1. Ką daryti, kai direktorius rėkia, o man reikia toliau dirbti ir aš dar labiau pasimetu?
Pirmiausia reikėtų suprasti, ar direktorius „rėkia“ ant jūsų, ar apskritai. Jei apskritai, tuomet koncentruokitės į darbą ir venkite dėmesio nukreipimo į išorinius trikdžius.
Jei „rėkia“ ant jūsų, tuomet būtų gerai išsiaiškinti, kuo konkrečiai direktorius yra nepatenkintas. Išklausykite viską, ką jis nori pasakyti - ramiai, nepertraukdamas. Tuomet galite užduoti keletą patikslinančių klausimų, kad suprastumėte, ką jūs padarėte ne taip, kaip direktorius tikėjosi, ir ką reikėtų pataisyti (pavyzdžiui, ar gerai supratau, kad turėčiau į šią lentelę įtraukti ir praėjusio laikotarpio duomenis?).
Stenkitės už emocijų atrasti konkrečius faktus ar reikalavimus ir koncentruotis į susitarimus. Jei jaučiate, kad vis viena esate nedarbingas po pokalbio, pasidarykite sau mažą pertraukėlę - idealu, jei galite truputį pasivaikščioti, atsigerti arbatos ar bent jau nusiplauti veidą šaltu vandeniu.
Visais atvejais bus lengviau, jei sugebėsite mąstyti pozityviai:
- direktorius ne „rėkia“, o emocingai atkreipia jūsų dėmesį į tas sritis, kuriose yra erdvės tobulėti, arba kuriose jis mato taisytinų dalykų;
- bet kokią kritiką reikėtų priimti ne kaip priekaištus asmeniui, o nukreipti į darbo rezultatą, t. y. ne aš esu blogas asmuo (darbuotojas), o mano darbo rezultatas yra netobulas arba mes dėl kažko ne iki galo susitarėme (ne taip supratau prašymą) ir dabar tiesiog reikia kažką pataisyti.
2. Prieš susirinkimą dažnai prakaituoju, nes jaudinuosi. Kaip to išvengti?
Prakaitavimas reiškia labai aukštą nerimo arba nepasitikėjimo savimi (savo įgūdžiais) lygį. Jums reikėtų sau priimtinu būdu pereiti į ramybės ir atsipalaidavimo (t. y. įtampos nebuvimo) būseną. Tai galite padaryti:
- ramiai ir giliai kvėpuodami per nosį, kuomet iškvėpimas yra ilgesnis už įkvėpimą (2-5 minutės kvėpavimo);
- pasivaikščiodami lauke prieš susirinkimą (7-15 min.);
- užsiimdami meditacija arba atsipalaidavimo pratimais (jums žinomais ir priimtinais);
- kažkokia kita veikla, kuri jus ramina ir leidžia atsipalaiduoti.
Taip pat galite sau užduoti šiuos klausimus:
- Ar jau viską padariau, kad būčiau visiškai pasiruošęs šiam susirinkimui? (Jei taip, tuomet nurimkite ir laukite susirinkimo, jei ne - nuspręskite, ką dar turite padaryti, kad būtumėte visiškai ramūs, ir atlikite tai.)
- Ko konkrečiai aš bijau šiame susirinkime? Kas gali vykti ne taip, kaip tikiuosi, ir dėl ko tai yra blogai? Ir atsakykite sau: ką darysiu, jei taip atsitiktų? Kiek apskritai realu, kad tai atsitiks? Ką galėčiau padaryti iš anksto, kad tai neįvyktų?
- Ar turiu labai konkretų planą, kaip turėtų vykti šis susirinkimas? Kas tame susirinkime man labiausiai kelia nerimą? Ar yra dalykų, kurių bijau nesuvaldyti?
- Kokius lūkesčius sau keliu šiam susirinkimui? Ar jie ne per aukšti? Gal kažko tikiuosi iš kitų žmonių, o jie apie tai nežino arba su tuo nesutinka?
Atsakymai į šiuos klausimus jums gali nurodyti sritis, kuriose galite kažką padaryti, kad išvengtumėte tų situacijų, kurių jūs iš tiesų nesąmoningai bijote, arba joms pasirengtumėte.
