagaliau ateis laikas ir tai išsivystys į naują projektą. Vienas toks projektas iš senesnių darbų kaip tik gimsta šiuo metu. Kuriame papuošalus Niujorke esančio muziejaus „Rubin Museum of Art: Art of the Himalayas“ parduotuvei. Šiuose papuošaluose medicininius įrankius siejame su šventu Gango upės vandeniu, kuris specialiai mūsų darbams buvo atgabentas iš keleto šventų Indijos vietų.
– Kokie žmonės domisi jūsų juvelyrika?
– Nėra konkretaus apibrėžimo. Esame kūrusios tiek 20-mečiams, tiek 60-mečiams. Juos sieja tik tai, kad visiems mūsų klientams norisi ko nors naujo, nematyto, gal net šokiruojančio. Tačiau sunku būtų nusakyti, koks tai visuomenės sluoksnis, stilius ar amžius.
– Jums būtų garbė, jei jūsų sukurtą papuošalą nešiotų…
– … aktorė Tilda Swinton! Šiaip niekada nesivaikėme nei garbės, nei mados tendencijų, tiesiog darėme tai, ką mėgstame daryti. Mums didžiausias džiaugsmas – girdėti žmonių, įsigijusių mūsų darbus, įvertinimą. Tai yra mūsų tikslas. Mūsų idėjos gyvena kartu su mūsų klientais, ir visai nesvarbu, ar tas žmogus yra žinoma, ar ne.
– Kokie dizaineriai ar juvelyrai patinka jums pačioms?
– Nuo ko čia pradėjus?!. Na, žinoma, Alexanderis McQueenas (kam gi jis nepatinka?), taip pat Rickas Owensas, Yohji Yamamoto. Iš juvelyrų: „Studio Dong“, maskvietė Mi-Mi, Maiko Takeda ir daug kitų.
– Kokioje vietoje svajojate nufotografuoti savo kūrinius?
– Gal svarbiau, kaip ir kodėl juvelyrika fotografuojama, tik po to – kur. Bet pasaulyje yra vietų, kuriose būtų nepaprastai įdomu rengti fotosesijas. Pirmiausia Ujūnio druskos ežeras Bolivijoje. Arba Mirties slėnis Kalifornijoje.
– Ar galima sakyti, kad tam tikros vietos ir aplinka yra jūsų didžiausia inspiracija?
– Taip, santykis su aplinka, vidiniai išgyvenimai, supantys žmonės, muzika, viskas, kas turi gyvybės ir jausmo. Gal ir labai abstrakčiai pasakyta, bet nesistengiame ieškoti inspiracijų, jos pačios mus suranda ir ne visada pasakysi, iš kur…
– Kokia muzika dabar sukasi jūsų grotuvuose?
– Fever Ray, Amon Tobin, Nicolas Jaar, „Massive Attack“, Active Child, Fink, Farben, Apparat... Ir „Fusedmarc“ iš Lietuvos.
– Taigi kas toliau? Jaučiu, kad į Lietuvą grįžti artimiausiu metu tikrai neketinate…
– Niekada nežinojome, kas bus toliau. Gal dar vienas gyvenimo eksperimentas. Čia – Niujorkas, čia viskas gali pasikeisti akimirksniu, bet taip juk tik įdomiau…
– Į ką iškeistumėte Niujorką?
– Į Tokijų, Berlyną, gal ir į Mėnulį... Ne, kol kas Niujorko į nieką nekeistume. Žolė visada žalesnė kitur, tačiau jei dar neiškeitėme, vadinasi, arba dar nežinome, kur ji žalesnė, arba mums visai gerai ir čia. (Juokiasi.)
