Italijoje – panika. Seniausias pasaulio bankas Sienos „Monte dei Paschi” tapo nemokus.
Tačiau Italijos vyriausybė neskuba griebtis griežčiausių priemonių – nacionalizavimo ar bankroto. Kol kas banką vis dar gelbėja vyriausybė.
Kaltas vadovų godulys
„Monte dei Paschi” veikia nuo 1472-ųjų, kai turtinga Sienos respublika nutarė atidaryti kredito įstaigą nepasiturintiems amatininkams remti.
Tai vienintelis pasaulio bankas, kuris 541 metus nė karto nebuvo uždarytas ir nė karto nepakeitė iškabos.
Tačiau pastarosiomis dienomis viduramžių karus ir despotiškų monarchų kaprizus ištvėręs bankas atsidūrė ant išlikimo ribos. Jis gali žlugti būtent dabar, kai nebegresia visuotinė maro epidemija ar priešiškų valstybių okupacija.
Net 2915 filialų ir 31,17 tūkst. darbuotojų turintį „Monte dei Paschi” pakirto jo paties vadovų godulys, neapgalvotos plėtros vizijos: rizikos kapitalo fondai, beprotiška konkurencija ir pamiršti tradicinės bankininkystės priesakai.
„Monte dei Paschi” buvo stiprus, kol buvo Sienos – turtingo miesto, turinčio puikų universitetą, garsią krepšinio komandą ir išpuoselėtą turizmo infrastruktūrą, bankas.
Tačiau „Monte dei Paschi” tapo pavojingai nemokia finansų įstaiga, kai ėmėsi plėtros ne pagal kišenę ir įsisuko į išvestinių finansinių produktų rinką.
Miestas – banko kišenėje
Siena yra nedidelis, bet žavus Toskanos regiono miestas, turintis 60 tūkst. gyventojų.
Ne tik žavus, bet ir smagus gyventi.
Italijos verslo dienraštis „Il Sole 24 Ore” kelerius metus skelbė Sieną aukščiausią gerovės lygį pasiekusiu Italijos miestu.
Kieno nuopelnas? Žinoma, banko. 2008 metais Sienos bankas turėjo sukaupęs 5,4 mlrd. eurų (18,63 mlrd. litų) turto.
Tais pačiais metais įvairiems miesto poreikiams – restauravimo darbams, sveikatos apsaugai, krepšinio komandai, aplinkai tvarkyti ir universitetui puoselėti bankas skyrė 222 mln. eurų (765 mln. litų).
Kitaip tariant, vienas Sienos gyventojas, įskaitant ir kūdikius, iš bankininkų gavo 370 eurų (1275 litus), o vidutinio dydžio šeima – 1480 eurų (5106 litus) per metus.
Kitaip ir negalėjo būti. Juk banką valdė miestas – 56 proc. „Monte dei Paschi” akcijų kontroliavo fondas „Fondazione Monte dei Paschi”, kurį savo ruožtu valdė savivaldybė.
Paspringo brangiu pirkiniu
Dabar Sienai teks tapti paprastu Italijos miestu.
„Monte dei Paschi” neberems arba beveik nerems nei universiteto, nei krepšinio, nes turtingasis miesto rėmėjas pats maldauja paramos.
Seniausio pasaulyje banko žlugimas prasidėjo tą dieną, kai jo vadovybė nutarė išplaukti į plačius finansų rinkos vandenis ir tapti ne tik vieno mažo miesto, o galinga tarptautine bankininkystės grupe.
Tokia, kuri pajėgtų konkuruoti su stambiausiais Europos bankais – Italijos „Unicredit”, Prancūzijos „Paribas”, Ispanijos „Santander”.
Sienos banko prezidentas Giuseppe Mussari 2007 metais drauge su banką valdančio „Fondazione” vadovybe nusižiūrėjo plėtros taikinį – pramoninio Italijos Veneto regiono banką „Antonveneta”.
Jį tuo metu valdė ispanų „Santander” grupė.