3. Pamirštu, ką sakau, jei pašnekovams reikia žiūrėti į akis. Ko griebtis?
Taip gali būti dėl vienos ar daugiau skirtingų priežasčių, pavyzdžiui, jūs nepasitikite savimi, nepasitikite savo viešo kalbėjimo įgūdžiais, netikite tuo, ką sakote, bijote pašnekovų arba bijote, kad kažkas bloga nutiks, jei pasakysite kažką „netobulai“. Skirtingoms situacijoms yra skirtingi sprendimai:
- pasitikėjimą savimi didina jūsų geri rezultatai darbe arba pasiekimai bet kurioje gyvenimo srityje;
- viešojo kalbėjimo įgūdžiai yra įgyjami, ugdomi ir tobulinami;
- prieš pateikdamas informaciją arba sprendimus pats įsitikinkite jos tikslumu ir susirinkite pagrindimą/argumentus sprendimams;
- baimė pašnekovams mažėja, kai į pašnekovus žiūrime kaip į partnerius, o ne kažką, kas gali nuteisti/nubausti/pamokyti;
- jei bijote, kad kažko neatsiminsite arba ne taip pasakysite, užsirašykite arba susikurkite galimybę patikslinti tam tikrus dalykus vėliau.
Pats bendriausias patarimas - kalbėdamas/-a su bet kuo mokykitės visą pokalbio laiką nenuleisti akių nuo pašnekovų. Iš pradžių tai bus labai nelengva ir diskomfortiška, tačiau po kurio laiko tai taps įpročiu. Kad būtų lengviau tai daryti, prieš pradėdami kalbėti „darbo klausimais“ susikurkite asmeninį kontaktą su pašnekovais - pasisveikinkite vardais, paspauskite rankas (jei galima), prisistatykite, pakalbėkite truputį „apie orą ir bites“, paklauskite, kaip jiems sekasi, pasakykite komplimentų pašnekovams, pajuokaukite. Jei sugebėsite iš pašnekovų išgauti šypseną, jums bus daug drąsiau su jais išlaikyti akių kontaktą pokalbio metu.
4. Esu vienas vyras moterų kolektyve ir stresuoju, kad nesumoteriškėčiau. Kaip elgtis?
Įvardykite, kokie jūsų pačių veiksmai arba kokie požymiai reikštų, kad jūs esate sumoteriškėjęs, ir tiesiog venkite tai daryti. Taip pat susikurkite sąrašą veiksmų ar požymių, kuomet jūs laikysite save vyrišku, ir naudokite šiuos elgesio modelius.
Bet kuriuo atveju, neperlenkite lazdos - jūsų elgesys turi būti konstruktyvus, mandagus, malonus, pagarbus, dalykiškas ir abipusiai priimtinas, kad išlaikytumėte gerus darbinius santykius.
5. Jei skambina piktas klientas, pradedu stresuoti ir nesugebu beveik nieko atsakyti. Ką daryti?
Klientų nepasitenkinimo valdymas yra atskiras įgūdis, kurio galima išmokti. Apibendrintai ir sutrumpintai galėčiau rekomenduoti jums tokius žingsnius:
- tolygiai ir giliai kvėpuokite, kad kliento stresinė būsena netaptų jūsų stresine būsena, o jūs išlaikytumėte racionalų mąstymą; jei leidžia techninės galimybės - atsistokite ir kalbėkite vaikščiodami, kadangi vaikštant geriau veikia smegenys;
- susilaikykite nuo paties kliento, jo emocinės būsenos vertinimo arba savo situacijos vertinimo (klientas piktas, ... (ir kiti neigiami epitetai), kodėl turėčiau klausyti jo emocijų; kodėl jis negali viso to ramiai pasakyti ir pan.)
- išklausykite klientą iki galo, leiskite jam išsikalbėti;
- koncentruokite savo dėmesį į faktus ir situaciją, o ne į kliento emociją;
- išsiklausinėkite konkrečių faktų ir išsiaiškinkite visą situaciją, kad suprastumėte, kodėl klientas yra nepatenkintas - t. y. ko konkrečiai jis tikėjosi (ar kas jam buvo pažadėta) ir ko jis negavo;
- stenkitės reziumuoti ir su klientu pasitvirtinti, kaip jūs supratote, kas atsitiko;
- atsiprašykite kliento kompanijos vardu už jo patirtus nemalonumus - nereikia nei gintis, nei ko nors kaltinti;
- pasiūlykite klientui sprendimą, kaip galite išspręsti šią situaciją (šiam žingsniui itin reikės jūsų ramybės, racionalaus arba kūrybinio mąstymo);
- susitarkite su klientu dėl konkretaus galutinio sprendimo.
