Vilioja svetimtaučius
Viena tokių medikių – Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė profesorė Rūta Nadišauskienė.
Bendradarbiauti su kazachais specialistė pradėjo dar 2008 metais, kai iš šios šalies į įvairius mokymus atvykdavo medikų grupės. Maždaug tuo pačiu metu su kolegomis iš Azijos bendradarbiauti pradėjo visų sričių medikai.
Postūmis įvyko, kai Kazachstano valdžia paskelbė įvairias piliečių sveikatą turinčias pagerinti programas. Turtinga valstybė pasiekti šiam tikslui negailėjo milžiniškų išteklių.
Artimus ryšius su Kazachstanu palaiko ir vienas garsiausių Baltijos šalių kardiochirurgų profesorius Rimantas Benetis. Iki šiol Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių klinikai vadovavęs medikas greičiausiai ilgam apsistos Kazachstane. Šalies valdžia profesoriui nori patikėti Nacionaliniame medicinos mokslų centre įkurti Širdies centrą.
Į Kazachstaną vyksta įvairiausių sričių medikai – urologai, radiologai, ginekologai, traumatologai, slaugos specialistai. Bendradarbiavimas pasiek tokį lygį, kad svarstoma, kaip suderinti teisinę Kazachstano sistemą, kad užsieniečiams specialistams darbo sąlygos būtų kuo palankesnės.
Tačiau, kaip rodo profesoriaus R. Benečio pavyzdys, laikino bendradarbiavimo kazachams nepakanka. Nenorėdami prarasti laiko ir bandydami kuo greičiau pasiekti savo tikslus į svarbiausias pozicijas kazachai kviečia geriausius užsienio specialistus. Nuo 15 iki 25 milijonų gyventojų skaičių padidinti norinti šalis taikosi ir į akušerius bei ginekologus.
Kad pasiūlymų kuo greičiau persikelti ir likti dirbti Kazachstane sulaukia visi šioje šalyje dirbantys kolegos, neslepia ir R. Nadišauskienė. Tačiau pati profesorė kazachų vilionėms atsispiria.
„Man atrodo, kad labai svarbu tobulinti medicinos, rezidentūros studijų formas ir būdus. Taigi daug idėjų ir darbų, kuriuos labiausiai noriu dirbti čia, Lietuvoje. Svarbu ir tai, kad kad auginu paauglę dukrą, kuri mokosi labai geroje šiuolaikinėje mokykloje, Kauno technologijos universiteto gimnazijoje, ir noriu, kad ji bręstų ir tvirtėtų savo įprastoje aplinkoje“, – pasakojo medikė.
Pasiūlymai savo įgūdžius pritaikyti svečioje šalyje lietuvius užgriuvo ne iš karto. Kazachai Lietuvą atrado atvažiavę į mokymus ir įvertinę aukštą medikų lygį.
„Atvykusiems kazachams skaitydavome paskaitas, rodydavome, kaip dirbame. Kiek vėliau atsirado galimybė važiuoti į Kazachstaną. Pirmosios mūsų specialistų grupės išvažiavo dirbti į šalies pietus. Tame regione buvo didžiausias gimstamumas, tačiau kartu daugiausia gimdyvių ir naujagimių neišgyvendavo. Dirbome sudėtingiausioje vietoje, tačiau, kol ten buvo Lietuvos medikai, mirčių nepasitaikė. Išvažiavus situacija vėl pablogėjo“, - prisiminė profesorė.
Tuomet buvo nuspręsta rengti standartizuotus kursus Kazachstano gydytojams. Lietuviai mokė ne tik profesinių įgūdžių, procedūrų, bet ir komandinio darbo. Dirbti kartu kazachams buvo itin didelė problema, nes kiekvienas specialistas, kiekviena ligoninė stengėsi tik dėl savo rodiklių ir interesų.
Vėliau specialistai abi sritis sujungė. Medikai mokė kolegas ir važinėjo dirbti į Kazachstaną. Stebinančiu pasiekimu tapo net penki per metus rusiškai lietuvių išleisti įvairių medicinos sričių vadovėliai.
„Didžiausias pasitenkinimas buvo, kai kazachai pasakė, kad pradėjo lengviau ir efektyviau dirbti, sumažėjo streso, pagerėjo rezultatai. Tas penkias knygas šiemet bandysime parengti ir lietuviškai“, - šypsojosi R. Nadišauskienė.
Lietuviai pranašesni už specialistus ir Vakarų
Klinikos vadovė neslepia, kad medikai į Aziją vyksta ne už dyką. Tačiau nesutinka, kad Kazachstane gaunami atlygiai yra itin dideli. Esą lietuvių darbas apmokamas taip, kaip ir turėtų būti apmokamas aukščiausios klasės specialistų darbas.
„Moka nemažai. Tačiau turiu klausti, ar mums turėtų mokėti mažai? Jei atvažiuos ekspertas iš JAV, Šveicarijos ar Prancūzijos, jis kalbės tik per vertėją, neatpažins sistemos, kurioje niekada negyveno ir niekada nedirbo. Tuo tarpu mums nieko aiškinti ir rodyti nereikia. Manau, kad lietuviams ten turėtų geriau mokėti nei kolegoms iš Vakarų šalių“, - neabejojo pašnekovė.
Pasak medikės, posovietinėje erdvėje Lietuvos gydytojai tikrai turi ką parodyti, kuo pasidalinti, pamokyti ir parodyti trumpiausius kelius pasiekti norimą rezultatą.
