Aštuoniolikmetis Vilniaus licėjaus mokinys neabejoja, kad metus po mokyklos baigimo atsidės verslui ir tik tuomet svarstys, kurią studijų sritį rinktis. Maža to: jis svarsto, ar išvis verta studijuoti. Mat jam atrodo svarbesnė galimybė mokytis iš savo klaidų.
Devyniolikmetis Paulius Vėželis, verslą pradėjęs beveik prieš ketverius metus, suprato, kad praverstų ir teorinės žinios bei patarimai iš šalies, tad jau kremta mokslus universitete. Tolesnius verslo planus jis šiek tiek atidėjo į šalį.
23 metų Irmantas Jablonskas sriubų restoranų verslo ėmėsi būdamas aštuoniolikos. Tiesa, krizės kirčių jaunam žmogui nepavyko atlaikyti.
Iš skolų jam padeda kapstytis tėvas, o ko griebtis ateityje, jis kol kas svarsto dirbdamas kitiems.
Semiasi išminties iš kitų
„Jei tavo kompanija duoda naudos žmonėms, jei išsprendi jų problemas, visiškai nesvarbu, kas yra savininkas ar įkūrėjas, kokia jo odos spalva, moteris jis ar vyras, kiek jam metų.
Aš visuomet, kiek pamenu, norėjau būti verslininkas. Man patikdavo mugėje kokį daiktą parduoti, sukurpti verslo planą. Tačiau realių veiksmų ėmiausi būdamas penkiolikos metų”, – apie save pasakojo jau penktą verslo projektą plėtojantis J.Laukaitis.
Pirmieji jo verslai, įsteigti su keliskart vyresniu partneriu, buvo interneto parduotuvė ir knygų leidykla.
Ilgainiui parduotuvę partneriai uždarė, o po metų Jokūbas savo verslo dalį pardavė partneriui.
„Jaunam žmogui būtinas ne tiek verslo partneris, kiek vyresnis patarėjas, kuris reikiamu momentu gali pakreipti į vieną ar kitą pusę, supažindinti su žmonėmis, kurie gali tau padėti.
Kai buvau nuvykęs į Silicio slėnį, susipažinau su vienu verslininku, kuris pardavė savo kompaniją už milijardą dolerių.
Jei man prireikia, parašau jam, pateikiu klausimų. Kartais pabendrauju su Ilja Laursu. Žinau, kad jie užsiėmę, tačiau nori padėti, nes kažkada kas nors jiems patarė”, – iš ko semiasi išminties, pasakojo J.Laukaitis.
Tokios nuostatos – pagelbėti jaunesniems – jis ir pats laikosi. Jau dabar, skaitydamas pranešimus konferencijose, vaikinas visuomet dalijasi savo kontaktiniais duomenimis ir atsako į klausimus, kurių sulaukia.
„Tuomet jautiesi laimingas. Verslo esmė nėra uždirbti pinigų. Tie žmonės, kurie yra daug pasiekę, mano, kad keičia pasaulį.
Tų, kurie siekia tik pinigų, užmojai dažnai būna trumpalaikiai. Pirmųjų pozicija man artimesnė”, – įsitikinęs jaunasis verslininkas.
Tėvai priešinosi sūnui
J. Laukaičiui nepatinka, kai pabrėžiamas jo amžius.
„Jei nežinotumėte, kiek man metų, ar pasakytumėte, kad aštuoniolika? Daugelis mano, kad man per dvidešimt”, – tikino moksleivis.
Kad Jokūbas – jau šiokį tokį patirties kapitalą susikrovęs verslininkas, bendraklasiai iš pradžių nežinojo. Apie tai išgirdo tik tuomet, kai apie bendramokslį pradėjo rašyti spauda.
„Tėvai nenorėjo, kad to imčiausi. Jie turėjo verslo patirties, žinojo, kad tik iš pradžių viskas atrodo paprasta, baiminosi, kad paskui jiems reikės rūpintis mano verslais, jei man nepavyks.
Be to, jie norėjo, kad nemesčiau sportinių šokių. Kad ir kaip pykomės, laikiausi savo nuomonės. O dabar jie jau džiaugiasi”, – pasakojo J.Laukaitis.
Su tėvais gyvenantis vaikinas patarimų klauso, tačiau paliepimų – ne. Jo savarankiškumo nesutramdė net tai, kad iš dalies jį iki šiol išlaiko tėvai.
„Manau, kad tuos pinigus, kuriuos uždirbu, geriau investuoti”, – paaiškino vaikinas.
Kelyje pasitaikė ir nesėkmių
Vieno verslo idėjos, nors jau gerokai įsibėgėjusios, Jokūbui teko atsisakyti – išmaniųjų telefonų projekto „Pinaloc”. Bet tai J.Laukaitis vadina svarbia pamoka.
„Nesėkmė yra priežastis toliau tobulėti. Gali susimauti ir vėl ką nors daryti iš naujo.
O jei matai, kad viskas pernelyg sudėtinga, tokio projekto atsisakai. Taip buvo „Pinaloc” atveju, kai mes turėjome gerą idėją, žinojome, kad galime tai padaryti, tačiau tam reikėjo labai daug išteklių”, – apie savo patirtį pasakojo J. Laukaitis.
