Dirbantys senjorai moka sutramdyti ambicijas (papildyta)

2011-aisiais dirbančių pensininkų skaičius grįžo į 2007–2009 metų lygį po reikšmingo kritimo 2010-aisiais. Pagyvenusių žmonių metų duomenis valdininkai dar skaičiuoja, tačiau viliasi, kad rezultatas nebus prastesnis.

Nors kai kuriems darbdaviams senjorai atrodo patrauklūs darbuotojai, juolab kad jie sutinka dirbti ir ne tokius patrauklius darbus, įmonių durys jiems atsiveria ne taip ir lengvai.

2011-ųjų pabaigoje Lietuvoje dirbo 88,6 tūkst. iš 601 tūkst. pensininkų.

Panorę įsidarbinti vyresni žmonės Darbo biržoje registruojasi Senjorų banke. Pernai darbo siekė 100 pensininkų, 17 procentų jų pavyko įsidarbinti. Šįmet įsiregistravo net 1135 vyresni žmonės, penktadalis jau dirba.

Tiesa, nuo 2012-ųjų pradžios Senjorų banko nariu gali tapti ne tik pensininkai, bet ir tie, kuriems daugiau nei 50 metų.

„Pensininkui rūpi darbas, o ne pareigos”, – sakė 70 metų buvusi buhalterė Regina Pačkovskaja. Ji jau pusmetį dirba valytoja vienoje „Iki” parduotuvėje Vilniuje.

„Sveikata, aišku, nebegeležinė, tačiau jėgų turiu. Be to, aš nuo mažumės dirbu. Tėvai visų aštuonių vaikų išlaikyti negalėjo, tad jau nuo dešimties metų tekdavo uždarbiauti”, – pasakojo moteris.

37 metus autobusų parke buhaltere dirbusiai moteriai 2000-aisiais teko išeiti. Prie bendrovės vairo stojusi nauja valdžia praretino senųjų darbuotojų gretas.

R.Pačkovskaja nenorėjo nuleisti rankų ir atsisakyti darbo, tad pradėjo tvarkyti namų bendrijos, kurioje ir pati įsikūrusi, finansus.

Tiesa, po šešerių metų ji išgirdo esanti sena, jai buvo siūloma užleisti vietą naujai darbuotojai. Kadangi nesutiko, buvo atleista už darbo pažeidimus.

R.Pačkovskaja kreipėsi į teismą, kad įrodytų esanti nekalta. Teismo sprendimas buvo jai palankus. Darbdaviams teko atlyginti patirtą žalą dėl priverstinių pravaikštų.

Teisme į klausimą, ar ji norėtų grįžti į savo darbo vietą, moteris atsakė neigiamai.

Netekusi darbo R.Pačkovskaja iškart nuėjo į Darbo biržą ir netrukus sulaukė pasiūlymo padirbėti kiemsarge Teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Moteris nesikratė tokio darbo, ambicijų dirbti buhaltere nebepuoselėjo, tad sutiko. Tiesa, ilgainiui reikalai pašlijo.

„Iš manęs tyčiojosi, neduodavo darbo priemonių, paskui sakydavo, kad nusipirkčiau pati, žadėdavo pinigus grąžinti, bet neatiduodavo. Algą sumažino”, – pasakojo R.Pačkovskaja.

Šiemet balandį ji atsisveikino su muziejumi ir vėl nuskubėjo į Darbo biržą.

Jau po mėnesio pensininkė dirbo valymo paslaugų įmonėje, kuri ją pasiuntė į „Iki”.

„Dabartiniams darbdaviams neturiu jokių priekaištų. Jiems netrukdo, kad aš pensininkė. Esu paprasta darbuotoja, mano pareiga – kad būtų švaru, gražu.

Niekam į akis nekrintu. Visi kiti darbuotojai yra jauni”, – apie dabartinę darbovietę pasakojo R.Pačkovskaja.

Ji nebesitikėjo įsidarbinti pagal specialybę: pastaraisiais metais spėriai keitėsi buhalterijos programos, be to, iškalbingas ir R.Pačkovskajos draugės pavyzdys – likus metams iki pensijos niekas jos nepanoro priimti dirbti buhaltere.

Vilnietis Valentinas Bulyginas prieš trejus metus buvo priverstas išeiti į pensiją.

Tuometėje valstybinėje tarnyboje jis dirbo apsaugos darbuotoju, tačiau, įstaigą pertvarkant ir mažinant etatus, pirmiausia su darbo vietomis atsisveikino pensininkai ar tie, kuriems liko keleri metai iki pensijos.

Be darbo likęs šešiasdešimtmetis trejus metus mėgino susirasti darbą: užsiregistravo Darbo biržoje, sklaidė laikraščių darbo skelbimų puslapius, klausinėjo pažįstamų.

Tiesa, Darbo biržos pasiūlymais jis nepasinaudojo – atvykęs į įmonę sužinodavo, kad vieta jau užimta.

„Gaudavau mažą pensiją – 600 litų, iš jų 300 litų atskaičiuodavo kaip alimentus, tad man būtinai reikėjo darbo”, – kodėl atleistas nenustygo namuose, pasakojo V.Bulyginas.

Ilgainiui pažįstamas pasakė, kad saugos bendrovė ieško apsaugos darbuotojo.