6. Kai atsiskaitau vyrui vadovui beveik niekada nesijaudinu, kai tenka pristatyti projektą skyriaus vadovei, negaliu adekvačiai apsiginti. Kodėl?
Į šį klausimą labai sudėtinga atsakyti nematant konkrečios situacijos, nepažįstant žmonių. Galiu daryti keletą prielaidų:
- jūsų mąstymo ir bendravimo stiliai yra skirtingi (galimai vienas yra linkęs į, tarkime, detales, o kitas - į bendrą vaizdą; vienas - orientuotas į galutinį rezultatą, kitas - į procesą, ir pan.);
- jūsų bendravimas nėra konstruktyvus (pavyzdžiui, nuo diskusijos apie faktus ir argumentus pereinama į emocijas, nuostatas, vertinimus, nekonstruktyvią kritiką);
- jūsų saugumo poreikis arba rizikos/daugiareikšmiškumo tolerancijos lygis yra skirtingas;
- jūsų paties pasitikėjimas savimi dėl kažkokios priežasties nebūna aukštas, todėl vadovė pati nerimauja ir stengiasi ieškoti trūkumų, kad apsidraustų nuo galimų netikėtumų;
- kiti galimi variantai.
Norint konstruktyviai bendrauti, reikia pažinti žmogų ir prisitaikyti prie jo mąstymo stiliaus bei sąmoningai ir atsakingai rinktis, ką kada ir kaip sakyti. Taip pat gero asmeninio ryšio turėjimas leistų jums drąsiau paklausti ir lengviau išsiaiškinti, kas konkrečiai jūsų darbe/projekte yra taisytina arba kas vadovei kelia nerimą.
7. Nuolat jaučiu, kad skubu, ir nežinau, kaip nusiraminti.
Šį skubėjimo jausmą gali kelti nerimas, kad turite daug darbų, kurių nespėjate atlikti. Tokiais atvejais padeda laiko planavimo įgūdžiai, kuomet jūs realistiškai įsivertinate, kuriuos konkrečius darbus galite padaryti per konkretų laikotarpį (dieną, savaitę, mėnesį).
Labai svarbu per dieną pabaigti iki galo keletą užsibrėžtų darbų, o visa kita, ko nespėjote padaryti arba turėsite padaryti vėliau, užsirašyti. Nelaikykite galvoje visų darbų ir rūpesčių, turėkite darbų sąrašą. Treniruokitės įsivardinti konkretaus darbo konkretų galutinį terminą ir stenkitės iki to termino jį būtinai pabaigti.
Taip pat labai svarbu turėti turiningą laisvalaikį ir kokybiškai pailsėti, kad nepakliūtumėte į uždarą ratą: nieko nespėju, todėl dirbu viršvalandžius. Kadangi dirbu viršvalandžius, gerai nepailsiu. Kadangi gerai nepailsiu, ateinu į darbą su mažu kiekiu energijos ir entuziazmo. Kadangi turiu mažai energijos ir entuziazmo, tai dieną praleidžiu neproduktyviai. Kadangi dieną praleidžiu neproduktyviai, turiu pabaigti darbus po darbo...
Galbūt yra kitų priežasčių, dėl kurių kyla jausmas, kad visur skubate. Paklauskite savęs, kodėl - dėl darbo krūvio, įgūdžių stokos, bendro įtampos lygio, mėgstamos veiklos stokos ar kt. Kai žinote konkrečią priežastį, lengviau rasti sprendimą.
8. Esu bene vyriausias bendrovės darbuotojas ir stresuoju, kad jaunesni nenori su manimi turėti reikalų... Ką patartumėt?
Aplinkiniai mus mato ne tokius, kokie mes esame iš tikrųjų, o tokius, kokius mes jiems save parodome. Jei bendravime akcentuosite didelį amžiaus skirtumą, ko gero, jauni kolegos būtent tai ir matys jūsų elgesyje.
Kaip galėtumėte „neatitrūkti“?
- bendraukite su jais, pasidomėkite tuo, kas jiems patinka, klauskite patarimų iš jų „ekspertinių sričių“ (koks telefonas geriausias, kuriame restorane skaniausios picos ir pan.);
- jei kolektyve būna bendros veiklos po darbo, būtinai prisijunkite (kada eiti namo, spręsite pats);
- pasistenkite ir pats būti jaunatviškas - tai nereiškia, kad turite avėti sportbačius ir vilkėti megztuką su gobtuvu, įsiverti auskarų į matomas ir nematomas vietas, tačiau gera fizinė forma, entuziazmas ir energija, gera nuotaika, domėjimasis pasauliu ir naujovėmis bei pasitenkinimas savo darbu jums padės išlaikyti ryšį ir turėti bendrų temų pokalbiams,
- galite pats inicijuoti bendravimą ir veiklą po darbo, o darbe būtinai eikite kartu pietauti, gerti arbatos/kavos per pertraukėles ir pan.