Dabartinis jo verslas, pradėtas vos prieš kelias dienas, – interneto parduotuvė, kurioje parduodami dizainerių sukurti papuošalai, interjero detalės.
Pasidalijęs savo pirkinio nuoroda socialiniuose tinkluose žmogus gauna nuolaidų, o parduotuvės ir dizainerių kūrybos reklama šitaip plinta internetu.
Dairysis investuotojo
„Vienas pažįstamas turėjo internetinės parduotuvės idėją, tačiau aš nelabai norėjau prisidėti, jei tai bus tradicinė parduotuvė. Galvojau, kaip šią idėją patobulinti.
Vieną naktį man šovė mintis, kaip padaryti, kad tai būtų ne tik gryna komercija, bet ir duotų naudos įvairiems žmonėms. Nuo tos dienos, kai sumąsčiau, iki verslo pradžios prabėgo pusė metų”, – aiškino aštuoniolikmetis.
Kai verslas įsibėgės, J. Laukaitis ieškos investuotojo.
Vaikinas tęsia ir projektą www.seforeceptai.lt – interneto puslapyje surašius turimus produktus pasiūlomi receptai patiekalų, kuriuos galima pasigaminti.
Tikslas – padėti kitiems
Vilniaus licėjaus auklėtinis savo darbus derina su mokymusi, tai jam leidžia daryti laisvas pamokų lankymo grafikas.
„Mano mokymosi vidurkis sukasi apie devynis, esu vidutinis moksleivis. Suprantu, kad iš tų dalykų, kurių mokausi, man labai reikalingos užsienio kalbos.
Ką dar naudoju kasdieniame gyvenime? Gebėjimą dauginti ir dalyti”, – šypsodamasis sakė J. Laukaitis.
Nors studijų aukštojoje mokykloje jis nesureikšmina, prisipažįsta ir apie jas pagalvojantis.
Tačiau net jei ir nepradėtų mokslų Stanfordo universitete, apie kurį vienintelį svajoja, pernelyg neišgyventų. Anot jo, kur kas svarbiau praktika ir galimybė mokytis iš savo klaidų.
„Mokytis Stanforde – puiki pradžia. Juk tavo bendrakursis galbūt ateityje bus dar vienas Billas Gatesas”, – kodėl širdis ir protas linksta prie šios mokyklos, paaiškino Jokūbas.
Viena jo svajonių – ateityje reikšmingą savo uždarbio dalį skirti labdarai. Kad tai ne tik tušti žodžiai, jis nori įrodyti jau artimiausiais mėnesiais – paremti ne tūkstančius, o vieną kitą, kuriam to reikia.
„Mano misija – ne tik sukurti verslą, kuris leistų man džiaugtis ir smaguriauti, bet ir padėti kitiems”, – sakė J.Laukaitis.
Partneriams kliūdavo amžius
Pirmo kurso studentas P.Vėželis kurti verslo planus pradėjo būdamas trylikos, penkiolikos jis jau užsidirbdavo pinigų, o šešiolikos teisme įrodė, kad ir nepilnametis gali įkurti įmonę.
„Padaviau Lietuvos valstybę į teismą. Jis pripažino mano tiesą, tad įgijau tokių pat teisių, kokių turi aštuoniolikmečiai”, – pasakojo P.Vėželis.
Dvejus metus jaunuolis teismo sprendimą nešiodavosi kartu su kitais dokumentais. Jį tekdavo parodyti nustebusiems partneriams, valstybės įstaigų tarnautojams, kurie P.Vėželio dažnai klausdavo, kiek jam metų.
Keblumų nekildavo tik banke – ten noriai priimdavo nepilnametį klientą, panorusį atsidaryti sąskaitą.
Kryptį lėmė pomėgis
Kai P.Vėželis buvo trylikos, mama jam padovanojo Richardo Bransono biografiją, nuo jos paauglys per atostogas Turkijoje negalėjo atplėšti akių.
„Mano tėvai ne verslininkai, tačiau dirba sau. Tėvas – treneris, mama – psichoterapeutė. Tad mūsų šeimoje visi žino: kai dirbi sau, rezultatas yra toks, kiek įdedi pastangų”, – sakė P.Vėželis.
Į kurią verslo šaką nerti, vilnietis P. Vėželis nesvarstė, tai jam padiktavo pomėgis. Jo aistra – radijo bangomis valdomi lėktuvų modeliukai.
„Lietuvoje tuomet dar mažai kas pirkdavo internetu, o aš siųsdindavausi modeliukus iš Honkongo, Taivano ir juos parduodavau”, – apie savo verslą pasakojo P. Vėželis. Verslas sekėsi, jo paslapčių nepilnametis mokėsi iš savų klaidų.
„Nevaikščiojau į mokyklą, vienuoliktoje klasėje kilo rūpesčių, tad nutariau metus praleisti, kad vėliau baigčiau gerais pažymiais. Tačiau tėvai išmintingai mane palaikė”, – pasakojo P. Vėželis.