Kadangi sportuojantis vyras nesiskundė sveikata, pasiprašė priimamas į darbą ir netrukus buvo išsiųstas dirbti į vieną prekybos tinklą.

„Metų nemažai, tačiau mano siela jauna.

Dabar dirbu ir žinau, kad turėsiu pinigų susimokėti už butą”, – sakė jau trečią mėnesį vėl darbuotojo, o ne pensininko statusu besidžiaugiantis vyras.

Jis tikino kreivų žvilgsnių dėl savo amžiaus iš darbdavių nesulaukiantis.

Tiesa, kartais kolegos klausia, ar nesunku visą dieną išstovėti, tačiau V.Bulyginas patikino nuovargio nejaučiantis.

„Jei būčiau direktorius, priimčiau tuos, kurie turi patirties, o ne jaunuolius. Pensininkas juk mąsto, kaip dirbti ir užsidirbti, turi sąžinės.

O jaunimas dažnai tik apie atlyginimą galvoja”, – lygino vilnietis, didžiąją gyvenimo dalį dirbęs vairuotoju.

Tiesa, kai buvo radęs pasiūlymą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, iš darbdavių išgirdo esantis per senas.

Kad pensinis amžius – ne kliūtis dirbti, įsitikinusi ir Kauno bendrovės „Rojalis” direktorė Dalia Filimonova. Vienoje šiai įmonei priklausančių kavinių indus plauna pensininkė.

„O ką – negi geriau priimti kokią jaunesnę girtuoklę? Tuomet tikrai turėsi bėdų. O mūsiškė pensininkė gerai dirba.

Jaunos panelės nenori plauti indų, tad ir susirasti darbuotoją būtų sunku.

Be to, būna, kad jaunesni po kelių darbo dienų dingsta”, – pasakojo verslininkė.

Jai pritarė ir restorano „Bajorų gūžta” Kaune vadybininkė Rasa Gluchovskaja: „Įdarbinome indų plovėją, kuriai nedaug liko iki pensijos.

Žinoma, jaunas žmogus turi pranašumų, tačiau jei vyresnis spėja padaryti darbus, jei susitvarko, mums tinka.”

Kodėl pasirinko vyresnę darbuotoją?

Rasti jauną, kuri stotų prie nešvarių indų stirtos, gana sunku, o vyresni darbuotojai ne tokie išrankūs.

„Pasitaiko, kad jauni po savaitės jau nebenori dirbti.

O šiai moteriai, kuri ir prieš tai kitame restorane plovė indus, priekaištų neturime”, – apie pusmetį dirbančią indų plovėją kalbėjo R.Gluchovskaja.

Personalo įmonės „Profesiniai kontaktai” direktorė

„Kad ir kaip būtų gaila, senjorai nėra paklausi darbo jėga. Kaip ir žmonės, jau įkopę į penktąją ar šeštąją dešimtį.

Priežastis – ne tik jų amžius. Tarp trūkumų gali būti ir užsienio kalbų nemokėjimas ar kompiuterinio raštingumo stoka.

Tenka susidurti su darbo ieškančiais senjorais, bet ne itin dažnai. Dažniau pasitaiko žmonių, kurie dar nėra pensininkai, tačiau dėl savo amžiaus – 50–60 metų – jau nebėra paklausūs darbo rinkoje.

Taip, jie turi darbo patirties, tačiau išdirbtas laikas vienoje ar kitoje darbovietėje dar nėra privalumas.

Jei jiems pasisekė dirbti įmonėje, kuri investavo į savo darbuotojus, juos mokė, suteikė papildomos kvalifikacijos ar žinių keičiantis technologijoms, tai tampa privalumu.

Taip pat tokių žmonių požiūris į darbą dažniausiai kitoks nei jaunimo – jie yra įpratę dirbti, supranta, kad universiteto diplomas nebūtinai lemia atlyginimo dydį, suvokia, jog, norėdamas gauti, turi ir duoti. Jauniems, vos mokslus baigusiems žmonėms kartais stinga tokio supratimo.

Tačiau vyresnius žmones jau sunku išmokyti dirbti kitaip, nei jie buvo įpratę, jiems sunkiau prisitaikyti, pavyzdžiui, prie dažnesnių pokyčių įmonėje. Natūralu, kad tokie žmonės yra šiek tiek lėtesni, todėl dirba gal ir labai gerai, bet kiek lėčiau. Žinoma, ir jaunimo yra visokio.

Tokie žmonės ieško įvairaus darbo. Yra žmonių, kurie sutiktų dirbti bet kokį darbą, yra tokių, kurie pretenduoja į panašias pozicijas, kuriose jau yra dirbę.

Darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus taip pat skirtingas. Jaunesni įmonių vadovai dažniausiai ieško jaunesnių darbuotojų, vyresni – įvairiai.

Pavyzdžiui, pardavimo vadybininku dažniausiai visi – ir jaunesni, ir vyresni – įmonių vadovai nori įdarbinti jaunus žmones, o ieškodami gamybos vadovų, padalinių arba įmonių vadovų svarsto ir vyresnio amžiaus žmonių kandidatūras. Žinoma, jei jie atitinka kandidatams keliamus reikalavimus.”