Galiausiai, jei esate bene vyriausias, vadinasi, turite daug vertingų savybių, patirties ir kompetencijos. Įsivardinkite savo gerąsias ir stipriąsias puses ir naudokitės jomis. Kuo bus geresni santykiai tarp jūsų, tuo dažniau jūsų kažko klaus ir prašys. Kuo dažniau padėsite ar įsijungsite į bendrą veiklą, tuo reikalingesnis būsite. Kuo reikalingesnis būsite, tuo geriau jausitės.
9. Po nėštumo sunkiai spėju pavyti tempus ir labai jaudinuosi, kai atsilieku nuo kolegų. Ką daryti?
Pirmiausia, aš jus sveikinu su dideliu įvykiu jūsų gyvenime ir linkiu sėkmės būnant mama!
Kad nustotumėte jaudintis, jums reikėtų priimti tą faktą, kad kol jūs gimdėte ir auginote savo vaiką, kolegos buvo užsiėmę darbu, todėl visiškai natūralu, kad jie „pagreitėjo“ ar patobulėjo vienoje srityje, o jūs įgijote naujos patirties ir praktikos kitoje (na, mažų mažiausiai, buvote užsiėmusi kitais džiaugsmais ir rūpesčiais).
Jei nenorime vidinio diskomforto, reikėtų nustoti save lyginti su kitais - visada bus geresnių, greitesnių, galingesnių, daugiau spėjančių, darančių mažiau klaidų, toliau nuėjusių ir t. t. Save derėtų lyginti su savimi pačiu prieš kažkurį laiką. Matykite savo progresą nuo kažkurio taško praeityje (vakar, prieš savaitę, prieš mėnesį...) ir džiaukitės juo.
Jei kalbate apie darbo tempus, tai pirmąsias dienas grįžusi į darbą jūs, manyčiau, padarydavote mažiau, nei padarote šiandien.
Kitas jūsų klausimo aspektas - kaip, kokiose srityse arba kuriuose rezultatuose jūs atsiliekate nuo kolegų? Gal per tą laiką jie patobulino kažkokius savo įgūdžius - mokėsi, treniravosi? Jei taip, tuomet galėtumėte pasirūpinti ir savo kvalifikacijos kėlimu.
Žodžiu, kelkite savo tikslus ir turėkite lūkesčius sau pačiai bei venkite lyginti save su kitais.
10. Kad nesinervinčiau, darbe valgau šokoladus ir kitus saldumynus. Kolegos jau kreivai žiūri, bet kitaip nenusiraminu. Kokia išeitis?
Jei galite keisti situaciją, keiskite. Jei negalite keisti situacijos, keiskite požiūrį į situaciją. Kitaip tariant, galite rinktis - arba nustoti valgyti saldumynus, arba nustoti kreipti dėmesį į kolegų nuomonę.
Jei rimčiau, tai didelis saldumynų poreikis signalizuoja apie aukštą nerimo ir įtampos lygį, kuris greičiausiai yra susijęs su dideliu darbo krūviu ar kitomis konkrečiomis stresinėmis situacijomis. Darbo krūvis geriausiai sprendžiamas planuojant laiką - tai jau atskira tema. Galbūt jums užtektų pradėti darbą valanda anksčiau, kad iki kolegoms ateinant padarytumėte svarbiausius dalykus ir galėtumėte ramiai dirbti visą darbo dieną? O gal jūs nepasitikite kažkokiais savo įgūdžiais - tuomet reikėtų pasirūpinti jų gerinimu/ įgijimu.
Galbūt jūsų mitybos įpročiai yra tobulintini - pavyzdžiui, nevalgote pusryčių ir pietų, nuolat „perkandate“, o vakare prisivalgote... Galbūt jums trūksta aktyvios fizinės veiklos arba, atvirkščiai, ramios atsipalaidavimo formos po darbo, o gal jaučiate teigiamų emocijų darbe ir po darbo alkį...
Jei rasite konkrečią priežastį (iš išvardintų aukščiau arba kitą), dėl ko jūs jaučiate įtampą ir nerimą, ir ją pašalinsite, saldumynų atsikratysite savaime.