Įmonę jau pardavė
Baigęs vidurinę mokyklą P. Vėželis įstojo į ISM vadybos ir ekonomikos universiteto tarptautinio verslo ir komunikacijos specialybę, mat dabar jau įsitikino, kad, be praktinių įgūdžių, reikia ir išsilavinimo.
Savo elektroninės prekybos verslą, kuriuo užsiėmė pusantrų metų, vaikinas pardavė ir uždirbo dvigubai tiek, kiek buvo investavęs. Pradinis kapitalas nesiekė 10 tūkst. litų.
Dabar su bendramoksliais, taip pat pirmakursiais, P. Vėželis ketina imtis naujo projekto – įkurti portalą studentams.
„Lietuvoje nėra tokio portalo, kuris burtų visą studentų bendruomenę ir nebūtų šališkas. Tačiau tai bus komercinis projektas”, – pernelyg nedaugžodžiavo P. Vėželis.
Nelauktai smogė krizė
Patirti verslo nesėkmę jau teko 23 metų vilniečiui I. Jablonskui. Jo sriubų restorano idėja laimėjo viename televizijos projekte, kuriame vertinti pradedančiųjų užmojai.
Prie tuomet aštuoniolikamečio atidaryto „Irmanto sriubų” restorano rikiuodavosi eilės. Atrodė, kad sėkmės lydimas jaunasis verslininkas, nevengdavęs pats pasisukioti virtuvėje, turėtų pagalvoti apie plėtrą.
Tačiau ilgainiui teko iškelti rankas ir bankrutuoti. I. Jablonskui ši tema nemaloni ir jis nelinkęs prisiminti kelerių metų senumo istorijos.
„Buvo kelios priežastys, kodėl taip nutiko, – kalbėjo I.Jablonsko tėvas, bendrovės „AJ šokoladas” savininkas Algimantas Jablonskas. – Galbūt sūnus nebuvo pasiruošęs, be to, prasidėjo krizė ir visi aplinkui numušė kainas.
Ištiko ir dar vienas smūgis: patalpų savininkai restoranams mažino nuomos kainas, o tų, kurio patalpose buvo įsikūręs sūnaus, nenuleido. Pasakėme, kad išeisime. Šeimininkas neprieštaravo, o mums išėjus pats įsteigė restoraną.”
Tokia nesėkmė sustabdė jauną žmogų, tad jis nesiryžo vėl visko pradėti iš naujo.
A.Jablonskas dabar moka sūnaus iš banko paimtą 100 tūkst. litų paskolą, o pats Irmantas dirba kavinėse.
Generolu netampa iškart
„Aš norėčiau, kad sūnus mokytųsi. Kada pradėti verslą, priklauso nuo žmogaus.
Tačiau nėra teisinga iškart tapti generolu, reikia pabūti ir kareiviu. Ne visi atlaiko išsyk tapę generolais.
Aš pats pradėjau verslą 22 metų, turėjau kavinukę, tačiau ji veikdavo tris dienas per savaitę po kelias valandas, joje vykdavo šokiai „Kam per trisdešimt”, ruošdavome kokteilius. Aš turėjau laiko užaugti kaip verslininkas.
O Irmantui teko rimtesnis išmėginimas – restoranas su didžiulėmis eilėmis ištisą dieną”, – lygino A. Jablonskas.
Jis neabejoja, kad sūnus, jei tik bus galimybių, ir ateityje imsis verslo.
„Tačiau dar reikia pasveikti nuo šios istorijos”, – sakė patyręs verslininkas.
Pirmiausia – nuosava įmonė, pavaldiniai, pirmojo verslo pardavimas, antrojo, trečiojo ar net penktojo užuomazgos. Tik po to – mokyklos egzaminai ir studijos. Verslumo nestokojantys paaugliai jau gali pamokyti ir kur kas už save vyresnius.
Derėtų turėti patyrusį pagalbininką
Algimantas Variakojis
Verslininkas, investuotojas, vienas „Verslo angelų” fondo įkūrėjų
„Kada laikas imtis verslo, priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Vienas galbūt gali tai pradėti kad ir dvylikos metų, kitas net ir suaugęs nieko nepadarys.
Jaunimas turi daug idėjų. Tačiau aš manau, kad bent jau iš pradžių jaunuoliams reikia patyrusio šalia esančio žmogaus.
Dar geriau, kad jie padirbėtų kito žmogaus įmonėje, pasimokytų iš svetimų klaidų. Tegul pamato, ko kitur trūksta, o jau tuomet viską tobulina įsteigę savo verslą.
Jei yra gera idėja, verslo planas ir patirtis, tuomet į tokį verslą galima investuoti.
Tiesa, nebūtinai tas žmogus, kuris turi gerą idėją, bus geras jos vykdytojas. Kartais galbūt geriau, kad ją vykdytų kitas žmogus.
Kokių klaidų daro jaunimas? Įkuria bendrovę, prisiperka kompiuterių, spausdintuvų, pasisamdo darbuotojų ir štai – verslas.
Iš pradžių derėtų padirbėti be viso to ir tik tuomet, kai aišku, kad verslas pajudėjo, samdytis darbuotojų.”