Tačiau iškilo rūpesčių – bankų grupe užsimanęs tapti Sienos „Monte dei Paschi” – ne „Unicredit”, valdantis 100 milijardų (345 mlrd. litų) vertės turtą.
Prasidėjus deryboms paaiškėjo, kad tokio kąsnio Siena gali neapžioti: neseniai „Antonveneta” šeimininkais tapę ispanai užsiprašė 10 milijardų eurų (34,45 mln. litų).
Tačiau maža Siena panoro tapti didele bet kuria kaina. Ir tapo. Pajutę, kad pirkėjai žūtbūt nori naujo žaisliuko, ispanai padidino kainą: patys sumokėję už „Antonveneta” 6 milijardus eurų (20,7 mlrd. litų), perpardavė jį ambicijų pritvinkusiems toskaniečiams už 9,2 milijardo eurų (31,74 mlrd. litų).
Ėmėsi neįprastos veiklos
Kad galėtų įpirkti „Antonveneta”, Sienai teko didinti savo kapitalą.
Seniausio pasaulyje banko finansų išminčiai sugalvojo paprastą išeitį – trūkstamą milijardą eurų pasiskolinti iš amerikiečių „JP Morgan”.
Amerikiečiai pinigų paskolino, o „Monte dei Paschi” šią operaciją pateikė kaip kapitalo didinimą.
Tačiau sandoriai su „Santander” ir „JP Morgan” – ne vienintelės Sienos banko vadovų nuodėmės.
Paaiškėjo, kad didelis panorėjęs tapti mažo miesto bankas plaukioja audringose išvestinių finansinių produktų jūrose.
„Monte dei Paschi” neturėjo patirties administruoti rizikos fondų kapitalo, būtent todėl slėpė savo pirkinius.
Neseniai bankui pradėjęs vadovauti patyręs finansininkas Alessandro Profumo nustėro, slaptuose Sienos banko seifuose aptikęs „Santorini”, „Alexandria” ir kitokių abejotinos vertės vertybinių popierių.
Tenka ieškoti priežasčių
Kodėl „Monte dei Paschi” vadovai lengva ranka už 9 milijardus eurų pirko banką, kurio vertė galėjo siekti daugiausia 3–4 milijardus eurų? Kodėl įklimpo į milžiniškas skolas? Kodėl rizikavo turtu supirkdami išvestinius produktus?
Tai klausimai, į kuriuos šiandien ieško atsakymo miesto gyventojai, bankrutuojančio Sienos universiteto studentai ir trenerį bei nemažai krepšininkų praradusio Sienos klubo gerbėjai.
„Monte dei Paschi” paslaptis bando išsiaiškinti ir Sienos prokuratūra.
Pareigūnus domina banko plėtros užkulisiai, beprotiškai išpūsto sandėrio tarpininkai ir galimas permokos nutekėjimas.
Šešėlis krinta ant M. Draghi
Romos teisėsauga aiškinasi, kodėl Italijos centrinis bankas leido Sienai pirkti „Antonveneta” už skolintus pinigus. Kodėl neįspėjo apie riziką? Kodėl blogai prižiūrėjo?
Kol kas oficialūs kaltinimai niekam nepateikti, tačiau vieno Italijos banko nemokumas gali virsti rimta Europos finansų krize. Tiesa, ji būtų labiau politinė nei finansinė.
Mat 2007 metais, kai „Monte dei Paschi” apie ketinimus įsigyti „Antonveneta” informavo Italijos banką, jo valdytojas buvo Mario Draghi – dabartinis Europos centrinio banko vadovas.
Jeigu būtų įrodyta M. Draghi atsakomybė dėl aplaidžios Sienos banko priežiūros, ES valstybių skolos krizę suvaldžiusiam italui gali tekti trauktis, todėl šio skandalo baigties prognozuoti kol kas nesiryžta niekas.
Gelbėti – valstybės reikalas
„Monte dei Paschi” krizė gali baigtis ir banko nacionalizavimu, bet greičiausiai taip nebus: tai „Lietuvos rytui” pranašavo žinomas Italijos makroekonomikos ir finansų analitikas profesorius Giovanni Ferri.