„Patirtis, žinios, kompetencija yra tie dalykai, kurie apmokami brangiausiai. Mums tikrai nevertėtų turėti menkavertiškumo jausmo. Reikia dar paieškoti tokių, kurie metę savo darbą važiuoja į kitą šalį. Negi jie už dyką turėtų dirbti? Profesionalai važiuoja, dirba atsakingai ir rizikingai, atstovauja Lietuvai ir atstovauja puikiai, todėl jiems ir atlyginama teisingai“, - įsitikinusi profesorė.
R. Nadišauskienė pabrėžia, kad toli gražu ne visi medikai veržiasi padirbėti Azijoje. Dalis specialistų išvykti atsisako nenorėdami prisiimti papildomos atsakomybės ir palikti pacientų Lietuvoje. Grėsmių kelia tai, kad iki šiol nesureguliuota Kazachstano teisinė bazė, neaiški svetimšalių medikų atsakomybė.
„Patikėkit, pilnais traukinio vagonais ten niekas nesiveržia“, - šypsojosi klinikos vadovė.
Į už tūkstančių kilometrų esančią valstybę vyksta ne tik gydytojai, bet ir slaugos specialistai. Šios srities profesionalams Kazachstane taip pat atsiveria daug ir gerai apmokamų galimybių. Nors šalies ligoninėse slaugės dar visai neseniai buvo vertinamos tik kaip medikų pagalbininkės, lietuvių dėka kazachai požiūrį pakeitė. Medikai suprato, kad be tinkamo lygio slaugos net ir geriausi gydytojų pasiekimai gali nueiti šuniui ant uodegos.
Nemalonūs atradimai
Ne kartą pasiūlymų dirbti Kazachstane sulaukusi profesorė tikina, kad nepaisant aukšto Lietuvos medikų lygio, mokosi abi pusės. Darbas turtingoje valstybėje suteikia galimybę susipažinti su naujausia medicinine įranga, gydymo metodikomis, prisiminti beveik užmirštas ligas.
Kazachstane medikę nustebino masiškai mažakraujyste sergančios kazachės. Lietuvoje tokių atvejų pasitaiko retai. Tuo tarpu kazachės serga dėl gyvenimo būdo.
„Po gimdymo moterys grįžtą į savo namus provincijoje. Čia jų laukia ne poilsis, o nesibaigiantys buities darbai, patarnavimai vyrui, pagalba anytai, vaikų auginimas. Įvertinus tai, kad jos maitinasi prastai, o vaikus gimdo kone kasmet, nieko nuostabaus, kad suserga mažakraujyste“, - pasakojo R. Nadišauskienė.
Moteris ypač įsiminė nuovargio kupinas ir gyvenimo džiaugsmu netrykštančias gimdyvių akis. Dėl sunkaus gyvenimo jaunos moterys atrodo pervargusios ir kur kas vyresnės, nei yra iš tiesų.
Tačiau kultūriniai ir gyvenimo būdo skirtumai toli gražu ne viskas. Medikai susiduria ir su pavojingomis ligomis. Viena jų – šalies pietuose vabzdžių pernešama Kongo karštinė. Liga itin sunkiai gydoma, o mirštamumas nuo jos – didelis.
„Pamenu ligoninę, kur yra atminimo lenta nuo karštinės mirusiai medikei. Ji gydė sergantį vaiką, užsikrėtė ir mirė. Mums sezono metu Lietuvoje visokios muselės tiesiog įkyri, o tenai jos gali pražudyti. Apskritai ten galima sutikti tokių patologijų, kurias gydėme tik prieš daugelį metų“, - sakė profesorė.
Stebina pasididžiavimas
Milžiniškos investicijos, kurias Kazachstanas skiria, kad šalis taptų pirmaujanti medicinos srityje – tik ledkalnio viršūnė. Valstybė milžiniškas lėšas skiria daugybei sričių ir kartu ugdo piliečių pasididžiavimą šalimi. Būtent šis kazachų bruožas vis dar kartais trikdo profesorę.
„Ko jiems reikia, tą jie perka. Ir taip ne tik medicinoje. Kiekvienas kazachas tiesiog trykšta įsitikinimu, kad jei ne šiandien, tai rytoj jo šalis bus pirma. Žinoma, kartais jie neišnaudoja visų naujausios įrangos galimybių. Tačiau mūsų medikams ligoninėse, ypač sostinėje Astanoje, tikrai yra kuo pasidžiaugti“, - pasakojo R. Nadišauskienė.
Medikų darbas Kazachstane tapo ir savotiška reklama Lietuvai. R. Nadišauskienė iš tarptautinėse organizacijose dirbančių kolegų nuolat girdi komplimentų. Esą, kad ir į kokią Kazachstano ligoninę užsuktų organizacijų darbuotojai, visur apie lietuvius ir šalį atsiliepiama teigiamai.
Kalbėdama apie šalies įvaizdį R. Nadišauskienė mini ir 2000 metus, kai 192 Jungtinių Tautų narės ir 23 tarptautinės organizacijos priėmė aštuonis tarptautinius vystymosi tikslus, kuriuos sutarė pasiekti iki 2015 metų. Vienas tikslų - sumažinti vaikų mirtingumą, stiprinti gimdyvių sveikatą, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą.
„Dirbdami tenai garsiname Lietuvą ir garsiname pačia geriausia prasme. Kai 2015 metais Jungtinėse Tautose teks pristatyti nuveiktus darbus, gėda nebus“, - neabejojo profesorė.