Sienos galiūnas galėjo būti nacionalizuotas jau 2009 metais, kai į viešumą iškilo banko sunkumai įsigijus „Antonveneta”.
Tačiau dešiniųjų vyriausybės finansų ministras Giulio Tremonti nors ir nenoromis, bet vis dėlto ėmėsi gelbėti kairiųjų remiamos savivaldybės banką. Iždas skyrė vadinamąją „Tremonti Bond” paskolą – 1,9 mlrd. eurų (6,55 mlrd. litų).
Dabar – antroji krizės banga. Labai griežtu požiūriu į taupymą pagarsėjęs Italijos premjeras Mario Monti sutiko dar kartą gelbėti „Monte dei Paschi”.
Sienos banko laukia „Monti Bond” gelbėjimo ratas – 3,9 milijardo eurų (13,45 mlrd. eurų) paskola.
„Skolinsime, bet palūkanos bus didelės”, – pro sukąstus dantis neseniai kalbėjo M. Monti.
Siena valstybės paramą turės grąžinti per dvejus metus: pirmaisiais metais mokės 9 proc., antraisiais – net 15 proc. palūkanų.
Dirba ir prokurorai
Skirtingai nei Lietuvos valdžia, sužlugdžiusi „Snorą”, Roma suteikia skęstantiems galimybę išsigelbėti. „Monte dei Paschi” atveju – jau antrą sykį.
Beje, Sienoje irgi dirba prokuratūra, tačiau ji atsižvelgė į dabartinio banko valdytojo A.Profumo prašymą nekelti panikos, nes ir taip jau pradėjo bėgti indėlininkai.
Italijos ekonomikos ir finansų ministras Vittorio Grilli viešai įspėjo „Monte dei Paschi” vadovus: jeigu bankas nepajėgs grąžinti vyriausybei paskolos, valstybė tokiu atveju taps 82 proc. akcijų savininke.
Ministras tokią situaciją pavadino lotyniškai „extrema ratio” – paskutine iš galimų priemonių.
„Monte dei Paschi” atvejis – išskirtinis
Koks likimas laukia seniausio pasaulyje banko? Apie tai „Lietuvos rytui” aiškino vienas autoritetingiausių Italijos ekonomistų, Romos LUISS Guido Carli ir Bario universitetų profesorius Giovanni Ferri.
– Profesoriau, ar Sienos bankui iš tiesų gresia nacionalizavimo pavojus?
– Šiuo metu apie tai nekalbama. Tačiau po kelerių metų, jeigu bankas nesugebės grąžinti vadinamosios „Monti Bond” paskolos ir palūkanų, tokia galimybė būtų reali.
Tada valstybė turėtų pareikalauti paskolą konvertuoti į akcijas, tokiu būdu tapdama stambiausia banko akcininke.
– Ar Italijoje dažni bankų nacionalizavimo atvejai?
– Ne vieno jų būta ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Tai buvo Didžiosios ekonominės krizės pasekmės. Vėliau tokių atvejų mūsų šalyje nepasitaikė.
– Ar „Monte dei Paschi” banko krizė galėtų turėti katastrofiškų padarinių Italijos finansų rinkai?
– Šiuo atveju kalbame tik apie paskirą blogo banko valdymo pavyzdį. Bankas yra sanuojamas, šis procesas prasidėjo beveik prieš metus, kai buvo pakviesti nauji vadovai – A. Profumo ir Fabrizio Viola.
Nereikėtų šiuo atveju painioti priežasties ir pasekmės: žinių apie slaptus buvusios banko administracijos dokumentus turime todėl, kad naujoji vadovybė drauge su Italijos centriniu banku atlieka valymą. „Monte dei Paschi” atvejis nėra sietinas su visos Italijos bankų sistemos būkle. Ji yra gana stabili, nes remiasi tradicinės bankininkystės modeliu ir yra gana menkai susijusi su investicijomis į išvestinius finansinius produktus.